Scanpix nuotr.

Ar Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES nesumaišys geopolitinių kortų?

Atsisveikinimo bučinys

Kai iš politinio klubo nusprendžia pasitraukti branduolinė valstybė, veto teisę turinti nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, penktoji pasaulio valstybė pagal BVP dydį, suprantama, toks žingsnis negali neturėti geopolitinių padarinių. Kadangi laisva vieta ilgai tuščia nebūna, Vakarų apžvalgininkai, nelaukdami, kol Didžioji Britanija užvers ES duris, jau svarsto apie tokio sprendimo pasekmes Europai, JAV, Rusijai ir kitiems pasauliniams galios centrams.

Kažin ar kas abejoja tuo, kad Didžioji Britanija ir toliau išliks svarbi ES partnerė, tačiau aišku ir tai, kad skyrybų procesas kuriam laikui padarys ją silpnesnę. Londonas nebeturės įtakos priimant svarbiausius ES sprendimus, prireiks laiko, kad referendumo suskaldyta šalies visuomenė ir politinis elitas ims veikti išvien. Neaišku, kada ir kaip teks spręsti Škotijos nepriklausomybės ir jos noro prisijungti prie ES problemą. Kyla abejonių ir dėl Londono, kaip Europos finansinio centro, ir dėl visos šalies ekonomikos perspektyvų.

Sunkių klausimų, į kuriuos dar niekas nežino atsakymų, yra ir daugiau. Turbūt vienas svarbiausių mums – ar „bendruose Europos namuose“ be britų jausimės saugiau? Ar turime kitą tokį pat patikimą, stiprų ir drąsų draugą, kuris netirta iš baimės, kai po langais kaimyną spardo nuo savo nebaudžiamumo apsvaigęs žaliūkas, neapsimetinėja, kad nieko negirdi, kai šis plyšauja išmalsiąs visiems langus? O jei neturime, tai kaip mums elgtis: stiprinti užraktus, statytis langines ar bandyti įsiteikti chuliganui, iš tolo jam šieptis nusiėmus kepurę, kaip kai kurie kiti kaimynai?

Kremlius neigia poveikį

Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą tvirtino, kad jo šalis nė nebandė daryti įtakos britų referendumo rezultatams, atsižvelgus į strateginį Rusijos interesą susilpninti vieną iš pagrindinių NATO galios Europoje stulpų, tuo sunku patikėti. Paskelbus referendumo rezultatus, kitą dieną V.Putinas tai pakartojo dar kartą. Tačiau tie, kurie prisimena, kokias kombinacijas geopolitinių šachmatų lentoje Kremlius regzdavo norėdamas vieną ar kitą Europos šalį įtraukti į savo įtakos sferą, „pasodinti“ ant dujų ar naftos adatos, vargu ar galima patikėti, kad šį sykį kažkodėl jis nusprendė nesikišti, nors buvo sprendžiamas nepalyginti vertesnės šachmatų figūros likimas.

Vakarų spaudoje rašoma, kad britų referendumas pradžiugino Maskvą iškart dėl dviejų dalykų.
Pirma, Britanija dar nuo XIX a., kai buvo varžomasi dėl įtakos Tolimuosiuose Rytuose, buvo laikoma Rusijos priešininke. Jos susilpninimas atitinka strateginius Kremliaus interesus. Be to, Britanijos pasitraukimas iš ES sumažins priešinimąsi Rusijos įtakai Europoje, dėl kurio taip triukšmauja neva rusofobiškos Baltijos šalys ir Lenkija. Įdomu, kad paaiškėjus referendumo rezultatams Maskvos meras Sergejus Sobianinas, laikomas V.Putinui artimu žmogumi, pareiškė, kad dabar ES nebeliko „užsispyrusių“ sankcijų Rusijai šalininkų.

