Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Krizių grėsmė verčia suremti pečius

 Dėl nenuspėjamų klimato sąlygų, rinkas drebinančių geopolitinių įvykių, sparčios globalizacijos žemės ūkio sektorius vis dažniau ištinka krizės. Žemdirbiai pratinami prie minties, kad ateityje rinkų nestabilumas tik didės. ES raginimus patiems ieškoti „parašiuto“ – steigti savitarpio pagalbos fondus, kurie palaikytų pajamas per nuosmukius. Lietuvos ūkininkai sutinka nevienareikšmiškai: vieni tokią idėją palaiko, kiti vertina skeptiškai.

Ūkiai bankrutuoja

Nors valgytojų Žemėje daugėja, maistas brangsta, žemdirbius vis dažniau siūbuoja nuosmukių bangos. Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete pateiktais duomenimis, per pastaruosius dešimt metų ES ūkininkų vidutinės metinės pajamos nekito ar netgi sumažėjo.

Dar blogiau, kad dėl didelio žemės ūkio produkcijos kainų svyravimo žemdirbių pajamos darosi nenuspėjamos, o jų patiriamos gamybos sąnaudos vis auga. Todėl daugybė mažesnių ir didesnių ūkių bankrutuoja. 2005–2010 m. ES išnyko net 2,4 mln. ūkių. Suskaičiavus pastaraisiais metais užsitęsusios pieno sektoriaus krizės aukas, šie skaičiai būtų dar įspūdingesni. Lietuvoje per šį laikotarpį užsidarė tūkstančiai pieno ūkių – daugiausia smulkiųjų. Jų neišgelbėjo sektoriui skirtos specialios ES paramos ir šalies biudžeto lėšos.

Prasiautus pieno krizei, imta garsiau kalbėti apie žemės ūkio rizikos valdymo instrumentus, kurie padėtų išgyventi žemdirbiams. Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, pristatydamas žemės ūkio politikos kryptis, taip pat pabrėžė, kad atėjo metas steigti rizikos valdymo fondus. „Reikia ieškoti būdų, kaip suvaldyti krizes, apie tai kalbama ir ES institucijose. Negalime tikėtis, kad visada sulauksime kompensacijų iš europinio biudžeto, reikia steigti sektorinius fondus. Mes tokią praktiką galėtume išbandyti bent viename sektoriuje“, – „Valstiečių laikraščiui“ kalbėjo žemės ūkio ministras.

Privalomai nespaus

Taigi žemdirbiai raginami pakrapštyti savo pinigines ir sumesti lėšų į bendrą fondą. B.Markausko manymu, toks kelias būtų klaidingas: „Bet koks rizikos valdymo fondas neteks prasmės, jeigu jį sudarys tik ūkininkų lėšos. Čia turėtų būti visų maisto grandinės dalyvių indėlis. ES tam turbūt leis naudoti ir šalies viešuosius finansus bei europinę paramą.“ Be to, jis pridūrė, kad planuojama steigti žemės ūkio rinkos stebėjimo observatoriją, kuri padėtų įvertinti situaciją rinkoje.

R. Dovydėno pieš.

Žemės ūkio ministras mano, kad neužtruktų sukurti rizikos valdymo fondo veikimo schemą, svarbu, kad tam pritartų žemdirbių savivalda. „Nemanau, kad reikėtų visus privalomai spausti dalyvauti. Tegu kiekvienas pats apsisprendžia, bet reikia turėti omenyje, kad, atėjus krizei, tiems, kurie neprisideda prie fondo išlaikymo, teks kapstytis vieniems. Rinkų stabilumo nėra ko tikėtis. Štai dabar neramu dėl grūdų sektoriaus“, – teigė B.Markauskas.

Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis palaikė sumanymą kurti rizikos valdymo fondus, tačiau plačiau tokio siūlymo nekomentavo. „Kol kas tai tėra tik idėja. Reikia, kad patys ūkininkai būtų suinteresuoti turėti solidarumo fondą. Dabar kartu su žemdirbių savivalda vertėtų diskutuoti ir ieškoti sprendimo, kaip tai įgyvendinti. Kai jau aiškės kontūrai, galima bus vertinti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė politikas.

Susitarti nėra lengva

Kalbos apie savitarpio pagalbos fondus nėra naujos. Apie tai prabylama, kai prispaudžia sunkmetis. „Žemdirbiams stinga vieningumo ir racionalumo, todėl labai sunku sukurti vienokį ar kitokį mechanizmą ir iš anksto pasiruošti krizėms. Solidarumo fondo reikia, nes kitaip nuo rinkų nestabilumo neapsidrausi. Bet kol perkūnas netrenkia, lietuvis nesižegnoja“, – kalbėdamas apie kolegų požiūrį į žemės ūkio rizikos valdymo instrumentus, žinomą posakį priminė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas Petras Puskunigis.

LŽŪBA nariai svarstė, kaip galėtų veikti solidarumo fondas. Turint omenyje, kad dauguma mūsų žemdirbių yra gana pasyvūs ir labiau linkę iš šalies stebėti, kaip dėl bendrų interesų kaunasi aktyvesni, rasti sutarimą nebus lengva.

„Žinome, kiek žemdirbių prisidėjo prie išmokų moduliacijos bylos, kurią laimėjo mūsų asociacija. Nėra ko tikėtis, kad jie lengvai susimes lėšų į tokį fondą. Šiuos pinigus reikėtų surinkti per prekybą, o kad vartotojai to nepajustų, atitinkama dalimi maisto produktų grandinėje reikėtų sumažinti pridėtinės vertės mokestį“, – LŽŪBA pasiūlymą išsakė P.Puskunigis.

