Apie pasaulinę pieno rinką rašantis leidinys „The Dairy Site“ paskelbė dvi įdomias naujienas. Pirmojoje pranešė, kad Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pradėjo eksportuoti pieno produktus į Kiniją. Ne mažesnio dėmesio sulaukė šalia išspausdinta žinia apie Danijos pieno perdirbimo kompanijos „Arla“ sprendimą beveik trečdalį 2016-aisiais uždirbto pelno išdalyti pieno tiekėjams (ūkininkams). „Valstiečių laikraštis“ pasidomėjo, ar taip kada nors galėtų nutikti Lietuvoje.

Kur dingsta pinigai?

Viena stambiausių ES rinkoje Danijos kompanijų „Arla“ 2016 m. uždirbo 356 mln. eurų grynojo pelno – net 20 proc. daugiau nei 2015-aisiais. Lietuviai pieno gamintojai tikriausiai stereotipiškai pamanys, kad Danijos perdirbėjai tiek pelno gavo ne tik dėl 2016 m. antrą pusmetį pasaulinėje rinkoje išaugusių pieno produktų kainų, bet ir mažindami žaliavos supirkimo kainą.

„Deja, Lietuvoje neveikia civilizuotos pelno pasidalijimo taisyklės. Kai perdirbėjams pinigų pritrūksta, jie savo rodiklius pagerina mažindami pieno supirkimo kainas“, – paprašytas pakomentuoti danų sprendimą sakė Vilkaviškio rajone ūkininkaujantis Albinas Šneideris.

Tačiau Danijoje taip elgtis nepriimta. Pavyzdžiui, nusprendusi pieno tiekėjams skirti 124 mln. eurų premiją „Arla“ už žaliavą daugiau nei vidutiniškai ES moka ir šįmet – sausio mėnesį kompanija pieną supirko vidutiniškai po 336 eurus už toną, t. y. šiek tiek brangiau nei vidutiniškai ES ir net apie 10 proc. brangiau nei Lietuvoje. Kita vertus, daugiau nei 303 eurai už toną pieno Lietuvoje buvo mokama tik itin stambiems ūkiams, kurių yra absoliuti mažuma, todėl ir apie vidutinės pieno supirkimo kainos nustatymą Lietuvoje galima kalbėti tik su ironija.

Vis dėlto kompanijos „Arla“ sprendimas kelia įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kur dingsta perdirbėjų pelnas? Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos pieno perdirbimo įmonės Baltijos regione buvo laikomos pirmaujančiomis, tačiau per ketvirtį amžiaus padėtis pasikeitė radikaliai. Latvijos įmonės sulaukė investuotojų ir atsigauna, estų kapitalo įmonė jau dirba net Lietuvoje, o Lenkijos perdirbėjai nušuoliavo toli į priekį. Kas pasikeitė Lietuvoje? Ogi perdirbimo įmonių savininkai iškopė į turtingiausių šalies žmonių šimtuką. Gal tai susiję su tuo, kad pieno supirkimo kainos Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, guli dugne?

Neišnaudotos galimybės

VĮ „Pieno tyrimai“ direktorius Saulius Savickis ne kartą pieno perdirbėjus ragino apčiuopiamais būdais skatinti ūkininkus gaminti tik itin kokybišką pieną ir siūlė, kaip tai padaryti.

„Paskatinkite gamintojus pridėdami nors po centą už kilogramą pieno, ir jie gautas lėšas investuos pieno kokybei gerinti, taigi jūs nieko neprarasite. Atvirkščiai – iš tokios žaliavos galėsite gaminti itin aukštos kokybės produktus, o juos pardavę uždirbsite daugiau pelno“, – ragino S.Savickis.

Deja, pieno laboratorijos vadovo pasiūlymai atsimušė lyg žirniai į sieną. Kodėl reikėtų stengtis, jeigu pinigėliai ir taip byra į kišenę?! Tiesa, prieš 17 metų po viešnagės JAV stambiausias „Rokiškio sūrio“ akcininkas Antanas Trumpa, tikriausiai pamokytas garsaus lietuvių kilmės pienininko Kęstučio Alksninio (Kaya Andrus), konkurentus apstulbino paskelbęs ketinimą su pieno tiekėjais pasirašyti specialias sutartis, kuriose būtų numatyta galimybė dalytis pelnu. Žinoma, ne visu, tik dalimi. Tačiau sumanymui sulaukus pieno gamintojų susidomėjimo garsusis pienininkas pridūrė, kad dalytis tektų ne tik pelnu, bet ir nuostoliais. Taigi įdomus sumanymas žlugo.

