LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Po Vyriausybės tėkšto akibrokšto žemdirbiams, kai iš Lietuvos ekonomikai gaivinti numatytų milijardų žemės ūkiui liko nulis, per šalies regionus nuvilnijo pasipiktinimo banga. Dabar daug kas sprendžia galvosūkį – kodėl žemės ūkis nėra Lietuvos ekonomikos dalis? Žemdirbių organizacijų lyderiai ragina žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką išgirsti jų argumentus ir ryžtis pakovoti dėl šių lėšų, kad žemės ūkis ir kaimas nebūtų „nurašomi“ iš šalies žemėlapio.
Pelkėti sprendimai
Lietuvos Vyriausybė Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą, skambiai pavadintą „Naujos kartos Lietuva“, buvo numačiusi Europos Komisijai (EK) pateikti balandžio pabaigoje, tačiau šiuos ketinimus perkėlė į gegužės vidurį. Finansų ministrė Gintarė Skaistė Seime aiškino, kad šis planas dar bus derinamas su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Ar dar galima tikėtis, kad naujos kartos Lietuvoje atsiras vietos žemės ūkiui ir kaimui?
Plano rengėjams priekaištus žeria ne tik žemdirbiai. Kitų organizacijų atstovai piktinasi, kad planas buvo rengiamas kone slaptai, o socialiniai parteriai ir visuomenės atstovai neturėjo galimybių nei įsiterpti, nei paprieštarauti, nei padiskutuoti.
„Vyko ne diskusija, o transliacija. O tai prieštarauja visiems demokratijos procesams. Mes buvome šokiruoti, po plano pristatymo išgirdę žinutes viešojoje erdvėje, kad esą viskas vyko „kaip priklauso“, kad esą visuomenė buvo įtraukta ir su ja neva nuolat diskutuojama. Ir apskritai esą EK pati prašė neviešinti plano. Apėmė jausmas, tarsi mes ir Vyriausybė gyventume dviejose nesusisiekiančiose, paralelinėse visatose“, – sakė pilietinei visuomenei iš Lietuvos Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete atstovaujantis Kęstutis Kupšys.
Primename, kad iš Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano lėšų (2,225 mlrd. eurų) žemės ūkio žaliajai ir skaitmeninei transformacijai tikėtasi gauti bent apie 124 mln. eurų. Žemdirbių atstovai argumentavo, kad tai labai menka suma jiems iškeltiems naujiems uždaviniams pasiekti. Tačiau ir to neliko, tik šnipštas – vos 16 mln. eurų, kurie teks ne žemės ūkiui, o pelkių atkūrimui. Tai jau davė peno sparnuotiems posakiams apie pelkėtą žemės ūkio ateitį ir pelkėtus politikų sprendimus. „Liko tai, kas liko“, – taip Vyriausybės sprendimą Seimo Kaimo reikalų komitete komentavo žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
Stebina ministerijos ramybė
Žemdirbius stebina Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ramybė dėl tokio akibrokšto. Jų organizacijos dar nenuleidžia rankų ir kviečia žemės ūkio ministrą pakovoti dėl ekonomikos gaivinimo lėšų žemės ūkiui. Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) išsiuntė raštą Vyriausybei, kuriame išreiškiamas susirūpinimas dėl atsainaus valdžios požiūrio į strateginę Lietuvos šaką – žemės ūkį. Jame pabrėžiama, kad žemės ūkis šiandien stovi pirmose gretose kovojant su klimato kaitos padariniais ir jam keliami itin dideli uždaviniai, tačiau deramo mūsų šalies politikų dėmesio nesulaukia.
„Klaidinga manyti, kad žemės ūkio sektorius nenukentėjo nuo COVID-19 pandemijos, ir kad jo žaliajai pertvarkai pakaks tik bendrosios žemės ūkio politikos fondo su minimaliu galimu nacionaliniu prisidėjimu. Tikrai naivu tikėtis, kad savaime vyks fantazuojamos permainos be paskatų ir atsparumo didinimo įrankių“, – teigiama LŪS pirmininko Raimundo Juknevičiaus pasirašytame rašte.
K.Navickas VL sakė jau aiškinęs ūkininkų organizacijų atstovams, kad Vyriausybė nusprendė, kam teks atsigavimo lėšos. „Toks yra bendras Vyriausybės sprendimas, kuriam aš paklūstu. Galiu pakovoti dėl tų lėšų, bet nenoriu pamesti to, kas yra. Galiu praleisti progą investuoti tai, ką turime“, – teigė ministras.
