Europos pieno taryba, kurios nare neseniai tapo ir Lietuvos pieno gamintojų asociacija, praėjusį trečiadienį pagalbos kreipėsi į popiežių Pranciškų.

Santykinai daugiausia Europoje smulkiųjų pieno gamybos ūkių turinti Lietuva išgyvena jų pasitraukimo iš rinkos bumą. Kai kurie specialistai apgailestauja dėl tokių ūkių mirties, tačiau ekonomistai sako, kad rinkoje vyksta natūrali atranka. O dar kiti specialistai tikina, kad pieno gamintojai dar neišnaudojo visų pieno savikainos mažinimo rezervų.

Pagalbos šauksis maldomis

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, o šią savaitę Romoje susitiko per 140 pieno gamintojų organizacijų atstovų iš Europos šalių. Kelionės į Romą išvakarėse Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pirmininkas Jonas Vilionis dalijosi planais: „Europiečiai dejuoja, bet įdomu, kaip jie reaguos, kai aš jiems pranešiu apie Lietuvoje galiojančias pieno supirkimo kainas. Štai Italijoje praėjusių metų gruodžio mėnesį už natūralaus pieno kilogramą ūkininkai gavo 34 ct, o Lietuvoje – tik 22 ct“.

Ne tik LPGA vadovas, bet ir Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Šlikas mums sakė, kad artėja laikas, kai smulkieji pieno gamintojai pagalbos šauktis galės tik maldomis. Buvęs gimnazijos mokytojas, o dabar ūkininkas V.Šlikas vaizdžiai primena stambiausiems pieno gamintojams ir perdirbėjams, kad ir dėl jų abejingumo dabar smulkieji pieno gamintojai masiškai traukiasi iš rinkos.

„O juk smulkieji ir vidutiniai ūkiai yra lyg tos smulkios kraujagyslės, kurios maitina organizmą. Organizmui neužtenka tik stambių kraujagyslių. Todėl man labai liūdna, kad ne tik perdirbėjai, bet ir stambieji pieno gamintojai į smulkiuosius žiūri lyg į šašus, kuriuos reikia kuo greičiau nubraukti“, – liūdnai kalbėjo V.Šlikas.

Įstatymų nepažeidžia

Neatsitiktinai priminiau, kad V.Šlikas yra buvęs gimnazijos mokytojas. Tarp jo mokinių yra keliolika gydytojų, mokslininkų, bet mums įdomiausia, kad prieš daugelį metų rusų kalbos jis mokė Antaną Trumpą, kuris dabar yra pagrindinis AB „Rokiškio sūris“ akcininkas. Gudriojo lapino pravardę turintis įtakingasis A.Trumpa kiekviena proga giria smulkiuosius pieno gamintojus, tikina, kad dauguma smulkiųjų yra sąžiningi tiekėjai ir moka gaminti kokybišką pieną, tačiau akivaizdu, kad smulkiųjų gretos retėja. Štai ir tarp „Rokiškio sūrio“ pieno tiekėjų liko tik 49 proc. smulkiųjų pieno gamintojų. Kupiškio rajone smulkų pieno ūkį turintis Apolinaras Miškinis mums papasakojo, kad nuo vasario 1 d. pieno supirkimo kaina nuo 13,6 ct už kilogramą sumažės 2,9 proc. Kodėl būtent tiek? Todėl, kad pieno supirkėjai preciziškai laikosi Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo.

„Pieno supirkėjai paprastai supirkimo kainą mažina ne daugiau kaip 3 proc., nes viršiję šią ribą privalėtų kainos mažinimą pagrįsti VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai. Taigi, kaip sakoma, „vsio zakono“, – paaiškino J.Vilionis.

Nepažeisdami minėto įstatymo ir neprivalėdami paaiškinti supirkimo kainos mažinimo argumentų, dar po mėnesio pieno supirkėjai kainą kupiškėnui Apolinarui galės sumažinti iki 13 ct už kilogramą. Bet Apolinaras tokio pasiūlymo jau nepriims – planuoja su kaimyne iš savo karvučių pieno gaminti sūrius ir pardavinėti Kupiškio bei Anykščių rajonų turgeliuose.

