Demokratinės Turkijos jėgos, Vakarų ekspertai bei politikai yra vieningos nuomonės: iš žlugusio perversmo daugiausia naudos turės prezidentas R. T. Erdoganas, ne veltui pučą pavadinęs „Alacho dovana“. Dabar jis galės inscenizuoti save kaip stabilumo bei tvarkos garantą, galės nesivaržydamas persekioti savo priešininkus bei kritikus.

Per šalį ritasi staigi suėmimų banga, skaudžiai paliesdama ir su perversmu nesusijusius, bet valdžios atžvilgiu kritiškai nusiteikusius asmenis. „Demokratija ir teisinė valstybė atsakytų teisinėmis priemonėmis, – susidariusią situaciją komentavo buvęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius Haraldas Kujatas, – tai, ką matom dabar, yra totalitarinio režimo reakcija.“

„Karinių pajėgų, teisėtvarkos ir valdymo aparato „valymu“ jis siekia aiškaus tikslo: performuoti valstybę į valdomą demokratiją – pagal Rusijos pavyzdį“, – analizuoja prezidento veiksmus Heinricho-Bollio fondo Stambule vadovas, islamo mokslininkas Kristianas Brakelis.

Nuo pareigų nušalinta arti 3000 teisėjų, nors šalies teisėsauga anaiptol nebebuvo nepriklausoma. Prisiminkime: po to, kai 2013 metų gruodį ji pateikė sunkius kaltinimus korupcija ministrams, AKP politikams, o ir pačiam R. T. Erdoganui bei jo šeimai, 2014 metais buvo atleisti ir suspenduoti keli tūkstančiai teisėtvarkos bei teisėsaugos darbuotojų.

Tad tai, kas vyksta dabar, iš esmės yra tik nuosekli R. T. Erdogano sistemos tąsa. Iki pirmadienio vakaro atleista daugiau nei 13 000 valstybės tarnautojų, iš jų – 7850 policininkų. Premjero Binali Yildirimo duomenimis, buvo suimti 6 038 kariškiai, 100 policininkų, 755 teisėjų ir prokurorų bei 650 civilių.

Kaip įtariamieji tiesiog žaibiškai identifikuoti 2800 prokurorai bei teisėjai, ir tai verčia manyti, jog juodieji sąrašai jau kuris laikas paruošti gulėjo stalčiuose, – šį įtarimą viešai išsakė jau ne vienas naujausius Turkijos įvykius analizavęs apžvalgininkas ar politikas.

Buvęs Vokietijos kanceliarijos patarėjas, generolas Erichas Vadas įžvelgia požymių, kad Turkijos vyriausybė apie rengiamą perversmą buvo informuota dar prieš prasidedant pučui. „Visišku perversmo inscenizavimu netikiu, – aiškino jis politiniame žurnale „Cicero“.

„Tiesiog Turkijos saugumas suuodė suokalbininkų planus ir dar prieš ėmusis juos vykdyti, buvo įsikišta veiksmais iš vyriausybės pusės“, – mįslingai formuluoja ekspertas.

„Mums priklauso visa šalis – Allahu akbar!“

Po nepavykusio sąmokslo Turkijos vadovai paskubėjo skelbti pasauliui apie demokratijos pergalę – tai ryžtingi šalies piliečiai užkirto kelią perversmininkams. Be abejo, karinis perversmas – prasta alternatyva stiprėjančiam autokratiniam režimui bei šalies islamizacijai. Dėl to sutaria didžioji šalies gyventojų dauguma.

Nes, pasak Vokietijos Žaliųjų partijos lyderio Cemo Ozdemiro, žmonės Turkijoje puikiai žino, kad iš karinės diktatūros irgi nieko gero nesulauksi. „Kas nori R. T. Erdogano viešpatavimo baigties, turi eiti prie rinkimų urnos. Blogai funkcionuojančią demokratiją pakeisti kruvina karine diktatūra nėra civilizacijos pažanga.“

„Tačiau džiūgauti dėl pergalės gali tik konservatyvūs sluoksniai“, – pastebi „Die Welt“ korespondentas Denizas Yucelas, savaitgalį bendravęs Stambule su Taksimo aikštėje susirinkusiais R. T. Erdogano šalininkais.