Prievoles užkrovė, o remti nenori
Europarlamentaras Bronis Ropė tai, kad Lietuvos Vyriausybė žemės ūkiui ir kaimui iš ekonomikai gaivinti numatytų milijardų skyrė tik apvalų nulį, pavadino valdančiųjų cinizmu mūsų šalies regionų atžvilgiu. Pasak jo, yra šimtai priemonių, kam ŽŪM galėjo siūlyti skirti pinigus, o Vyriausybė tai patvirtinti, tačiau bus remiamas tik pelkių atkūrimas. „Nesuprantu, kam ŽŪM reikia įgyvendinti aplinkosauginį projektą – pelkių atkūrimą. Žemės ūkiui iš atsigavimo fondo skiriamas nulis, tačiau nėra jokios reakcijos, kad čia kažkas negerai. Negirdėjau viešo ŽŪM paaiškinimo, kodėl taip atsitiko“, – stebėjosi Europos Parlamento (EP) narys.
Jis pabrėžė, kad Lietuva įsipareigojimus ir reikalavimus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų bei klimato kaitos mažinimo paskirstė maždaug vienodai visoms sritims – transportui, pramonei, žemės ūkiui, tačiau dalijant pinigus pastarąjį pamiršo. „Tad kaip žemdirbiai tuos įsipareigojimus įvykdys? Greičiausiai jų neįvykdys. Bendrosios žemės ūkio politikos fondo pinigai skirti tam, kad parduotuvėse būtų tinkamos kokybės ir reikiamo asortimento maisto už prieinamas kainas. Lietuvos žemdirbiams reikia paramos, kad jie galėtų išgyventi ir būti šiek tiek konkurencingi. Juk dabar jų gaunamos tiesioginės išmokos siekia tik apie 70 proc. ES vidurkio. Kitų šalių ūkininkai gauna kur kas daugiau, kai kur net 3–4 kartus didesnes išmokas. Ir artimiausiais metais jų nepasivysime, nes 2027-aisiais mūsų ūkininkų išmokos pasieks tik 82 proc. ES vidurkio. Lietuvos žemės ūkiui skiriama per mažai lėšų, o mūsų valdžia nelabai nori prisidėti prie kaimo plėtros“, – konstatavo B.Ropė.
Tiesa, Lietuvos tiesioginių išmokų vokas per 7 metų laikotarpį ūgtelės maždaug 1 mlrd. eurų, tačiau ženkliai sumažės parama kaimo plėtrai. O tai investiciniai pinigai, skirti ūkių konkurencingumui ir kaimo gyvybingumui didinti.
K.Navickas: „Toks yra bendras Vyriausybės sprendimas, kuriam aš paklūstu. Galiu pakovoti dėl tų lėšų, bet nenoriu pamesti to, kas yra. Galiu praleisti progą investuoti tai, ką turime.“
Nori įteisinti proporcingą skirstymą
Europarlamentaro manymu, mūsų Vyriausybė iš ekonomikos gaivinimui skirtų milijardų kaimo plėtrai turėjo atriekti bent jau 200–300 mln. eurų. „Numatyta, kad ne mažiau kaip 37 proc. atsigavimo fondo lėšų turi tekti klimato programoms, ne mažiau kaip 20 proc. – skaitmeninimui. Vadinasi, galima remti ekologinį ūkininkavimą, naujų tiksliosios žemdirbystės technologijų, leidžiančių tiksliai tręšti ir naudoti pesticidus, diegimą, biodujų gamybą ir pan. Kita sritis – trumposios maisto tiekimo grandinės, kurios skatina maisto gamybą ir perdirbimą vietos lygiu. Tokiu atveju nereikia maisto vežioti iš toliau, mažiau taršos ir pan. Tokių priemonių šimtai, jos visos surašytos, bet čia jau valdžios požiūrio reikalas“, – tvirtino politikas.
B.Ropė teigė parašęs laišką Lietuvos premjerei Ingridai Šimonytei, finansų ministrei G.Skaistei, kad atsigavimo parama būtų skirstoma proporcingai visoms sritims, nes visiems vienodai reikia vykdyti nustatytas prievoles. „Taip pat kreipiausi į EK, norime, kad tai būtų įtvirtinta Europos teisyne. Šalių ekonomikos gaivinimo planai bus derinami iki rudens ar metų pabaigos, tad gali būti ir pataisymų“, – apie galimybes Lietuvos Vyriausybei ištaisyti klaidą žemės ūkio atžvilgiu kalbėjo europarlamentaras.
