Rubrika

Pandemija triušininkystę ir baudžia, ir glosto

Triušininkystė vienodai sėkmingai gali būti ir specializuoto gyvulininkystės ūkio gamybos šaka, ir smulkaus šeimos verslo pajamų šaltinis, tačiau šis sektorius beveik stovi vietoje, o dar pagalius į ratus kiša COVID-19 pandemija. Neigiamą jos poveikį labiausiai pajuto veislinė triušininkystė – nevyko parodos, veisėjai negalėjo įsivežti triušių iš užsienio ir atnaujinti veislinių triušių būrių. Lengviau per pandemiją vertėsi mėsinių triušių augintojai – triušienos paklausa šiek tiek augo.

Nukentėjo veislinė triušininkystė

„Siekiant gerinti veislę ir išvengti giminingumo, triušių reikia įsivežti iš užsienio, nes Lietuvoje yra per mažai veislinių triušių. Dėl pandemijos veisėjai negalėjo įsigyti veislinių triušių ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Dėl judėjimo ribojimų tarp savivaldybių žmonės neturėjo tokios galimybės. Juk nepaaiškinsi policininkui, kad važiuoji pirkti triušio. Vargu ar tai būtų palaikyta rimta priežastimi kirsti savivaldybės ribas“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos (LKŽTAD) pirmininkas Artūras Stimbirys.

Per pandemiją nevyko ir veislinių triušių parodos. Čekai dar bandė organizuoti, bet galiausiai ji vyko be lankytojų, o Vokietija parodą atšaukė.

Veislinis triušis yra tas, kuris pagal tarptautinius veislės standartus ir teisinį reguliavimą Lietuvoje yra visapusiškai tinkamas atstovauti tam tikrai veislei, tačiau mūsų šalyje skirtumas tarp veislinio ir neveislinio triušio vis dar nėra tinkamai įvertinamas. Pasak LKŽTAD pirmininko, Lietuvoje dėl profesionaliai ir atsakingai vykdomos atrankos veislinių triušių rodikliai nuolat gerėja.

„Veislinių triušių augintojų gretos gal šiek tiek pagausėjo, tačiau vieni rimtai veisia, o kiti tik vaidina. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia kantriai ir sunkiai dirbti“, – tvirtino A.Stimbirys, kuris pats augina veislinius triušius. Jis yra nuolatinis parodų dalyvis, gerai išmanantis, kokie veisliniai triušiai geriausi savo kategorijose.

Šiaulių rajone Belgijos milžinų veislės triušius auginantis Vytautas Mažeika juos parduoda ne tik Lietuvoje – daugelis jo ilgaausių yra nukeliavę į Norvegiją, Angliją, Latviją, Estiją ir kitas šalis. V.Mažeika pastebi, jog veislinių triušių augintojams Lietuvoje tenka susidurti su nemažai iššūkių. Nėra labai lengva realizuoti stiprios genetikos, konkrečios veislės standartus atsitinkančius triušius, nes nesuprasdami skirtumo tarp veislinio ir veislės standartų neatitinkančio gyvulio pirkėjai ieško kuo žemesnės kainos.

Pasak V.Mažeikos, pirkdamas motininę bandą iš Vokietijos parodos ar augintojo, sumokėsi brangiai, o Lietuvoje už tinkamą kainą parduoti jų jauniklius jau sudėtinga, nes lietuviai dar nesupranta, kad augindami aukštos kokybės ir stiprios genetikos triušį negalime jo parduoti už mažą kainą.

„Aš auginu Belgijos milžinus, jie su kilmės dokumentais, veislės standartų atitiktimi. Įdedu, pavyzdžiui, skelbimą, jog parduodu penkių mėnesių Belgijos milžiną už 50 eurų, o šalia įdėtas skelbimas, kad suaugęs Belgijos milžinų veislės triušis kainuoja 12 eurų, ir žmonės perka triušį pigiau, nes didelei daliai pirkėjų Lietuvoje kokybė nerūpi, svarbiausia – žema kaina. O tas pigus triušis kažin, ar yra veislinis arba, kaip sakoma, „gulėjęs“ šalia Belgijos milžino. Taip veislinių triušių augintojams daroma žala. Stipriose Europos valstybėse tvarka jau nusistovėjusi, žmonės žino, kad reikia pirkti gyvūnus su dokumentais, o pas mus, deja, tradicijos kitokios“, – pasakojo V.Mažeika.

