Nežinia dėl ko ant mūsų užsirūstinusi žiema ir toliau aikštijasi, labai nenoromis rodydama savo žiemiškas grožybes, šykštėdama ir veidus žnaibančio speigučio, ir snaigių šokio, ir ledo plutos.

Broliams latviams trūko kantrybė: juk eina paskutinės vasario savaitės, jei žiemužė nesirodo, tegu įsižeidusi viena sau laukia eilės vėl išeiti į sceną – bet tai bus dar labai negreit, tik po pavasario, vasaros, rudens. Jeigu ir tie neužsiaikštys – užleis vietą.

O dabar metas pasiraičius rankoves patiems kibti prie šalčio darbų, meistrauti saulėje spindinčius apšarmojusius jo brangakmenius iš sušaldyto vandens, pasislėpusiai žiemai pavydžiai dirsčiojant iš už kampo. Jelgavos mieste Latvijoje pirmąją vasario savaitę buvo surengtas tradicinis tarptautinis ledo skulptūrų festivalis. Jau 22-as iš eilės, taigi, prasidėjęs dar tais senais gerais laikais, kai tebuvo vos pasigirdusios neramios kalbos apie klimato šilimą ir žiema mūsų kraštuose dar nebuvo taip pasiligojusi, karščiuojanti.

Šiemet į Jelgavą iš pačios Latvijos, o taip pat Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos, Bulgarijos, Ukrainos ir Suomijos suvažiavo 30 profesionalių ledo skulptorių, kad savo talentu ir kūrybinės vaizduotės galiomis papuoštų renginį nauju žiemišku vėriniu. Šį kartą Jelgavos festivalio tema buvo „Superdidvyriai“, ir kiekvienas ledo skulptorius, pasitelkęs kūrybinius šalčio burtus, pasistengė savaip atskleisti šios sąvokos prasmę.

Jų triūso rezultatas – 45 iš ledo iškaltos skulptūros – tris dienas traukė tūkstančių festivalio lankytojų žvilgsnius. Dienomis buvo galima stebėti, kaip ledo meistrai keičia savo kūrinių pavidalą ruošdami juos festivalinei premjerai, kaip kruopščiai ledo juvelyrai šlifuoja paskutines spindinčių žiemos papuošalų briaunas.

O sutemus ledinių skulptūrų parką nutvieksdavo rūpestingai parinktos šviesos, vienur silpnesnės, kitur intensyvesnės, įvairiausių atspalvių palete nuspalvinančios kūrinių iš ledo paviršių ir vidinę esmę. Pasirodo, tereikia vandens, šalčio ir žmogaus rankų, kad po vasario dangaus žvaigždėmis užgimtų magiškas netikėtų atradimų ir ledinio grožio pasaulis. Toks tikroviškas, tvirtas ir plieninis, ir kartu toks nerealus, efemeriškas, kaip saulėje į vandenį sugrįžtantis ledas.