Dienraščio skaitytojams jis pažeria aikštėje patirtų įspūdžių nuotrupų: „Mums priklauso visa šalis – Allahu akbar!“ – šaukia vyriškis, o kiti jam galingai atsiliepia. „Alachas yra didis“, – skanduoja minia. Kai kurie kelia į dangų smilių – tai islamistų pasisveikinimo gestas.

„Mirties bausmė – demokratinių valstybių teisė“

„Įsakyk ir mes žudysim, įsakyk ir mes mirsim“, – kita bauginanti minios skanduotė. Kad tokiu pažadu R. T. Erdogano šalininkai tuščiai nesišvaisto, galima buvo stebėti pučo naktį bei kitą dieną, kai Ankaroje buvo nulinčiuoti mažiausiai 4 nuginkluoti kareiviai“, – rašo D. Yucelas.

„Mirties bausmės!“ – reikalavo demonstrantai. „Mes supratom jūsų reikalavimą ir tikrinsim įteisinimo galimybes“, – žadėjo jiems premjeras Binali Yildirimas šeštadienį. „Mirties bausmė – demokratinių valstybių teisė“, – įsitikinęs prezidentas.

Stebėdamas naujausius įvykius, Vokietijos radijo korespondentas Stambule Kemalis Huras prisiminė jau anksčiau R. T. Erdogano ne sykį išsakytą pasitikėjimą savo šalininkais: „Mes vos galime nulaikyti 50 procentų gyventojų. Užtektų vieno žodžio, ir jie išeitų į gatves.“

Dabar jie į gatves išėjo – už savo vadą. „Jie švenčia ne demokratijos išgelbėjimą, jie švenčia islamo revoliuciją“, - sakė bare netoliese Taksimo aikštės korespondento kalbintas apyjaunis vyriškis.

Vokietijoje augęs ir dvigubą pilietybę turintis Mustafa Yeneroglu, dabar Turkijos parlamente atstovaujantis partijai AKP, R. T. Erdogano šalininkus, priešingai, vadina herojiškais demokratijos gynėjais. Neįžvelgia jis nieko peiktino ir pastarųjų dienų Turkijos vyriausybės veiksmuose. Jo įsitikinimu, tai tendencinga Vokietijos žiniasklaida iškreipia R. T. Erdogano Turkijos vaizdą.

Susiskaldžiusi visuomenė

„Dar niekada turkų visuomenės poliarizacija nebuvo tokia didelė, kaip dabar. Sužlugęs perversmas sustiprino R. T. Erdogano šalininkų savimonę“, – komentuoja Kemalis Hüras. Ne vienas pasijuto turįs teisę užsipulti moteris, neslepiančias plaukų po skarelėmis ar čadromis, arba kaip netikinčius prikulti žmones, bare gurkšnojančius alkoholį.

Iš Turkijos kilusi vokiečių advokatė ir moterų teisių gynėja Seyran Ates, iš Stambulo išvykusi prieš pat pučą, sekmadienio Vokietijos televizijos disputų laidoje „Anne Will“ sielojosi dėl visuomenės susipriešinimo.

„Už Erdoganą – prieš Erdoganą. Prieita iki to, kad vyrai dėl politinių pažiūrų įdavinėja žmonas, o žmonos – vyrus“, – sakė ji.

Savo kalbomis apie „kerštą ir valymus“ prezidentas supriešina visuomenę, – įvertino ir turkų bendruomenės Vokietijoje federalinis pirmininkas Gokay`us Sofuoglu.

Tai žino ir tas 50 procentų Turkijos gyventojų, kurie praėjusį lapkritį už R. T. Erdoganą ir jo AKP nebalsavo. Tarp jų – ne vien kairieji liberalai bei demokratai, bet ir kemalistai, pasaulietinės Turkijos šalininkai. Tačiau, kaip pastebi Heinricho-Bollio fondo Stambule vadovas K. Brakelis, jų dabar nematyti. Daugelis tyliai tūno namuose, bijodami, kad įtūžis ir kerštas neatsisuktų prieš juos.

Ne vienas norėtų bėgti iš R. T. Erdogano imperijos

Praėjusį savaitgalį Stambulo Beyoglu kvartalo kavinėse su demokratiškai nusiteikusiu jaunimu bendravęs Vokietijos žinių televizijos kanalo n-tv korespondentas Issio Ehrichas sakosi nesutikęs nė vieno, kuris dar nebūtų svarstęs galimybės palikti šalį. Ir tai esą gerai išsilavinę, jauni žmonės.