Pamiršo svarbiausią prioritetą
Į EP išrinktas buvęs Ignalinos rajono meras užsiminė apie Lietuvos regionų būklę, būtinybę juos gaivinti ir apgailestavo, kad valdantieji tai pamiršo, nors socialinės atskirties, skurdo bei pajamų nelygybės mažinimas – vienas svarbiausių prioritetų. „Daug kalbame apie tuštėjančius kaimus, regionų plėtrą, bet atsigavimo fondo pinigus atiduosime miestams. Viename iš susitikimų mane labai nustebino finansų ministrės pasisakymas. Ji aiškino, kad Sostinės regionui reikia padėti, nes jis gauna labai mažai paramos iš Sanglaudos fondo. Betgi sanglaudos paramos principas yra toks, kad turtingesni turi padėti mažiau pasiturintiems. Mūsų šalis gauna 3–4 kartus daugiau nei įneša į ES biudžetą, dėl to tylime. O kai reikia Lietuvoje pasidalinti tarp regionų, padėti kitiems, tada jau sakome, kad tai blogai“, – regioninės politikos principus aiškino B.Ropė.
Jis priminė, kad Lietuva yra padalinta į du planavimo regionus – Sostinės bei Vakarų ir vidurio Lietuvos. Ir skaičiais pailiustravo, kokia tarp jų yra atskirtis: „Vakarų ir vidurio Lietuvos regiono bendrasis vidaus produktas palyginamosiomis sąlygomis sudaro apie 63 proc., Sostinės regiono – 111 proc., o Vilniaus miesto – 150 proc. ES vidurkio. Kai tos atsigavimo lėšos nutekės į Vilniaus regioną, atskirtis tik padidės. Tada vėl garsiai stebėsimės, kad kaimas tuštėja ir ten daugėja problemų.“
Ignoruoja ES dokumentus
Lietuvos kaimo ateitimi susirūpinęs matematikas, sistemų tyrinėtojas Kęstutis K.Urba neslėpė nustebimo, kad iš atsigavimo paramos kaimui nieko neliko. Jis sakė suraitęs raštą finansų ministrei ir pabaksnojęs į ES dokumentus, kuriuose parašyta, kad atsigavimo lėšų turi būti skirta ir ekologinei žemdirbystei.
„Prašau turėti omenyje, kad šių metų kovo 25 d. ES Komisija paskelbė komunikatą „Organinės žemdirbystės planas“, kurio įvade aiškiai pasakyta, jog pandemijos pasekmių įveikimui skirto ES atsigavimo fondo lėšos turėtų būti naudojamos ir ekologinės žemdirbystės plėtotei. Vyriausybės programoje numatyta ekologinės žemdirbystės plotus padvigubinti nuo esamų 8 iki 16 proc., o 2030 m. ES numato turėti 25 proc. tokių plotų. Tačiau balandžio 17 d. pristatytame Finansų ministerijos sukurtame plane „Naujos kartos Lietuva“, jo Žaliojo kurso dalyje, lėšų tam nėra“, – į finansų ministrę kreipėsi mokslininkas.
Jo manymu, valdininkai grubiai ignoruoja minėtą ES komunikatą, taip pat EP 2020 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl Europos žaliojo kurso ir ES strategiją „Nuo lauko iki stalo“. „Keista, kad tyli Žemės ūkio, Aplinkos, Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnai, kurie turėtų būti suinteresuoti sveiku ir saugiu maistu bent jau vaikams. Tuo žlugdoma ir regioninė politika“, – įsitikinęs K.K.Urba.
Pasigedo viešumo
Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Vigilijus Jukna VL sakė pasigedęs viešo plano svarstymo. „Kažkas su kažkuo derino, bet ne su visais. Net ir Seime tik mūsų iniciatyva į darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas, kad finansų ministrė pristatytų visą planą, kiek tai įmanoma. Bet tai jau buvo tik paskutinėmis dienomis, o visas rengimo procesas vyko kažkur paslapčia“, – tvirtino jis.
Buvęs žemės ūkio ministras stebėjosi, kad ŽŪM ir Vyriausybė orientuojasi į pelkių atkūrimą, užuot didinusi žemės ūkio gamybos konkurencingumą. „Gaunu daug žemdirbių atsiliepimų, visi yra nustebę ir šokiruoti, kad žemės ūkiui liko vienintelė finansuojama priemonė – pelkių atkūrimas“, – teigė V.Jukna.
