LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lietuvos žemdirbių laukai, daržai kasmet nukenčia nuo laukinių paukščių – gervių, žąsų, gulbių. Sparnuočiai nulesa, ištrypia, suniokoja javų pasėlius, rapsų, pupų, kopūstų ir kitų kultūrų laukus, tad žemdirbių darbas būna nuėjęs perniek. Ūkininkai patiria didžiulę žalą, tačiau ji niekaip nėra kompensuojama. Sunkiai suprantama, kodėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos kompensavimas reglamentuojamas (nors ir ne be trūkumų), o pasėlius nusiaubus laukiniams paukščiams visi nuostoliai gula ant ūkininkų pečių. Metų metais kalbama, kad į žalos atlyginimo sąrašą turi būti įtraukiami ir nuostoliai, patirti dėl laukinių paukščių, tačiau problema nesprendžiama.
Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
Žemės ūkio sektorius generuoja nemažą dalį šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), iš ūkininkavimo gyvenantys žmonės palaiko gyvybę nykstančiuose kaimuose, sukuria darbo vietų, leidžia vaikus į mokslus, tačiau valdžia juos dažnai palieka likimo valiai: laukinių paukščių daroma žala žemės ūkiui – vis dar tik pačių ūkininkų galvos skausmas.
Žemdirbiai neapsikentę metų metais nesprendžiamos problemos ne kartą kreipėsi į valdžią, pernai siuntė ir rezoliuciją, kur pateikė pasiūlymus, kaip spręsti laukinių paukščių daromos žalos klausimus, Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) pasiūlymus teikė Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms, tačiau panašu, kad viskas veltui. Ūkininkų laukus pamėgusių gervių, žąsų, gulbių padarytos žalos kompensavimas iki šiol nenumatytas, o Seimo Kaimo reikalų komitetas vėl pirminiame problemos taške – jis svarstė, kaip padėti ūkininkams, patiriantiems nuostolių dėl laukinių paukščių daromos žalos. Apie tai jau ne kartą svarstyta praėjusios kadencijos Seimo Kaimo reikalų komitete, ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) dirbo, bet, kaip sakoma, trukt už vadžių – vėl iš pradžių.
Tiek žemės ūkio ministro patarėjas Daivaras Rybakovas, tiek Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius pritarė, kad problema yra sena ir aktuali.
Politikams ir valdininkams metai iš metų „gilinantis į temą“, situacija nesikeičia, o ūkininkai kasmet dėl laukinių paukščių daromos žalos patiria didžiulius nuostolius prarasdami dalį derliaus.
„Laukinių paukščių padaroma žala – labai ženkli. Jie nulesa, ištrypia, nuniokoja ūkininkų 20–30 ha dydžio laukus, ir tai ne kažkokia galulaukė, o masyvas, derlingas žemės plotas. Rokiškio krašte daugiausia žalos padaro gervės ir žąsys, kituose regionuose skirtingai – kai kur dar ir gulbės. Mano laukuose būna labai daug gervių. Ankstyvą pavasarį gervės kviečių lauką tiesiog ištrypė, nes jų – tūkstančiai. Kai paukščių tokia masė, iš lauko nieko nelieka. Mes ne prieš paukščius, tačiau negali būti taip, kad ūkininko derlius sunaikinamas, bet už patirtą žalą nėra jokios kompensacijos. Jei norime išsaugoti žemės ūkio šaką, kuri tikrai reikšminga Lietuvai, jai turi būti skirtas atitinkamas dėmesys, turi būti ne vienadieniai, o ilgalaikiai mechanizmai, padedantys prisitaikyti prie kintančios gamtos. Už medžiojamų gyvūnų padarytą žalą kompensuojama, o už paukščių – ne, tarsi jos ir nėra. Bet žala didžiulė, todėl reikia priimti žalos kompensavimo mechanizmą ir atlyginti ūkininkams patirtus nuostolius“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė ŽŪR Kaimo plėtros komiteto pirmininko pavaduotoja, Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė.
Po gervių „antskrydžio“ – plikas laukas
Didžiausius nuostolius žemės ūkiui daro gervės, žąsys, gulbės. Daugiausia nukenčia grūdų ir daržovių augintojai. Dažnas ūkininkas gali papasakoti, kaip nutūpusios gulbės 10 ha rapsų ar kitų kultūrų lauką per naktį palieka pliką, arba kaip po gervių „antskrydžio“ iš kviečių ar avižų lauko nieko nelieka.
Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Virmantas Ivanauskas „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, jog krašto ūkininkai daugiausia nukenčia nuo gervių ir žąsų.
„Jos leidžiasi į pasėlius, kur tik pamato želmenis. Kiekvienais metais nuniokojami vis kiti laukai. Nuostoliai vis didėja, tačiau žalos niekas nekompensuoja. Laukinės žąsys – migruojantys paukščiai, kurie nuostolių padaro praskrisdami. Jos Lietuvoje ilgai neužsibūna, bet gervės čia gyvena visą vasarą. Žąsys daugiausia taikosi į žiemkenčių pasėlius, o gervės kone į viską – ir į kopūstų laukus, ir į kviečius. Net kai kviečių derlių nuiminėji, gervės nulesa jau prinokusius kviečius. Daug metų apie tai kalbame, bet niekas nereaguoja, iki šiol nėra nei įstatymo priimto, nei metodikos žalai kompensuoti“, – apgailestavo V.Ivanauskas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, jog Kėdainių krašto ūkininkai daug nuostolių patiria dėl gausiai čia gyvenančių stumbrų, kurių didžiulė banda nuolat ganosi ir jo laukuose. Stumbrų niekaip negali išvaryti, o kai dar laukus nusiaubia ir laukiniai paukščiai, ūkininkas nebepakelia tokios naštos.
„Visi suprantame, kad gamtoje turi būti ir paukščiai, ir žvėrys, ūkininkai tam neprieštarauja, tačiau už patirtus nuostolius ūkininkams privalo būti kompensuota.
Už žvėrių padarytą žalą valdžia kažkiek kompensuoja, nors kompensavimo metodikos yra pasenusios, turi trūkumų, o apie paukščių daromos žalos kompensavimą visai nešneka. Valdžia greita tik ūkininkams visokių prievolių, pareigų uždėti, kaltina, kad gamtą teršiame, bet jos pagalbos nesulaukiame. Kėdainių rajone yra laukų, kuriuos, galima sakyti, apsėjame paukščiams“, – tvirtino V.Ivanauskas.
Į Lietuvą iš kitų šalių žmonės atvyksta stebėti paukščių, nes Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse yra stipriai pakenkta gamtai. Lietuvoje, palyginti su visa Europa, yra pakankamai neblogos sąlygos laukiniams paukščiams, ir jų vis daugėja. Gervė buvo saugomas paukštis, bet žymiai pagausėjus jų populiacijai, gervės buvo išbrauktos iš Lietuvos saugomų rūšių sąrašo. Jei prieš dešimtmetį gervės žalos padarydavo tam tikrose lokaliose vietovėse, dabar gervių daroma žala yra masiška kone visuose Lietuvos regionuose. Tą pastebi ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Raseinių skyriaus pirmininkas Rimas Gunevičius.
„Prieš daug metų, kai dar nebuvau susidūręs su tokiais didžiuliais pulkais gervių, į ūkį atvažiavusiam vienos bendrovės vadybininkui rodžiau ir gėrėjausi, kokie gražūs javai, gamta, kokie gražūs paukščiai pas mane gyvena – tada apie 30 gervių būrys buvo. Vadybininkas pasijuokė sakydamas, kad turbūt neilgai tuo džiaugsiuosi. Taip ir buvo – visas tas grožis greitai pradėjo per pakaušį eiti: gervių labai pagausėjo, jos nuniokoja kviečius“, – sakė R.Gunevičius.
Raseinių rajoną pamėgusios ne tik gervės, bet ir gulbės. Pasak ūkininko, jei gervės daugiau taikosi į kviečius, gulbės pavasarį po rapsų laukus gulinėjo ir žnaibė rapsą.
„Ir mano laukuose pavasarį buvo koks šimtas gulbių susimetusios. Su kitu ūkininku juokavome – aš gulbes nugenu nuo savo lauko, jos nuskrenda ant jo, jis nugena nuo savo, jos parskrenda pas mane“, – pasakojo LŪS Raseinių skyriaus pirmininkas R.Gunevičius.
