Rubrika

Kukurūzų eksportas gali atsidurti kryžkelėje

Marijampolės savivaldybės Žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) „Užgiriai“, užsiimanti dehidratuoto kukurūzų siloso gamyba, per pandemiją susiduria su neplanuotais iššūkiais. Ūkininkai nežino, ar tikrai pavyks parduoti išaugintą ir perdirbtą kukurūzų derlių, nes jis yra skirtas eksportui.

Speciali technologija

Kukurūzai Lietuvos laukuose – jokia naujiena. Jie puikiai prisitaiko tiek derlingose, tiek skurdesnėse žemėse. Kukurūzai daugiausia sunaudojami vietos ūkiuose kaip pašaras gyvuliams, taip pat jie auginami grūdams. Per pastaruosius ketverius metus vien grūdams auginamų kukurūzų plotai Lietuvoje išaugo beveik 13 tūkst. ha – 2017 m. kukurūzų buvo sėjama 37,9 tūkst. ha, o pernai jų plotai sudarė 50,7 tūkst. ha.

Marijampolės savivaldybės ŽŪB „Užgiriai“ turi sukaupusi nemažą patirtį auginant ir perdirbant kukurūzus – apie penkerius metus ji išgyvena vien iš kukurūzų siloso eksporto. Ši bendrovė bene vienintelė Lietuvoje užaugintus kukurūzus pagal specialią technologiją paruošia, presuoja ir eksportuoja į Artimųjų Rytų šalis. Gamintojų teigimu, toks pašaro priedas gyvuliams yra paklausus ne tik karšto, bet ir šalto klimato kraštuose.

Užgiriečiai savame ūkyje augina tik vienos jiems tinkamiausios veislės vasarinius kukurūzus. Šiuo metu ŽŪB „Užgiriai“ dirba 13 darbuotojų, ji valdo netoli 600 ha žemės. Prieš maždaug šešerius metus bendrovė pasuko būtent šia kryptimi – augina vien kukurūzus, juos perdirba ir išveža į užsienį.

„Mes eksportuojame galutinį produktą – dehidratuotą kukurūzų silosą. Jis paruoštas pagal specialią technologiją, kurios detalių nenorime viešinti, nes tai mūsų sukurtas produktas“, – aiškino ŽŪB „Užgiriai“ vadovas Rymantas Sinkevičius.

Eksportas patiria sunkumų

Bendrovės vadovas neabejoja, kad pagal šią technologiją Lietuvoje niekas daugiau, išskyrus juos, nedirba. Be to, negalėtų šios technologijos nusižiūrėti ir atkartoti, nes ŽŪB „Užgiriai“ kukurūzų paruošimo technologiją bei sukurtą produktą yra užpatentavę. R.Sinkevičius įsitikinęs, kad būtent jie pirmieji pasaulyje sukūrė tokį produktą ir jis pateisino lūkesčius. Kažką panašaus jau daro ispanai, bet tai kiek kitokia technologija.

Eksportui, anot R.Sinkevičiaus, iš jų ūkio keliauja supresuotos maždaug 600 kg svorio kukurūzų siloso pakuotės. Atidarius jį iš karto galima naudoti kaip maistingą, natūralų pašarų priedą gyvuliams.

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, ŽŪB „Užgiriai“ jau pasiruošusi pavasario sėjai, tačiau, bendrovės vadovo R.Sinkevičiaus teigimu, kaip ir daugelis įmonių, kurios ruošia produkciją eksportui, jie susiduria su pandemijos sukeltomis kliūtimis. Kol sienos tarp valstybių uždarytos, jie negali nuvykti pas užsakovus.

„Tarptautiniai prekybiniai reikalai šiemet neaiškūs, labai sudėtinga situacija. Neliko kontaktų, negalime aplankyti savo klientų. Sudėtingas laikas“, – kalbėjo susirūpinęs R.Sinkevičius. Jo teigimu, nors nežinomybė tvyro visame pasaulyje, jie neatsisakys šios kultūros auginimo. R.Sinkevičius sakė, kad privalo dirbti toliau. „Auginsime, darysime tą patį darbą, bet šiai dienai iš tikrųjų niekas nėra tikras, kaip seksis toliau“, – aiškino ŽŪB „Užgiriai“ vadovas.

Dirba ištisus metus

R.Sinkevičius minėjo, kad savo sandėliuose turi pernykščio derliaus, nes jo realizavimas trunka ištisus metus – iki sekančio derliaus. Taip būna visada, ne tik šiemet. Naujo derliaus produktas atsiranda lapkričio–gruodžio mėn. Pagal šį ciklą ŽŪB „Užgiriai“ turi darbo visus metus. „Kaip ir visi dirbantys žmonės, bandome išgyventi iš kukurūzų eksporto“, – sakė ŽŪB „Užgiriai“ pirmininkas.

