Roberto Patronaičio nuotr.

Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) išsirinko naują pirmininką – juo tapo Raimundas Juknevičius, LŪS vicepirmininkas, ilgametis Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos, kooperatyvo „Šiaulių aruodas“ lyderis, gerai įvaldęs argumentų kalbą ir kompromisų meną. Toks patirčių bagažas turėtų praversti kaunantis dėl geresnės žemės ūkio ateities ir telkiant ūkininkus dėl bendro intereso.

„Valstiečių laikraščio“ interviu su nauju LŪS vadovu – apie svarbiausius darbus ir naujos „žaliosios“ politikos iššūkius, versiančius keisti nusistovėjusią ūkininkavimo praktiką.

LŪS vairą perimate karštu metu, kai žemės ūkyje žadami revoliuciniai pokyčiai. Tad atstovavimas ūkininkų bendruomenei tampa itin svarbus. Kokie, jūsų akimis, karščiausi darbai laukia artimiausiu laiku?

Pagrindinis ūkininkų ir LŪS uždavinys – kad Lietuvos kaimo problemas suprastų platesnė visuomenės dalis, tada galėtume tikėtis didesnio valdžios palaikymo. Diskutuodami su ūkininkais turime rasti atsakymus, kas turi keistis žemės ūkio politikoje, kad kaime gyventi būtų gera, žemės ūkis vystytųsi tvariai ir nekiltų aplinkosauginių problemų. Sau jau radome daug atsakymų, kas turi keistis, tik mūsų požiūris dažnai nesutampa su valdžios vykdoma žemės ūkio politika. Mūsų išsakyti argumentai, kuriems pritaria daug politikų, nekeičia žemės ūkio politikos įgyvendinimo krypties. Žemės ūkio ministerija, strateguodama Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos tikslus, susikoncentravo į Žaliojo kurso įgyvendinimo klausimų ratą, tam į talką pasikviesdama Aplinkos ministerijos specialistų komandą. Bet iš politinių diskusijų lauko dingo atskirties kaime mažinimo, žemės ūkio sektoriaus skaitmeninimo ir konkurencingumo didinimo klausimai. Problema ta, kad daug vyriausybės programoje įrašytų gražių siekių nėra pagrįsti konkrečiomis priemonėmis ir jų finansavimu.

Svarbiausias iššūkis – klimato kaitos mažinimo ir Žaliojo kurso priemonės, kurios daug kam keis ūkininkavimo praktiką: įpareigos ženkliai mažinti sintetinių trąšų, chemikalų naudojimą, skaičiuoti CO2 pėdsaką ir pan. Tai atsilieps gamybai ir pajamoms, o paramos tokiai žemės ūkio transformacijai teikti nenorima. Iš Lietuvos ekonomikai gaivinti numatytų per 2,2 mlrd. eurų žemės ūkiui beveik nieko neliko.

Išvada viena: jeigu žemės ūkio gaivinimui iš šio fondo pinigų neskirta, vadinasi, Lietuvos ekonomikoje žemės ūkis nebeegzistuoja. Nors kaimą gaivinti verkiant reikia, kad sustabdytume besikaupiančias socialines problemas, vien pašalpų pinigais jų neišspręsime. Kaimas turi užsidirbti pakankamai pinigų, kad čia gyvenančių žmonių pajamų lygio skirtumas, lyginant su miesto gyventojų pajamomis, pasiektų taip geidžiamus ir vyriausybės programoje įrašytus 25 proc. Dabar pajamos skiriasi net apie 30 proc. Tik sumažinus šį skirtumą galime pasiekti, kad kaimai nenyktų dėl sparčios emigracijos. Sunykus viensėdžiams ir gyvenvietėms, nelieka kam rūpintis kraštovaizdžiu. Paskui gyventojus iš kaimo traukiasi paslaugų sektorius. Juk pajamos iš žemės ūkio gamybos yra pagrindinis kaimo žmonių uždarbis. Nėra aiškių argumentų, kodėl iš Lietuvos ekonomikos gaivinimo fondo pinigų beveik nieko neskiriama kaimui, na, neskaitant 16 mln. eurų pelkininkystės vystymo projektui. Gal pelkės ir yra Lietuvos kaimo ateitis?

Kęstučio Kadūno nuotr.