Pasak ūkininko, jei nedidelis būrelis paukščių lauke nusileidžia palesti, gal žala ir nėra labai didelė, bet tose vietose, kur paukščiai praleidžia visą vasarą ir maitinasi ūkininko laukuose, turi būti kompensuojama jų padaryta žala.
Tikisi įstatymo pataisų
Seimo Kaimo reikalų komitete Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas A.Klimavičius pažymėjo, jog signalų apie paukščių daromą žalą yra daug, tačiau valstybės atsakomybę turi apibrėžti įstatymas – ministro įsakymo lygiu ko nors ištaisyti neįmanoma, turi būti įstatymo lygmens sprendimai.
„Svarstant Laukinės gyvūnijos įstatymo naują redakciją, buvo teikiamos pataisos, jog valstybė būtų atsakinga ir už laukinių paukščių daromą žalą, bet priimant naują redakciją liko ta pati nuostata, kad už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą atlygina medžiotojai, o už griežtai saugomų rūšių padarytą žalą – valstybė. Ji atlygina ir kai eismo įvykiuose žvėrys suniokoja žmonių turtą ar sukelia pavojų sveikatai. Seimo nariai teikė siūlymus, kad būtų atlyginta laukinių paukščių padaryta žala, bet Seimas jiems nepritarė. Galbūt verta argumentuoti ir kelti šį klausimą iš naujo, bet kartu galvoti ir iš kokių biudžeto eilučių, iš kokių programų lėšų tai būtų daroma“, – sakė A.Klimavičius.
Aplinkos ministerijos atstovas teigė, jog kartu su ŽŪM jie yra išnagrinėję, kokią praktiką taiko kitos valstybės. Vienas iš būdų – remiama ūkininkams nenaudinga, bet leidžianti valdyti gyvūnijos žalą veikla, pavyzdžiui, paliekama dalis nenuimtos kultūros, paukščiai nebaidomi iš tų plotų. Taip mažiau žalos patiria aplinkiniai laukai, o tam ūkininkui, kuris paliko dalį nenuimtų kultūrų, pavyzdžiui, miežių lauką, sulesti gervėms, atlyginama iš Kaimo plėtros programos lėšų.
Kai kuriose valstybėse taikoma ir mažiau priimtina praktika – pasėlių struktūros keitimas. Tačiau, anot Aplinkos ministerijos atstovo A.Klimavičiaus, praktiškai tai įgyvendinti pavyksta labai retai – jei ūkininkas prisitaikęs visą savo infrastruktūrą auginti, pavyzdžiui, kopūstus, jam bus labai sunku pereiti prie miežių auginimo. Pasak A.Klimavičiaus, dėl paukščių keliamos žalos vertėtų svarstyti apie kompensavimą pagal tam tikras vietoves, nes pastebima, kad didžioji dalis paukščių kasmet renkasi labai panašias lokacijas.
„Didesnė paukščių žala pasidaro paprastai tose pačiose Lietuvos vietose. Esame surinkę informaciją apie tokias vietas, reikėtų dar ją patikslinti, kiek lokaliai žala išplitusi. Dar šiek tiek padirbėjus galėtume pasakyti, kokiose vietose reikia remti ūkininkus, prisitaikant prie laukinės faunos keistenybių“, – teigė A.Klimavičius.
Seimo Kaimo reikalų komitetas ketina siūlyti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms peržiūrėti teisės aktus bei metodikas, jas patikslinti, kad ūkininkams būtų tinkamai atlyginama už žalą, kurią padaro tiek medžiojamieji, tiek nemedžiojamieji gyvūnai.
„Metai iš metų politikai kalba, bet nieko nenusprendžia. Pas mus, deja, tokia praktika – daug kalbėti ir sprendimo nepriimti. Dėl to kenčia žmonės, užsiimantys vienokia ar kitokia veikla. Tikimės, jog šį kartą sprendimas bus priimtas ir bus atlyginama žemdirbiams už laukinių paukščių daromą žalą. Be to, reikia žiūrėti, kas yra mūsų prioritetai, matyti žemės ūkį kaip svarbią ūkio šaką, o jeigu ne, tada priimti sprendimą, kad žemės ūkis nėra svarbus. Tai irgi būtų tam tikra žinutė“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino L.Meilutė-Datkūnienė.