„Tokiu atveju ir perdirbėjai turėtų pasirašyti sutartis su ūkininkais dėl pasidalijimo nuostoliais, bet jie to nedarys, nes gobšumas neturi ribų“, – sakė Raseinių rajone pieno gamybos ūkį turintis Viktoras Ročka.

Beje, 2017-uosius Viktoras vadina išsilaisvinimo metais, nes pagaliau grąžins iš vienos perdirbimo įmonės paimtą paskolą ūkiui plėsti.

Kainų grandinės niuansai

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis sakė neskaitantis „The Dairy Site“, o su finansais susijusių Danijos pieno perdirbėjų ketinimų negalintis komentuoti. „Jeigu įmonė perdirbdama kilogramą pieno uždirba 0,0005 cento, ar ji gali ūkininkui mokėti 1 centu už kilogramą daugiau? Negali“, – aiškino E.Simonis.

Jeigu tik tiek įmonė uždirba, gal dirba neefektyviai, gal reikia keisti įrangą, o gal nesiseka dirbti?

„Labai gerai sekasi dirbti, eksportuojame 60 proc. visos produkcijos ir į visą pasaulį“, – neleido suabejoti, tačiau sau prieštaravo E.Simonis.

Jeigu sekasi dirbti, tai kur pinigai?

„Užduodate provokuojamus klausimus“, – atsisveikino E.Simonis.

„Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis

Taigi ore pakibo ir klausimas dėl pieno produktų kainų grandinės, kurią nuolat fiksuoja Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Pavyzdžiui, geriamojo pieno (2,5 proc.) mažmeninės kainos struktūra atskleidžia, kas ir kiek santykinai uždirbo (žr. lenteles). Štai 2016 m. birželio mėnesį už vartotojui parduotą kilogramą pieno daugiausia uždirbo pieno supirkėjai, gavę 23 centus. Prekybininkai sau pasiliko 17 centų, o pieno gamintojams liko tik 12 centų. Tai buvo dugnas. Vėliau padėtis pradėjo keistis: gruodį pieno supirkėjų dalis sumažėjo iki 19 centų, ūkininkų dalis išaugo iki 20 centų, o prekybininkai sau pasiliko 18 centų.

Panašūs skirtumai užfiksuoti ir TILSIT tipo sūrio mažmeninės kainos struktūroje.

„Perdirbėjai tokią, jų akimis, neteisingą kainos pasiskirstymą ištvėrė iki šių metų pradžios ir ėmė mažinti žaliavinio pieno supirkimo kainas, – paaiškino žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius Vytautas Lekešys ir pridūrė, kad danų sprendimas jo nenustebino. Taip, esą, elgiasi ir Naujosios Zelandijos įmonės. „Žinau, kad taip pasielgdavo ir kai kurios įmonės Anglijoje bei Prancūzijoje. Manau, kol pagrindinėse Lietuvos pieno perdirbimo įmonėse nepasikeis vadovų karta, tol esminių pasikeitimų tikėtis neverta“, – teigė V.Lekešys.

Tačiau mes negalime tiek ilgai laukti. Kur pinigai?

„Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius Vytautas Lekešys.

Pasigenda skaidrumo

Žinoma, neketiname Lietuvos įmonių lyginti su danų „Arla“. Net geriausiais laikais visos mūsų šalies pieno perdirbimo įmonės kartu uždirbdavo apie 8–10 kartų mažiau pelno nei viena Danijos kompanija. Tačiau gal verta didinti pieno surinkimo ir eksporto efektyvumą? Argi neatrodo paradoksalu, kad Lietuvos perdirbimo įmonės pieną superka ignoruodamos transportavimo išlaidas, o paskui teigia, kad supirkimo kainos mažos todėl, kad daug išleidžiama pienui surinkti. Kita bėda – jau daug metų įmonės nesusitaria dėl bendro eksportui skirtos produkcijos žymėjimo. Ekspertai vienu balsu tikina, kad būtų naudinga produkciją žymėti vienu ženklu „Pagaminta Lietuvoje“, tačiau įmonės nesusitaria. Kodėl? Tikrąsias priežastis žino tik pieno perdirbimo įmonių vadovai ir savininkai, bet tokia informacija jie nesidalija, todėl mums belieka pasitelkti logiką.

