E.Šidlauskas: „Pagrindinį akcentą dėčiau ne į specialistų ir jų paslaugų gausinimą, o į bendro visuomenės psichologinio raštingumo ugdymą.“

Po psichikos sveikatos ekspertų perspėjimo, kad koronaviruso pandemija turės neigiamos įtakos visuomenės psichikos sveikatai ir emocinei būklei, Vyriausybė patvirtino priemones, kuriomis bus siekiama sumažinti ilgalaikius padarinius žmonių psichinei sveikatai. Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, iki 2021 metų pabaigos šioms priemonėms yra numatyta skirti 8 mln. eurų. Apie karantino padarinius ir ilgalaikį neigiamų pasekmių suvaldymo planą „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su psichologu, tinklalapio psichika.eu įkūrėju Edvardu Šidlausku.

Ekspertai pripažino, kad pandemija veikia psichologinę ir emocinę būseną – ko tikėtis ateityje?

Gana tikėtina, kad užsitęsusi karantino situacija turės neigiamų pasekmių ateityje, pirmiausia dėl padidėjusio nedarbo ir bendro ekonominio nuosmukio. Kaip tai veikia, mums primena buvusi „Didžioji depresija“ Amerikoje, alkanas pokaris Europoje ar ekonominė suirutė Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžioje. Padidėjęs nerimas, įtampa gali išprovokuoti iki tol žmonėse ramiai snūduriavusias psichikos negalias, sukelti depresiją, priklausomybių ir kitokių „piktžolių“ – apibendrinant tą ir teigia ekspertai.

Kaip vertinate Vyriausybės patvirtintą ilgalaikį neigiamų pasekmių suvaldymo planą? Planuojama didinti psichologų ir konsultacijų skaičių, būtų plėtojama savitarpio pagalbos grupių veikla, streso ir nerimo valdymo užsiėmimai, didinamas visuomenės psichikos sveikatos raštingumas.

Puiku, jog toks planas apskritai yra – kad ir ką darytų Vyriausybė ar kitos institucijos bei privatūs asmenys, psichinės sveikatos srityje visada bus ką veikti. Sakyčiau, kad ruošiamas priemonių paketas buvo, yra ir bus aktualus beveik visais laikais, o ne tik pokarantininiu periodu.

Kita vertus, pagrindinį akcentą dėčiau ne į specialistų ir jų paslaugų gausinimą, o į bendro visuomenės psichologinio raštingumo ugdymą. Psichoterapijos tikslas yra tai, kad specialisto ir kliento santykis peraugtų į žmogaus gebėjimą tvarkytis savarankiškai, tad nemanau, jog reikia kreivai žiūrėti į žmogaus norą „susitvarkyti pačiam“, priešingai, sakyčiau, palaikykime jį ir suteikime tam kompetencijų, palaikykime krizių centrus (ypač jų trūksta vyrams), savipagalbos grupes, kurkime saviugdos programas, prieinamas internetu visiems norintiesiems.

Tokio darbo pradmenis jau galime stebėti Lietuvos mokyklose, egzistuoja socialinio ir emocinio ugdymo pamoka, deja, nėra vieningos programos, ir mokyklų steigėjai perka paslaugas iš komercinių įmonių, kas yra panašu į tai, jei mokykla, ar tiksliau –miesto savivaldybė, samdytų geografijos, lietuvių kalbos, matematikos, fizikos, istorijos ar anglų kalbos mokytojus iš UAB „Pedagogai“ (pavadinimas išgalvotas) komercinėmis kainomis. Tikiu, kad bėgant laikui susitvarkysime, bet lieka atviras suaugusios visuomenės dalies psichologinio ugdymo klausimas. Kiekvienas žmogus gali pats sau būti psichologas, suprantama, tai labiau siektinas idealas, mano manymu, graži, bet teisingą kryptį suteikianti svajonė, visada bus tokių, kam prireiks specialistų pagalbos. Tačiau tai, mano supratimu, ekonomiškai pigesnis ir sykiu humaniškesnis modelis.

Pagal planą, didinti pagalbos prieinamumą tikimasi ir įsteigiant mobiliąsias specialistų komandas, kurios teiktų psichologinę pagalbą nutikus krizinei situacijai bendruomenėje. Tokios komandos pradėtų veikti nuo rugsėjo pradžios ir teiktų pagalbą ypatingais atvejais, pavyzdžiui, jei bendruomenę sukrečia skaudi netektis, nusikaltimas ar panašūs įvykiai.

Labai pritariu pagalbos prieinamumo didinimui steigiant mobiliąsias specialistų komandas, kurios galės vykti tiesiai į avarijos, krizės ar kitokios nelaimės vietas ir betarpiškai konsultuoti žmones. Panašus projektas, kadaise rengtas psichologų, drauge su Raudonojo Kryžiaus atstovais bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, taip ir paskendo biurokratijoje.

Bene opiausia psichinės sveikatos specialistų problema yra ta, jog praktiškai nėra legalių, į lietuvių kalbą išverstų ir lengvai prieinamų testų. Milijoną kitą skirčiau tam. Tai išties nėra dideli pinigai, o grąža būtų milžiniška, pagaliau būtų galima aiškiai diagnozuoti ir matyti darbo rezultatus, pamatuoti metodikų efektyvumą. Šiuo metu daugiausia remiamės profesine intuicija, nelegaliais, pusiau legaliais ar tiesiog nestandartizuotais diagnostikos įrankiais. Būtų gerai pagaliau išspręsti ir psichologų bei psichoterapeutų darbą reguliuojančių įstatymų klausimą, kuris kybo ore jau kone dešimt metų.