ES ūkininkų organizacijos COPA-COGECA vadovas vaizdžiai palygino, kad žemdirbiai dabar kaip gyvuliai laukia, kol bus paskersti. Jis turėjo omenyje, kad naująja kryptimi einama gana aklai, ir nėra įvertinta, kokios bus naujų iniciatyvų pasekmės. Kaip tai gali atsiliepti Lietuvos žemės ūkiui ir kaimui, vartotojams?

Vis daugiau argumentų grindžiami mokslininkų atliktais skaičiavimais, kad Žaliojo kurso tikslai turės neigiamą poveikį žemės ūkio ekonomikai. Mus pasiekia Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje atliktų mokslinių studijų išvados. Tą tvirtina ir JAV Žemės ūkio departamento padarytos išvados. Gal mokslininkai klysta, bet tai būtų galima patikrinti mažos apimties gamybiniuose bandymuose gautais rezultatais. Tačiau ES, kaip ir Lietuvos, politinis elitas laikosi griežtos linijos, vengia veltis į platesnes diskusijas, tikrinti teiginius praktiniais eksperimentais.

ES žemės ūkio konkurencingumui mažėjant, tai neišvengiamai anksčiau ar vėliau atsilieps maisto kainoms, todėl palies visus žmones ne tik Europos, bet ir visos planetos mastu, nes ES buvo ir yra gana solidus maisto eksportuotojas pasaulyje. Kita vertus, žemdirbiai gamina ne tik maistą, bet ir atsinaujinančios energijos, taip pat pluošto, biopreparatų, biomedžiagų, pakeisiančių sintetines medžiagas, gamybai reikalingas žaliavas. Šių ne maisto žaliavų gamybos plėtrai labai stokojama dėmesio. O juk tai irgi yra Žaliojo kurso tikslai. Tokiu būdu Lietuvos kaimas galėtų prisidėti prie didesnės sukuriamos bendrojo vidaus produkto dalies. Bet politikai tam skiria per mažai dėmesio. Gal jie tikisi, kad verslas turi stebuklingų galių ir po didžiausios krizės nuo Antrojo pasaulinio karo laikų lyg feniksas atsigaus? Gal jiems atrodo, kad pakanka pasirūpinti tik šlapynių ir rezervatų plėtra, ir žmonės gyvens laimingi? Nesakau, kad nereikia rūpintis gamta, ji nepelnytai niokojama, bet politika privalo būti subalansuota.

Kęstučio Kadūno nuotr.

Susidaro įspūdis, kad prisidengiant klimato kaita, aplinkosauga, inovatyvumu ir pažanga norima išstūminėti natūralų maistą, palaipsniui jį keičiant išaugintu laboratorijose ir pan. Galbūt iš to ir gimsta žemės ūkiui priešiška politika, viešoji nuomonė ir atitinkami reikalavimai. Ką apie tai manote?

Turiu nuvilti, kad kokybiškam laboratorijose išaugintam mėsainiui reikia kokybiškų maistinių žaliavų. Lietuvoje tikrai būtų racionalu investuoti į gilesnį žemės ūkio produkcijos perdirbimą. Pavyzdžiui, vietoje dabar vyraujančio grūdų eksporto galėtų dominuoti grūdų sudedamųjų maistinių dalių eksportas: iš grūdų pagaminto krakmolo, skirto ne tik maistui, bet ir plastikų pakaitalų gamybai bei kitoms pramonės reikmėms, baltymų koncentratų, glitimo ir kitų išskirtų antrinių elementų, kurie yra svarbi žaliava biopramonei. Deja, bet yra žmonių, manančių, kad gali grįžti laikai, kai žemę dirbo arkliais. Sunku diskutuoti su tokiais pašnekovais, bet tenka ir prasminga tai daryti, nes jau nemaža dalis visuomenės per daug atitolo nuo kaimo realijų. Tačiau jie nori spręsti kaimo likimą, taigi, tenka kantriai aiškinti ūkininkavimo pradžiamokslį.

Kardinalios priemonės praktiškai nuleidžiamos „iš viršaus“. Ar matote galimybes, kad bent su Lietuvos valdžia galima rasti žemės ūkiui ir kaimui palankesnius sprendimus?

Visada yra vilties, kad Lietuvos valdžia supras ūkininkus ir leisis į kompromisus. Siekiame dialogo su valdžia, nors ūkininkų bendruomenėje kyla aistros. Visomis teisinėmis priemonėmis sieksime apginti žemdirbių interesus.