Todėl Turkija turi ruoštis netekti perspektyvių piliečių, o Europa – priimti naujus pabėgėlius. Palikti šalį jie rengiasi ne vien bijodami R. T. Erdogano šalininkų. Tiesiog liberalus jaunimas prarado viltį, kad Turkijoje artimiausioje ateityje galėtų įsitvirtinti demokratija ir žmogaus teisės.

Tiesa, žmonijos istorijoje regresijos fazės paprastai ilgai netrunka, – guodėsi 29 metų farmakologas Doganas. Tačiau dabar Turkijoje kaip tik ši fazė įsigalėjo: „Man susidaro įspūdis, tarsi būčiau didžiuliame į Vakarus plaukiančiame garlaivyje, kurio keleiviai bėga į Rytus. Kol atvyksim, praeis dešimtmečiai.“ Todėl Doganas nusprendė: „Geriau kur nors pasaulyje valyti tualetus, negu matyti, kaip R. T. Erdoganas veda mūsų šalį į bankrotą.“

Turkija – ES narė? Nerealus scenarijus

Ar iš tikrųjų tas garlaivis plaukia į Vakarus? Ir ar Europos Sąjungos uostas tebėra jam atviras? Europos politikų reakcija į galimą mirties bausmės įvedimą Turkijoje buvo griežta: tai esanti raudona linija, kurią peržengus derybos su Turkija dėl narystės Bendrijoje būtų nutrauktos.

Vokietijos krikščionių socialinės sąjungos (CSU) generalinis sekretorius Andreas Scheueris antradienį išsakė kur kas griežtesnę partijos poziciją: kokia galinti būti narystė Europos Sąjungoje, kai šalies vadovas kalba apie „valymus“?

Europos parlamento pirmininko pavaduotojas grafas Alexanderis Lambsdorffas (Vokietijos laisvųjų demokratų partija FDP) taipogi iliuzijų nepuoselėja: „Prezidentas Erdoganas jau ne pirmi metai performuoja Turkiją, jis užsibrėžė didžiulį tikslą: iki 2023 metų, Turkijos respublikos šimtųjų metinių, paversti kemalistinę, sekuliarią respubliką islamiška valstybe.“

Didžiausios Europos parlamente politinės grupės – Europos liaudies partijos frakcijos – vadovui Manfredui Weberiui (CSU) mintis, kad Turkija galėtų tapti pilnateise ES nare, atrodo „nereali“, toliau derėtis dėl narystės, pasako jo, būtų nerealistiška. O ir planuotasis vizų režimo liberalizavimas Turkijos piliečiams nutolo į neišmatuojamas tolumas.

Kaip atlaikyti antrąjį puolimą prieš demokratiją?

ES užsienio reikalų ministrų taryboje nelabai kas betiki Turkijos priartėjimu prie Bendrijos. Deja, kaip ir Europos galimybe paveikti R. T. Erdoganą. Vis viena Ankaros pusėn skrieja perspėjimai aukščiausiu lygiu.

Kanclerė Angela Merkel ragino Ankarą demokratinių žaidimo taisyklių laikytis ir persekiojant perversmininkus. „Valymo akcijas“ neleistinomis vadino Prancūzija. O ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams Federica Mogherini patarė laikytis teisnių ir demokratinių principų - „pačios šalies labui.“

Žurnalas „Focus“ įžvelgia pavojingą tendenciją: Europos politiniai vadovai diplomatiškai aptakia retorika ragina laikytis teisinės valstybės principų, užuot apeliavę tiesiai į tą asmenį, kuris dabar vadovauja keršto akcijai – į Recepą Tayyipą Erdoganą. Veikiausiai – baimindamiesi tokio tiesioginio susikirtimo pasekmių. Abi pusės puikiai žino, į kokią priklausomybę nuo Turkijos Bendrija įlaviravo pabėgėlių krizėje.

Ir vis viena ši priklausomybė neduoda teisės nuolaidžiavimams, antraip – ko vertos tos nuolat aukštinamos Europos vertybės? Turkijoje karinį pučą sekė civilinis, o „civilinis pučas nėra geresnis už karinį“, – pastebi vokiečių parlamentaras Cemas Ozdemiras. Panašiai rašo ir žurnalas „Focus“, primindamas Europos politikams, jog karinis perversmas buvo tik pirmasis turkų demokratijos puolimas. Dabar svarbu padėti demokratinėms jėgoms atremti antrąją ataką.

Delfi.lt