Nerimas už Atlanto

Dėl ypatingų JAV ir Didžiosios Britanijos santykių Vašingtonas galėjo ginti Amerikos interesus Europoje, daryti tam tikrą įtaką ES sprendimams. Tačiau tokią galimybę patys britai dabar smarkiai sumažino. Žinoma, Amerikos įtaka ES dėl Britanijos pasitraukimo tikrai neišnyks, bet Vašingtonas jau nebegalės kaip anksčiau dairytis po ES politinę virtuvę įėjęs pro tarnybinį įėjimą, raktus nuo kurio 40 metų turėjo Londonas.

Ironiška, kad JAV nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai ėmėsi sugriautos Europos atstatymo plano, visą laiką siekė demokratinių Europos valstybių politinės ir ekonominės integracijos. JAV leidinys „National Interest“ priminė, kad Didžioji Britanija po karo buvo tapusi transatlantiniu tiltu, jungusiu Ameriką su Europa. Jos vaidmuo buvo labai svarbus Šaltojo karo metais, o nuo 1989-ųjų Vašingtonas ėmėsi aktyviai remti Europos integracijos projektą, skatindamas priimti į laisvųjų europiečių šeimą Rytų Europos šalis.

Per Britaniją į Europą smelkėsi anglosaksiška ekonominė filosofija, kultūra bei kiti „švelniosios galios“ dalykai, kurie JAV buvo ne mažiau svarbūs už įprastinius užsienio politikos svertus. Suprantama, dabar daug kas keisis: Prancūzijoje net pasigirdo raginimų atsisakyti anglų kalbos kaip vienos iš oficialiųjų ES kalbų.

Amerikiečių apžvalgininkai neatmeta ir tiesioginio britų referendumo poveikio rudenį vyksiantiems JAV prezidento rinkimams. Esą po populizmo pergalės Britanijoje įsivyravęs pavojingas neapibrėžtumas turėtų sumažinti populisto Donaldo Trumpo patrauklumą rinkėjų akyse. Tačiau ar nebus taip, kad britų išėjimas iš ES atrodys kaip nereikšminga problema, jei Baltuosiuose rūmuose vis dėlto įsikurs D.Trumpas? Europą vis dar vienijantį NATO aljansą jis yra pavadinęs „pasenusiu“. „Tai reiškia, kad mes juos saugome, teikiame karinę apsaugą ir kitus dalykus, o jie apiplėšinėja Jungtines Valstijas. Ir žinote, kaip mes į tai reaguojame? Ogi niekaip! Arba jie sumokės mums buvusias skolas, arba turės išeiti. O jei dėl to NATO iširs, ką jau padarysi“, – per mažu NATO narių finansiniu indėliu piktinosi D.Trumpas.

Vokiškas maršas

Iš ES pasitraukus Didžiajai Britanijai, dar labiau sustiprės Vokietijos įtaka, o to baiminasi nemažai Rytų Europos šalių, kurioms nepriimtina Europos Sąjungos, kaip federacinės „supervalstybės“, idėja. „Brexit“ referendumas ES federalistams suteikė puikią progą paspartinti integraciją į Europos „supervalstybę“, kurioje paskutinis žodis priklausytų ekonomiškai stipriausioms Vokietijai ir Prancūzijai. Kad tokia proga bus bandoma pasinaudoti, patvirtino Višegrado grupės valstybių – Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos – užsienio reikalų ministrų susitikimo su savo kolegomis iš Prancūzijos ir Vokietijos rezultatai.
Višegrado grupės atstovai aiškiai pasisakė prieš spartesnį ES integracijos procesą. Paskelbtame pareiškime Višegrado valstybės tvirtai paragino Briuselį labiau įsiklausyti į valstybių narių parlamentus, pabrėždami, kad ES institucijos turi veikti tik savo įgaliojimų ribose. Taigi, „senajai Europai“ buvo pasiųstas aiškus signalas, kad svarstymai apie dar didesnį federalizmą ar „dviejų greičių“ Europą nėra priimtini. Ypač dėl tokių bandymų apgailestauja Lenkija, kuri kartu su Didžiąja Britanija griežtai kritikuoja Europos federalizmo idėją. Britai šią problemą išsprendė vienu ypu, bet tikrai ne visos „Jungtinėms Europos Valstijoms“ besipriešinančios ES šalys ryšis sekti jų pavyzdžiu.