Triušių augintojas apgailestavo, jog dėl pandemijos nei pernai rudenį, nei šį pavasarį nevyko triušių parodos, o ir pas veisėjus dėl judėjimo ribojimų žmonės negalėjo atvažiuoti nusipirkti triušių veislei.

„Per pandemiją pabrango pašarai, auga triušių išlaikymo savikaina, bet kainos nedidinu nė vienu euru jau kokius 5–6 metus. Už trijų mėnesių triušelį prašau 35–40 eurų“, – sakė V.Mažeika.

Paaugo triušienos paklausa

Triušiena mūsų šalyje tradiciškai nėra tokia mėgstama kaip kiauliena ar vištiena. Kitose Europos šalyse triušienos vartojimas yra gerokai didesnis nei Lietuvoje, tačiau vis labiau plintant sveikos mitybos idėjoms triušių augintojai tikisi, kad triušienos paklausa didės. Juolab kad ilgaausių mėsa yra itin vertinga ir sveika. Mėsinių triušių augintojai per pandemiją su triušienos realizacijos problemomis nesusidūrė, net šiek tiek padidėjo šios mėsos paklausa.

Mėsinių triušių auginimu daugiausia verčiasi pavieniai ūkiai. Apie 90 proc. triušienos rinkos sudaro smulkieji gamintojai. Vienas jų – Vilniaus rajone mėsinius triušius auginantis Jaroslav Aniškevič, šiuo metu turintis 12 triušių. Apie parduodamą triušieną jis skelbia platformoje „Kaimas į namus“.

„Per pandemiją pabrango pašarai, o triušienos pardavimui įtakos ji nepadarė. Triušius auginu mėsai, o kas lieka parduodu pažįstamiems. Triušininkyste užsiimu jau daug metų, tad susidarė nuolatinių klientų ratas, parduoti triušieną problemų nekyla“, – pasakojo J.Aniškevič.

Tiesiai iš triušių augintojų ūkių kilogramą triušienos galima nusipirkti už 6–7 eurus, o parduotuvėse, prekybos tinkluose triušienos kilogramo kaina siekia 15 ar net 19 eurų.

Utenos rajone ūkininkaujančio vieno stambesnių Lietuvoje triušių augintojų Pauliaus Dijoko ūkyje – apie 1 000 mėsinių triušių.

„Per pandemiją sekėsi visai neblogai, ji mums labai netrukdė. Triušienos pardavimo problemų nekilo, nes ją tiekiame parduotuvėms, prekybos tinklams. Netgi sunku patenkinti paklausą, nes triušių augintojų nėra daug“, – tvirtino P.Dijokas.

Su triušienos realizacijos problemomis per pandemiją nesusidūrė ir Vaido Purmalio triušių ūkis Kretingos rajone. Tai vienintelis triušių ūkis Baltijos šalyse, užauginantis ir apdorojantis produkciją vienoje vietoje. Didžiausiame Lietuvoje triušių ūkyje vienu metu būna apie 10 tūkst. ilgaausių.

„Per pandemiją žmonės daugiau gamina ir valgo namuose, todėl padidėjo ne tik triušienos, bet ir kitokios mėsos poreikis. Mūsų pardavimai išliko stabilūs, kaina nekito. Mes šviežią triušieną tiekiame prekybos tinklams“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė didžiausio Lietuvoje triušių ūkio šeimininkas V.Purmalis.

Pasak pašnekovo, daugiau triušių augintojų Lietuvoje neatsiranda, nes triušininkystė – rizikingas verslas, reikia kantrybės, daug ką numatyti į priekį, tinkamai prižiūrėti triušius, nes jie yra labai lepūs, o auginimo savikaina aukšta.