Nusprendė pasitraukti

Dėl smulkiųjų traukimosi nei perdirbėjai, nei valdžia labai nesijaudina, o štai apie 100 melžiamų karvių turėjusio ir itin perspektyviu laikyto Anykščių r. Svėdasų seniūnijoje ūkininkaujančio Virginijaus Vaičionio sprendimas pasitraukti iš pieno gamybos sugriaudėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Per 18 metų nuo 3 karvių ūkį užauginęs V.Vaičionis šį sprendimą priėmė ne per vieną dieną.

„Daug metų maniau, kad pieno gamyba galėsiu užsiimti visą gyvenimą, kaip tuo užsiima mano aplankyti ūkininkai Olandijoje ar Vokietijoje. Šiose šalyse 100 karvių turintys ūkiai labai vertinami, laikomi patikimais. Nors labai stengiausi, bet galėjau tik išgyventi“, – sakė V.Vaičionis.

Tiesa, šis ūkininkas iš pienininkystės pasitraukė ne tik dėl kritusių supirkimo kainų, bet ir todėl, kad Anykščių rajone vis sunkiau rasti ūkyje norinčių ir gebančių dirbti specialistų. Augalininkystės ūkyje reikės mažiau pagalbininkų, be to, ir iki šiol V.Vaičionio ūkis buvo mišrus – augindavo grūdus bei kukurūzus ne tik savo reikmėms, bet ir pardavimui. Ūkininkas pajuto, kad pastaraisiais metais pašarų paklausa sparčiai mažėjo, nes pradėjo nykti pašarus anksčiau pirkę smulkieji ir vidutiniai pienininkystės ūkiai.

Amerikonas neišlaidauja

V.Vaičionio karves ir visą pieno ūkiui reikalingą techniką nupirko realiu optimistu save laikantis ir amerikietišką ūkininkavimo būdą populiarinantis Gintautas Alksninis. Jaunystėje žurnalisto duonos ragavęs vyras neseniai įsigijo žemės ūkio bendrovę Kamajuose. Kodėl dabar, kai daugelis pieno gamintojų kalba apie traukimąsi iš rinkos, G.Alksninis elgiasi atvirkščiai?

„Todėl, kad aš visada elgiuosi kitaip, nei elgiasi minia. Ir nesigailiu. Taip pat elgiausi ir 2002-aisiais, kai pieno supirkimo kainos buvo rekordinėse žemumose. Kiti traukėsi, o aš pirkau ir laimėjau. Ir dabar taip bus. Žinoma, šie metai bus sunkūs, bet po to prasidės augimas“, – vylėsi G.Alksninis.

Iš savo giminaičių JAV paveldėjęs, o gal ir išmokęs pasirinkti ir įgyvendinti originalius sprendimus, G.Alksninis šypsodamasis vertina daugelio dejuojančių lietuvių pieno gamintojų argumentus. „Labai stebiuosi, kai pieno gamintojai ima milijonines paskolas, perka brangią techniką, o po to skundžiasi, kad vos suduria galą su galu. Aš taip neišlaidauju. Mano ūkiuose nerasite melžimo robotų ir itin modernios žemės ūkio technikos. Prieš investuodamas aš labai atsakingai skaičiuoju“, – aiškino G.Alksninis.

Amerikono pravardę turintis ūkininkas planuoja pirkti dar 200 gerų veislių karvių ir kalba apie ateities planus. Kam naujasis ūkis parduos pieną? „Pasiūlymų netrūksta, bet pastovaus supirkėjo dar nepasirinkau, palauksiu palankiausio pasiūlymo“, – šypsodamasis atsisveikino G.Alksninis.