„Oficialiai aiškinama, kad nesibaigia išspausdintos etiketės. Gal jų prispausdinta šimtui metų? Tačiau iš tikrųjų priežastis yra kita. Juk akivaizdu, kad ėmus žymėti vienu ženklu prekyba produktais taptų gerokai skaidresnė, nei vykdoma dabar. Kas gali paneigti galimybę, kad iš produktų eksporto dabar maitinasi įvairios asociacijos, įvairios sukurtos prekybos firmos. Painu, neskaidru“, – svarstė „Lietuviško pieno“ generalinis direktorius.

Štai perdirbimo įmonės guodžiasi dėl 2–3 proc. maržos. Esą ji per maža.

„Tačiau kai apyvarta siekia šimtus milijonų eurų, gal turėtų užtekti ir tokios maržos. Neužtenka“, – šypsojosi V.Lekešys, nes viešai visos informacijos atskleisti negali.

Godumu išbando kantrybę

Kaip jaustumėtės, jeigu iš pieno perdirbimo įmonės sulauktumėte žinios, kad už kiekvieną praėjusiais metais parduoto pieno kilogramą jūsų vadovaujamai bendrovei būtų papildomai sumokėta po 1 centą?

„Tikriausiai pakilčiau lyg ant sparnų. Žinau, kad tokiomis išmokomis pradžiugina ir kai kurios Lenkijos įmonės. Sunku prognozuoti, kaip bus ateityje, tačiau lenkai susidomėję stebi Lietuvos pieno gamybos rinką. Juk jau netolimoje ateityje perdirbimo įmonėms pieno pritrūks“, – žvelgė į ateitį Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) vadovas ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis.

Atskleisime, kad apie glaudesnį bendradarbiavimą su Lenkijos pieno perdirbimo įmonėmis anksčiau svarstė ir 23 tonas per parą žaliavinio pieno pagaminanti Griškabūdžio ŽŪB, tačiau tokiems pokyčiams dar nesiryžo. Ar užteks kantrybės?

„Šį mėnesį pieno supirkėjai ir nuo mūsų nubraukė 1 centą už kilogramą, bet tikiuosi, kad dėl godumo nepraras proto“, – vylėsi P.Puskunigis.

Ne tik rinkos veiksniai

Jonas Kuzminskas, žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ direktorius

Bankų ekspertai pernai tikino, kad pieno pramonės laukia keleri sėkmingi metai, tačiau jau praėjusių metų pabaigoje pieno supirkimo kainos pradėjo kristi. Lietuvoje vis dar yra sezoniškumo veiksnys, dabar gaminama mažiau pieno nei kitais metų laikais, taigi kaina turėtų augti, tačiau ji mažėja. Kodėl? Gal įtaką daro ne tik rinkos veiksniai? Tokie neprognozuojami svyravimai pieno gamintojus veda į neviltį. Jeigu perdirbėjai savo politikos nekeis, pieno gamyba tik trauksis. Jau dabar Lietuvos prekybos tinkluose parduodama apie 15 proc. įvežtinių pieno produktų.

Tikisi valdžios paramos

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Civilizuotose šalyse pelno dalybos atvejai nestebina, juk rinkos dalyviai supranta, kad jie vieni su kitais glaudžiai susiję. Jeigu vieniems nesiseks, negaus pelno ir kiti. Kita vertus, gal Danijos įmonė sunkmečiu pieno tiekėjams pažadėjo pagelbėti krizei pasibaigus, ir štai ta diena išaušo. Galiu tik patikinti, kad Lietuvos perdirbėjai su pieno gamintojais tikrai pagerintų santykius, jeigu pasidalytų pelno dalimi, bet labai abejoju, ar taip nutiks. Visi žiūri į Vyriausybę ir tikisi paramos. Kaip keisis pieno supirkimo kainos? Dabartinė padėtis labai primena 2009- uosius, kai buvo kylama iš dugno. Jeigu istorija pasikartotų, pieno supirkimo kainos su nežymiais svyravimais turėtų laikytis iki rugpjūčio mėnesio, o paskui imti kilti. ES ekspertai aiškina, kad tik 2018-aisiais pieno produktų pasiūla patenkins paklausą. Taigi kainos vis dar turėtų augti.