„Brangsta pašarai, pakuotės ir kitos žaliavos. Įtakos turi klimato pokyčiai – dabar žiemą triušiai suėda daugiau pašarų, sunkiau dauginasi. Papildomas iššūkis – prekyba šviežia triušiena, nes trumpi realizacijos terminai“, – sakė V.Purmalis.

Laikosi ant entuziastų pečių

„Triušininkystė yra labiau entuziastų reikalas, ji niekada nebuvo labai pelninga. Kažkiek uždirbti galima, bet stebuklų šiame sektoriuje nebus. Kad nėra lengva auginti triušius, matome iš patirties – įsitvirtinti bandė ne vienas didesnis prekinis triušių ūkis, bet neišsilaikė“, – tvirtino LKŽTAD pirmininkas A.Stimbirys.

Pasitaiko žmonių, manančių, kad triušius auginti labai lengva: bet kur patalpinai, bet kuo pašėrei ir tokia veikla neš pelną.

„Triušius auginti nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo. Be žinių, tinkamos priežiūros, laikymo sąlygų, visaverčių pašarų ir ligų profilaktikos, sunku tikėtis gerų rezultatų. To iš pradžių neįvertinę patirties neturintys augintojai imasi auginti daug triušių, o nepasisekus nusivilia“, – tvirtino A.Stimbirys.

Jo teigimu, pastaraisiais metais triušienos paklausa šalyje auga. Triušieną ypač perka jaunos mamos mėsą pradedantiems valgyti vaikams. Be to, žmonės vis labiau atsisuka į sveiką gyvenseną, o triušio mėsa – viena sveikiausių.

Nors specialistų seniai pripažinta, kad triušiena – itin vertinga ir sveika mėsa, nesukelianti alerginių reakcijų, turinti daug baltymų, vitaminų ir mažai cholesterolio, Lietuvoje jos suvartojama nedaug, palyginti su tokiomis šalimis kaip Italija, Ispanija, Čekija, kurios turi senas triušienos vartojimo tradicijas. Daug triušių augina ir mūsų kaimynai lenkai.

„Triušininkystė Lietuvoje turi labai senas tradicijas. Žemės ūkio rūmai prieš karą iš Prancūzijos nupirko veislinių triušių ir atvežė į Lietuvą, kad pagerintų veislę ir žmonės galėtų auginti kokybiškus, geros veislės triušius. Tuomet Lietuvos žemės ūkio politikoje buvo skirta vieta ir triušininkystei. Dabar viskas palikta Dievo valiai. Žemės ūkio politikos apskritai nėra, o ypač gyvulininkystėje. Nyksta karvių bandos, nesugebame užsiauginti kiaulių, pusę kiaulienos įsivežame. Politikams, ypač žemės ūkio politikos formuotojams, turi būti gėda, kad būdami žemės ūkio kraštu nesugebame užsiauginti maisto. Panaši situacija yra ir triušininkystėje“, – tvirtino A.Stimbirys.

Vis dėlto LKŽTAD pirmininkas nepraranda vilčių, jog triušininkystę pavyks išpopuliarinti. Jei žemės ūkio politikoje triušininkystei būtų skiriamas didesnis dėmesys, reikalai pajudėtų.

Tai įdomu

Triušininkystė yra viena seniausių gyvulininkystės šakų. Yra žinoma, kad romėnai daugiau kaip prieš 2 000 metų plačiai veisė šiuos gyvūnus pusiau laisvėje.

Į Lietuvą XV a. triušius atvežė vienuoliai. Triušiena buvo laikoma pasninko patiekalu, todėl daugelis dvasininkų veisė ir laikė triušius.

Šiais laikais triušiena ypač vertinama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Italijoje.

Ispanijoje triušių skerdenos į prekybą patenka kartu su kepenimis, kurios šioje šalyje laikomos delikatesu.