Jis mano, kad prireikus galėtų greitai pereiti prie kitokios veiklos, pavyzdžiui, paprastos augalininkystės. Tada darytų tai, ką visi augalininkystės ūkiai. Bet dabartinė darbo kryptis yra išskirtinė – jie paruošia kukurūzų silosą eksportui.

Jeigu nepavyks šio produkto realizuoti užsienyje, R.Sinkevičius žino, kad Lietuvoje jo niekas nepirktų, nes jis čia yra per brangus. Tokie kukurūzai parankūs šaltų arba karštų kraštų žemės ūkyje. „Mums pavyko užmegzti kontaktus su Artimųjų Rytų šalimis. Viskas, ką pagaminame, ten ir iškeliaudavo. Mes savo ūkyje gyvulininkystės jau neturime“, – sakė R.Sinkevičius.

Nesustoti įpareigoja ir įsirengtas gamybos cechas su pasiteisinusia gamybine linija. „Į ateitį žvelgiame optimistiškai, nes pesimizmas ateities neduoda. Bet ir girtis nelabai galime, kad sėkmė nuo mūsų nepabėgtų. Toks mūsų darbas“, – kukliai apie netradicinę žemės ūkio veiklą kalbėjo ŽŪB „Užgiriai“ vadovas, pridurdamas, kad kukurūzus jie augina ir dėl to, kad šie labai gerai grynina orą – mokslininkų apskaičiuota, kad 1 ha kukurūzų pagamina deguonies 60 žmonių visiems metams.

Didžiausi plotai gyvulininkų laukuose

Eugenijus Alesius, Marijampolės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas

Mūsų savivaldybės teritorijoje pasėjama apie 2 250 ha kukurūzų. Jie auginami pagal poreikį. Vieni sėjami grūdams, kiti – žalios masės auginimui. Kukurūzų žalia masė naudojama silosuoti ir gyvuliams šerti. Grūdams auginami kukurūzai nuimami vėliau, nes kukurūzų grūdai burbuolėse ilgiau bręsta. Grūdai taip pat naudojami gyvuliams šerti, tai baltymų papildymas pašaruose. Kukurūzus daugiausia augina žemės ūkio subjektai, užsiimantys gyvulininkyste.

Išnaudoja ne visas galimybes

Vytas Gudaitis, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės vyresnysis konsultantas-ekspertas

Kukurūzais užsėtų plotų mūsų šalyje pastaraisiais metais vis daugėja. Tai lemia ne tik šiltėjantis klimatas, bet ir sukuriamos naujos veislės, galinčios augti ir duoti gerą derlių vėsesnio klimato zonose. Pas mus kukurūzai daugiausia auginami kaip žaliava ar pašaras gyvulių šėrimui. Iš jų gaminamas tradicinis silosas, koncentruotas silosas, kai augalai pjaunami ties pirma burbuole, grūdainis ir, žinoma, kukurūzai kuliami grūdams.

Galimybės plačiau panaudoti kukurūzus, manau, dar tikrai ne visos išnaudotos. Lietuvoje dar nėra išvystytas biojėgainių tinklas, kurioms viena pagrindinių žaliavų ir yra kukurūzai. Nemažai pas mus užaugintų kukurūzų, siloso ar kitų produktų išvežama į kaimyninę Latviją, būtent į biojėgaines. Ten kukurūzai yra gana paklausi prekė. Maisto pramonėje, bioetanolio gamyboje kukurūzai taip pat galėtų sustiprinti savo pozicijas. Džiovinti kukurūzai, kukurūzų silosas – labai naudingas produktas. Tokį sausą produktą saugiau ir paprasčiau transportuoti į šalis, kurios negali užsiauginti pakankamo kiekio šių augalų.

Lietuvoje yra rajonų, kuriuose kukurūzų auginimas yra nepopuliarus. Tai lemia tų rajonų žemės ir dirvožemio specifika, kukurūzų auginimo, derliaus nuėmimo paslaugas teikiančių įmonių trūkumas ir, svarbiausia, tam tikri seni įsitikinimai, kad „pas mus kukurūzai neauga“.

Tad kukurūzų auginimo populiarėjimą lemia pačių augalų savybės. Kukurūzai – vienas iš daugiausiai energijos turinčių žemės ūkio augalų. Be to, kukurūzų derlingumas pirmauja lyginant su kitais augalais. Ir dar vienas dalykas – kukurūzų priežiūra kol kas yra paprastesnė. Lietuvoje dar nėra labai paplitę įvairūs kukurūzų kenkėjai ir ligos, bet ši situacija gali keistis didėjant auginamų augalų plotams.