Gailisi smulkiųjų

Raseinių rajone pienininkystės ūkį turintis Viktoras Ročka sakė, kad jam kol kas pavyko išvengti pieno supirkimo kainų mažinimo. „Pagal nustatytą tvarką tiekiantiems daugiau nei 2000 kg per dieną mokama po 19 ct už kilogramą. Aš gaunu 20 ct už kilogramą. Mano žiniomis, tiekiantieji daugiau nei 20 t per dieną gauna po 25 ct ir daugiau už kilogramą pieno. Taigi kuo stambesnis tiekėjas, tuo supirkimo kaina didesnė“, – dėstė jis.

Pasak V.Ročkos, šiuo metu dirbti beveik už savikainą įmanoma turint daugiau nei 150 karvių. Kaip tik tiek Viktoras dabar ir laiko. Taip nutiko, kad V.Ročka visą laiką pieną parduodavo „Rokiškio sūriui“. Kodėl toks ištikimas?

„Pirmaisiais ūkio plėtros metais paėmiau paskolą iš banko, bet dar trūko, tada ir pagelbėjo „Rokiškio sūris“. Žinoma, ta paskola man brangiai kainavo, būdavo, kad bankui ir „Rokiškio sūriui“ kiekvieną mėnesį turėdavau grąžinti po 5–10 tūkst. Lt, bet tada neturėjau kito pasirinkimo“, – sakė V.Ročka. Ūkininkas gailisi smulkiųjų pieno gamintojų. „Esant dabartiniams įstatymams nesunkiai juos sunaikinsime. Štai Raseinių rajono Gėluvos kaime anksčiau žmonės laikė apie 300 karvių, o dabar keli žmonės laiko po 1–2 karvutes. Taip yra ir kitur“, – dėstė jis.

Pataria neskubėti

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Lietuvoje vidutiniame pienininkystės ūkyje yra apie 10 karvių. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, jau 5–6 metus tokie maži ūkiai dirba nuostolingai ir investuoti tokiems ūkiams beprasmiška. Skaičiavimai rodo, kad rinkoje gali išsilaikyti nors 30 karvių turintis ūkis. Tiek karvių yra vidutiniame ūkyje Estijoje. Todėl man nuostabą kelia teiginiai, kad Lietuvoje pelningai gali dirbti tik 200 karvių turintys ūkiai. Nors dabar pieno rinkoje nuosmukis, ūkininkams patarčiau neskubėti palikti pienininkystės. Patikėkite, niekas negarantuos, kad grūdų supirkimo kainos išliks tokios aukštos, kokios buvo pastaraisiais metais. Išeitis – ieškoti produktyvumo didinimo rezervų. Šiuo metu mūsų ūkių produktyvumas yra apie 15 proc. mažesnis nei ES vidurkis. Nuo 2004 m. iki 2015 m. pabaigos Lietuvoje karvių sumažėjo apie 160 tūkst., tačiau pieno gamyba, padidėjus produktyvumui, išaugo apie 20 proc. Tačiau produktyvumo rezervai neišsemti. Kita vertus, ar tikrai mums reikia tiek pieno? Šiuo metu Lietuva pasaulyje pagal pieno produktų eksportą užima labai aukštą, 20 vietą. Ar tai optimalu?

Pardavėme daugiau, o uždirbome mažiau

Vytautas Lekešys, ŽŪK „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius

Daugelis pieno gamintojų gavo „sveikinimą“ Naujųjų metų proga – pranešimą, kad iki 3 proc. bus mažinamos pieno supirkimo kainos, o, mano žiniomis, supirkimo kainos sumažės ir nuo kovo 1 d. Mūsų skaičiavimais, per 2015-uosius už pieną visi Lietuvos pieno gamintojai gavo 308,7 mln. eurų, arba 93,1 mln. eurų mažiau nei 2014 m. ir net 115 mln. eurų mažiau nei 2013 m., nors pieno pardavėme net 98,6 tūkst. t daugiau. Kaip paaiškinti tokius skirtumus? Tokio sumažėjimo neįmanoma pagrįsti tik Rusijos embargu.