LŽŪBA atstovai taip pat pritarė, kad tikslinga būtų kurti ne vieną bendrą, o sektorinius fondus. Taip būtų lengviau susitarti ir valdyti. Anot Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininko, pieno sektoriaus fondo veiklą galėtų reglamentuoti vadinamasis Pieno įstatymas.

„Nors šis įstatymas šleivas kreivas, bet negalima jo atsisakyti. Šį teisės aktą reikia tobulinti, į jį galima būtų įtraukti nuostatas, reglamentuojančias ir pieno sektoriaus rizikos valdymo mechanizmą. Manau, pieno perdirbėjai sutiktų prisidėti prie minimo fondo veiklos, o kaip susitarti su prekybininkais, nežino niekas. Jie tarsi iš kitos planetos, kur galioja kiti įstatymai“, – apgailestavo P.Puskunigis.

Taupo juodai dienai

Kauno rajono ūkininkas Romas Majauskas gana skeptiškai vertino galimybę kurti solidarumo fondą, kuris krizės atveju temptų žemdirbius iš duobės. Javų augintojas atvirai prisipažino, kad ne kartą stebėjosi, kaip kolegos neapdairiai elgiasi ūkyje. Tokiu atveju būtų neprotinga juos remti, nes neatsakingai besielgiančių ūkininkų gali neišgelbėti ir parama.

R. Majauskas

„Yra ūkininkų ir verslininkų, kurie nesusiskaičiuoja, neatsakingai elgiasi su pinigais, todėl pakliūva į bėdą. Kiekvienas turėtų įvertinti savo galimybes, rizikas, nepirkti naujų džipų, o pasidėti santaupų juodai dienai. Protingi ūkininkai taip ir daro“, – savo nuomonę išsakė R.Majauskas.

Augalininkystės ūkio savininkas abejojo, ar solidarumo fondas būtų reikšmingai padėjęs per užsitęsusią pieno sektoriaus krizę. Visiems ūkiams buvo sunku, visi prašė paramos. Tokiems nuostoliams kompensuoti prireiktų nemenkos sumos. Ūkininko manymu, geriausia išeitis – gerais metais ūkyje sukaupti „lašinių“, kurie padėtų išgyventi, kai nukrinta žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir sumenksta pajamos.

„Vienas iš rizikos valdymo instrumentų – draudimas, nemažai kolegų draudžia pasėlius. Tačiau pažįstu ne vieną ūkininką, kuris to nedaro, bet kasmet atitinkamą sumą atsideda. Bet kuriuo atveju žmonės nelieka be nieko, kai užklumpa bėda“, – aiškino ūkininkas.

Bendri sprendimai

Anot R.Majausko, dėl rinkų nestabilumo, kaip rodo patirtis, labiausiai nukenčia žemdirbiai, todėl veiksmingiausi būtų visoms ES šalims taikomi bendri žemės ūkio rizikos valdymo mechanizmai.

„Tai turėtų būti sprendžiama ne valstybės, o visos bendrijos lygiu. Visi dabar esame bendroje erdvėje, tad ir priemonės turi būti vienodos. Ištikus krizei, turėtų veikti vienoda pajamų palaikymo sistema. Deja, mes dar nepasiekėme lygiaverčių konkurencinių sąlygų. Iki šiol gauname daug mažesnes tiesioginės išmokas, nors mūsų gamybos sąnaudos sparčiai auga“, – apgailestavo grūdų augintojas.

Pradžia jau padaryta

Starkevicius Kazys

Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

Kad būtų sumažintas krizių poveikis žemės ūkiui, sustiprintos ūkių išlikimo galimybės ir vienodžiau paskirstytos pajamos tarp ūkio subjektų, dar pernai Seime pasiūliau kurti Žemės ūkio stabilizavimo fondą. Su kitais parlamentarais įregistravome Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pataisą.

Ten numatyta, kad grūdų, pieno, mėsos, daržovių ir kitos žemės ūkio produkcijos pirkėjas į fondą privalėtų pervesti 0,5 proc. išmokėtos sumos. Preliminariais skaičiavimais, per metus į fondą būtų surinkta apie 7 mln. eurų. Dėl procento dydžio, žinoma, galima svarstyti. Žemdirbių lėšos būtų tik vienas fondo šaltinių. Kita dalis – valstybės ir ES indėlis. Žemės ūkio stabilizavimo fondą galėtų administruoti Žemės ūkio paskolų garantijų fondas.

Po pateikimo Seime pataisai buvo pritarta, tad naujoji valdžia gali tuo remtis. Bazinis modelis yra, tereikia toliau svarstyti, kokiais atvejais ir kam tos lėšos būtų naudojamos ir kt. Tereikia politinės valios, principingumo, ir toks fondas atsiras. Žemės ūkio ministrui reikia pasistengti įtikinti žemdirbius, kad tokio rizikos valdymo mechanizmo reikia.

Pieno krizė baigėsi, bet negalime būti ramūs, nes rinkos nestabilios. 2016-aisiais žemės ūkio produkcijos gamyba sumažėjo 5 proc. Tai – negeras ženklas. Juk net finansinės krizės metais gamyba augo, o dabar smunka.

 

Rekomenduojami video