Asociatyvi nuotr.

Pastaruoju metu atsirado patvirtintų teisės aktų, kurie nebuvo derinti su ūkininkų bendruomene arba neatsižvelgta į jų nuomonę – dialogas su socialiniais partneriais vyko tik dėl „pliusiuko“. Tai tik atsitiktinumai ar panašu į tendenciją?

Žemės ūkio politikos lauke buvo padaryta daug klaidų, o už jas atsakingi politikai. Valdžios keitėsi, bet liko tos pačios problemos, viena iš jų – susikalbėjimo trūkumas. Dėl tokios padėties kaime negalėčiau kaltinti žemdirbių, nes jie dirbo negailėdami savęs, bet dėl neatsakingos ir trumparegiškos valdžios politikos negrįžtamai esame praradę atskiras žemės ūkio šakas, nemažai jų dabar išgyvena kritiškai sunkius laikus.

Mūsų žemdirbių organizacijos dėl įvairių veiksnių yra gana suskaldytos, nevieningos. Kas dabar, jūsų manymu, svarbiausia visai žemdirbių bendruomenei, nepriklausomai nuo to, kuo jie užsiima, kokio dydžio ūkius ir pajamas valdo?

Ne paslaptis, kad žemdirbių susiskaldymas būna naudingas valdžiai, kuri siekia įgyvendinti tik siaurai asmenų grupei naudingą politiką. Tą susiskaldymą yra inicijavusi ne viena valdžia, bet dėl to tikrai negalėčiau kaltinti vien politikų. Savanaudžių yra ir tarp žemdirbių asociacijų lyderių. Visuomenės pilietinė branda, demokratinių procesų stiprinimas – vaistai nuo žemdirbių savivaldos ligų. Šie vaistai universalūs, jie tinka ir visam Lietuvos valstybingumui stiprinti.

Turite nemažai vadovavimo patirties – daug metų esate Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos, kooperatyvo „Šiaulių aruodas“ vadovas. Pas mus dar gaji nuomonė, kad Lietuvos žemdirbiai vis dar linkę dirbti kas sau, nenori bendradarbiauti. Gal turite receptą, kaip sutelkti ūkininkus bendram interesui ir tikslui?

Kad daugiau ūkininkų patikėtų, jog bendras darbas yra efektyvesnis ir dėl to naudingesnis, svarbu pamatyti gerų pavyzdžių. Noras gyventi geriau skatina galvoti apie būdus, kaip tai pasiekti. Nereikia išradinėti dviračio, geriau eiti išmintais takais, pradėti bendrą verslą ir sumažinti klaidų rizikas. Tada reikia, kad ūkininkai bendraudami įgytų pasitikėjimą verslo partneriais ir imtųsi rimtai dirbti. Verslo santykius reguliuojančios taisyklės tarp bendraturčių turi būti visiems vienodai privalomos, todėl svarbu užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Bendru verslu reikia rūpintis visiems verslo dalininkams, nes nesaugomas turtas turi savybę pradingti. Žmonės seniai suprato, kad šluota yra stipresnė nei atskiri jos ražai. Tos žmonių bendruomenės, kurios gerai įvaldė bendro veikimo principus, buvo pranašesnės už pavienius individus ar blogai organizuotas bendruomenes. Tad senovėje atrasti išgyvenamumą pagerinantys veikimo principai tinka ir šių dienų ekonomikos dėsniams suprasti.

Lietuvoje kooperacijos mastas, palyginti su daugelio ES šalių ūkininkų susikooperavimo lygiu, yra niekingai mažas. Ir tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl Lietuvos žemės ūkio efektyvumas toks žemas. Šalyse, kur kooperatyvai ne tik užaugina žaliavas, bet ir valdo perdirbimo įmones bei produkcijos pardavimo tinklus, be to, rūpinasi žemės ūkio gamybai reikalingų žaliavų tiekimu ar net šių žaliavų gamyba, ūkininkų pragyvenimo lygis yra nepalyginamai geresnis. Ir dirba jie lengviau. Tad reikia patikėti ir norėti – viskas įmanoma. Tačiau bendro verslo nauda jaučiama ne iš karto – investavus teks palaukti investicijų grąžos. Linkiu visiems ūkininkams bendros sėkmės.