Aplinkosaugininkai planuoja vis didesnę dalį Dzūkijos paversti rezervatais. Vietos gyventojai baiminasi, kad kai kuriose teritorijose jiems paprasčiausiai pritrūks vietos, nes pirmiausia bus paisoma augalų ir gyvūnų gerovės, o ne žmonių interesų.

Perkūnas iš giedro dangaus

2,7 tūkst. hektarų ploto rezervatu ketinama paskelbti turistus vis labiau traukiantį Punios šilą (Alytaus r.), o į Dainavos girią (Varėnos r.) planuojama iš Vidurio Lietuvos atkeldinti stumbrus.

Šią žiemą Alytaus rajono Praniūnų, Panemuninkų, Genių ir kitų netoli Punios šilo, kairiajame Nemuno krante, esančių kaimų gyventojų vos neištiko šokas sužinojus, kad dar praėjusį rudenį Saugomų teritorijų tarnyba nusprendė koreguoti Nemuno kilpų regioninio parko, kurio teritorijoje yra ir Punios šilas, planavimo schemą, tvarkymo planus. Visą šilą ketinama paversti gamtos rezervatu.

„Tai būtų pati didžiausia nesąmonė, kurią tik gali sugalvoti sėdintieji valdžioje. Jau dabar iš daugiau kaip 2,7 tūkstančio hektarų Punios šilo per 140 hektarų yra paskelbta rezervatu. Tai padaryta prieš kokius trisdešimt ar daugiau metų. Pamatytumėte, koks ten dabar miškas – nė uodas nosies neįkištų. Viskas palikta likimo valiai: kas virto – išvirto, kas puvo – supuvo. Visai netvarkomas. Tikras šabakštynas. Toks liktų ir visas šilas, jei būtų paskelbtas rezervatu“, – „Valstiečių laikraščiui“ piktinosi viena Praniūnų kaimo gyventoja, nenorėjusi, kad jos pavardė būtų skelbiama viešai.

Tokios pat nuomonės yra ir netoliese esančio Genių kaimo bendruomenės vadovė Irena Karalukienė. Jos teigimu, Punios šilas labai reikalingas, nes jų bendruomenės žmonės gyvena netoliese, taigi važiuoja čia ir grybauti, ir uogauti. Jeigu bus įkurtas rezervatas, to daryti nebebus galima.

„Punios šilas reikalingas gyventojų poreikiams tenkinti, juk vasarą jie čia intensyviai lankosi. Gal senyvo amžiaus žmonės mažiau, bet jauni tai tikrai. Važiuoja ir dviračiais iki Punios šilo, nes jis netoli Genių bendruomenės. Kelias asfaltuotas, važiuoti labai patogu“, – tvirtino bendruomenės pirmininkė.

Punios girininkijos girininkas Alvydas Žviankevičius patvirtino, kad Punios šilą pavertus rezervatu jame ne tik gyventojai negalėtų rinkti uogų ir grybauti – vykdyti ūkinę veiklą būtų uždrausta ir miškininkams. Jie negalėtų nei vėjovartų tvarkyti, nei pasenusių medžių išpjauti.

Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas taip pat abejoja būtinybe Punios šilą skelbti rezervatu, nes tuomet nebebūtų aišku, koks likimas ištiktų šiuo metu turistų pamėgtus šilo objektus – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintą ąžuolų alėją, netoli jos esančią „Dainavos“ apygardos partizanų štabo žeminę, buvusio Smalinyčios kaimo vietoje įkurtą skulptūrų parką, kurio lankytojus pasitinka meistriškai išdrožinėtos medžio skulptūros. Be to, per šilą vinguriuoja turistų pamėgti dviračių takai, o šalia šilo, Punios girininkijos patalpose, veikia miško muziejus, prie jo įrengtas žvėrių aptvaras.

Nori išsaugoti

Paskelbti Punios šilą rezervatu siekia Nemuno kilpų regioninis parkas. Jo direktorė Dalia Križinauskienė „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad šia iniciatyva norima išsaugoti šilo biologinę įvairovę, mat šio miško teritorijoje randama daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių.

Suskaičiuota, kad Punios šile auga beveik tūkstantis augalų rūšių, iš jų net 68 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Čia ošia ir aukščiausia Lietuvoje – 42 metrų aukščio – pušis. Miško retenybės – juodieji gandrai, jūriniai ereliai, didžiosios miegapelės, vidutiniai, baltnugariai, tripirščiai geniai.

„Sumanymas šilą skelbti rezervatu gimė seniai, o dabar pradėta planavimo procedūra. Visos Lietuvos siekis turėtų būti išsaugoti tokią vertybę, tai, kas dar yra išlikę“, – tikino D.Križinauskienė ir pridūrė, kad šių žingsnių imtis paskatino ir beatodairiški miškininkų kirtimai, esą nuniokoję šilą.

Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkas Žydrūnas Preikša, iki šių metų sausio mėnesio 20 metų dirbęs Nemuno kilpų regioninio parko ekologu, teigė, kad padėtis Punios šile, kuris šiuo metu yra paskelbtas gamtos draustiniu, stebėta daugiau kaip du dešimtmečius. Buvo atliekami įvairiausi tyrimai, analizuojama biologinė įvairovė. Nebūdavo apsiribojama vien savo jėgomis, pasitelkti ir mokslininkai. Stebėta ir žmogaus ūkinė veikla – miškininkų vykdomi kirtimai.

„Pastebėjome, kad biologinė įvairovė dabar, palyginti su buvusia prieš du dešimtmečius, tapo kur kas skurdesnė. Rūšių išnyko tik viena kita, tačiau labai sparčiai ėmė mažėti jų gausumas“, – teigė mokslininkas.

Anot jo, manoma, jog taip atsitiko dėl to, kad Punios šile vykdomi labai intensyvūs kirtimai. Ši veikla vykdoma nepažeidžiant teisės aktų – miškininkai tai gali daryti gavę leidimus, bet tokia praktika esą nelabai pasiteisina, todėl būtina ją keisti, kad būtų užtikrinama miško apsauga.

„Negali būti taip, kad saugomame Lietuvos miške, kuris yra vienas vertingiausių ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje, palei miško kelią 1 ar net 2 kilometrus tęstųsi nupjautų medžio rąstų 10 metrų aukščio rietuvės. Net atvykę pasaulinio lygio mokslininkai tuo stebėjosi. Juk Punios šilas – ne ūkinis miškas, o saugoma teritorija“, – tvirtino Ž.Preikša.

Mokslininko teigimu, griežtinant Punios šilo apsaugą neketinama visai uždrausti gyventojams ir turistams jame lankytis. Mat šilo neketinama paversti griežtu rezervatu, į kurį pašalinis asmuo negalėtų nė kojos įkelti. Šis miškas turėtų turėti reguliuojamo rezervato statusą, leidžiantį jame lankytis pašaliniams asmenims, bet neleidžiantį vykdyti ūkinės veiklos. Todėl jame neturėtų būti vykdoma jokių kirtimų.

Stumbrai

Alytaus rajono kaimų gyventojai nerimauja, kad gali būti apribotos galimybės lankytis Punios šile, o Varėnos rajono ūkininkai ir kaimo sodybų savininkai sunerimę, kas bus, kai į Dzūkijos nacionalinį parką – Stėgalių gamtinį kompleksą tarp Marcinkonių bei Zervynų kaimų – iš Vidurio Lietuvos bus perkelta stumbrų banda.

Šiuos gyvūnus ketinama įkurdinti valstybinėje žemėje esančiame maždaug 100 hektarų ploto voljere. Jame turėtų apsigyventi iki 25 stumbrų. Aptvaruose jie bus laikomi, kol atsives palikuonių, susiformuos banda. Vėliau gyvūnai bus paleidžiami į laisvę.

Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius teigė, kad šiuo metu vyksta paruošiamieji stumbryno įrengimo darbai.

„Kol kas apie stumbrų perkėlimą dar anksti kalbėti, nes pirmiausia reikia sutvarkyti visus dokumentus – pakeisti parko tvarkymo planą, žemės sklypų paskirtį, parengti techninį stumbryno statybos projektą. Vėliau bus skelbiami viešieji rangos darbų pirkimai ir tik pastačius stumbryną bei stumbrininko namelį bus galima kalbėti apie stumbrų perkėlimą“, – tvirtino G.Valentukevičius.

Tikimasi, kad 100 hektarų teritorijos pakaks numatytam skaičiui stumbrų išsimaitinti. Jei kartais trūktų, aplinkui yra dar 20 hektarų papildomų teritorijų, kuriose bus galima ruošti pašarus papildomam šėrimui. Esą taip būtų išspręsta keletas opių problemų – sumažėtų stumbrų bandos Vidurio Lietuvoje – Kėdainių, Panevėžio rajonuose, – kur stumbrai pridaro daug žalos ūkininkams – nuėda, sutrypia, nuguli pasėlius. Ūkininkai iš savo laukų, pamiškių žvėris gainioja, tada šie nuklysta į gyvenamąsias vietoves.

„Kol stumbrai bus voljere, nerimo nekels, bet kai bus išleisti į laisvę, kas gali garantuoti, kad iš Dainavos girios jie nepasuks į Perlojos pusę? Čia užsiimančiųjų žemės ūkiu yra daugiau nei kai kuriose kitose rajono vietose. Todėl jie ir mums pridarys žalos“, – baiminosi šiame krašte gyvenanti Virginija Senkienė.

Varėnos rajono meras Algis Kašėta taip pat ne kartą viešai yra išsakęs abejonių, ar pušynai tikrai yra pati tinkamiausia vieta stumbrams gyventi. Mat jie yra mišrių miškų gyventojai, pušynuose maisto jiems gali pritrūkti. Kol bus voljeruose, jie bus šeriami papildomai, o kas bus paleidus į laisvę – nežinia. Gali būti, kad iš tikrųjų jie elgsis taip, kaip ir Vidurio Lietuvoje – bastysis bandomis ir niokos pasėlius, daržus.