Pelną dalysis vėliau

Juratė Dovydėnienė, žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė

Nuo šių metų pradžios kooperatyvas „Pieno puta“ perėmė tvarkyti Bagaslaviškio pieninės apskaitą. Įmonė ir iki šiol dirbo pelningai, tačiau apie pelno dalybas kalbėti dar ankstoka, nes turime kitų tikslų – pirmiausia planuojame pieninei skirti investicijų. Kol kas savo pieninėje perdirbame tik apie 30 proc. kooperatyvo narių tiekiamo pieno, todėl planuojame šią dalį didinti. Tačiau ateityje kooperatyvo „Pieno puta“ nariai po sėkmingų metų dalysis ir nuosavos pieninės pelnu. Nenustebčiau, jeigu ir Lietuvos pieno perdirbimo įmonės sumanytų pasinaudoti Danijos kompanijos „Arla“ sumanymu. Mano žiniomis, „Rokiškio sūris“ lyg ir siūlė pieno supirkimo kainą susieti su uždirbtu pelnu. Gaila, kad dėl pasitikėjimo trūkumo to sumanymo nepavyko įgyvendinti. Tačiau galimybė liko.

FAKTAI

Latvijos pieno perdirbimo pramonė stiprėja. Šių metų pradžioje Vokietijos pieno koncernas „Fude + Serrahn Milchprodukte“ įsigijo per 75 proc. vienos didžiausių Latvijos pieno perdirbimo įmonių „Latvijas piens“ akcijų. „Fude + Serrahn Milchprodukte“ įmonių grupės metinė apyvarta siekia 740 mln. eurų.

AB Vilkyškių pieninė dirbo efektyviai. Pardavimo pajamos, preliminariais duomenimis, 2016-aisiais buvo 90,5 mln. eurų, arba 7 proc. didesnės nei prieš metus. Pernai įmonių grupė uždirbo 4,5 mln. eurų grynojo pelno, o 2015-aisiais jis siekė 1,2 mln. eurų.

AB „Pieno žvaigždžių“ spindesys blanksta. Preliminariais neaudituotais duomenimis, bendrovės pardavimo pajamos pernai siekė 150,1 mln. eurų, arba 8,3 proc. mažiau nei prieš metus. Per 2016-uosius bendrovė uždirbo 1,707 mln. eurų grynojo pelno, arba 37 proc. mažiau nei 2015 m.

AB „Žemaitijos pienas“ akcininkų peštynės. Pagrindiniu akcininku nepatenkinti 11,3 proc. įmonės valdantys smulkieji investuotojai sutarė siekti „Žemaitijos pieno“ veiklos skaidrėjimo. Jų pranešime teigiama: „Mums netinka, kad pagrindinio „Žemaitijos pieno“ akcininko Algirdo Pažemecko įmonėse nusėda iš įmonės „dingę“ pinigai“. Lietuvos bankas nurodė „Žemaitijos pienui“ ištaisyti finansines ataskaitas ir jas paskelbti viešai kartu su 2016 m. audituotomis finansinėmis ataskaitomis.

Geriamojo pieno (2,5 proc.) mažmeninės kainos struktūra EUR/kg (be PVM)

Ūkininkai             Perdirbėjai           Prekybininkai

2016 06     0,12                     0,23                         0,17

2016 12        0,20                   0,19                          0,18

TILSIT tipo sūrio mažmeninės kainos struktūra EUR/kg (be PVM)

Ūkininkai             Perdirbėjai           Prekybininkai

2016 06      1,43                        2,04                       2,09

2016 12       2,26                        1,57                       2,05

Šaltinis: LAEI.