Bulvė netruko paplisti Europoje – ypač šaltesnio klimato regionuose, kur kai kurie augalai išvis neauga. Deja, tuo metu dar ne visi suprato, kad bulvė yra tinkama ir žmonėms, todėl dažniausiai jas naudodavo gyvulių šėrimui. Rusijos ortodoksų bažnyčia bulves netgi uždraudė – dėl to, kad jos nebuvo minimos Biblijoje.

Vienas didžiausių bulvių gerbėjų buvo Prūsijos karalius Frydrichas II, kuris XVIII amžiaus viduryje karų metu jomis maitino savo kareivius. Tačiau kai 1774 metais kilusio bado metu karalius bulves pasiūlė savo tėvynainiams, šie nebuvo sužavėti tokia mintimi ir pareiškė, kad bulvės neturi nei skonio, nei kvapo, o jų neėda net šunys – tad jie nesuprato, kodėl ši daržovė buvo jiems išvis siūloma. Frydrichui II net grasinant valstiečiams, kad neauginantiems bulvių nupjaus nosis ir ausis, šie vis tiek nepakluso karaliui.

Sulaukęs tokio pasipriešinimo, karalius pakeitė taktiką – į žymiai efektyvesnę.

Frydrichas II paskelbė bulvę karališkąja daržove ir bulvių laukus liepė saugoti sargybai. Tiesa, patiems sargybiniams buvo įsakyta pernelyg akylai bulvių nesaugoti. Vietiniai žmonės, kuriems dabar bulvės jau buvo draudžiamos, nusprendė, kad jeigu jos tinkamos karaliui, turėtų būti daugiau nei tinkamos ir valstiečiams. Sliūkindami pro ne itin budrius sargybinius, valstiečiai ėmė vogti bulves ir slapta sodinti jas savo žemėse. Ilgai netrukus šešėlinė bulvių rinka ženkliai išaugo, o Frydrichas II turėjo „atvirai tai pripažinti“ ir vėl legalizuoti bulves.

Frydrichas II panaudojo paprastą taktiką, kurią sudarė išskirtinumas, retumas ir socialinis išbandymas. Ši idėja yra galinga, tačiau itin paprasta – įprastai žmonės nori to, ko negali gauti, o ypač kai tai riboja valdžia.