"Prekybininkus reikia tramdyti, bet nereikia visko plakti į vieną kokteilį"

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sumanė kurti dar vieną pieno ūkio strategiją. Vos prieš keletą metų jau buvo sukurta labai ambicinga ilgalaikė pieno ūkio plėtros strategija, kuri žadėjo šviesią ateitį, tačiau realiai atslinko tamsūs debesys. Todėl nenuostabu, kad pieno gamintojams žodis „strategija“, kaip ir „prioritetas“, sukelia nevilties jausmą, nes asocijuojasi su pieno ūkio nykimu. Šįkart strategiją norima susieti su konkrečiais pinigais.

Remsis į konkrečius pinigus

Iki 2030 metų padvigubinti pieno gamybą, tris kartus padidinti pieno produktų eksportą, stambinti ūkius ir stiprinti kooperaciją, kad žaliavinio pieno dalis iš kooperuotų gamintojų pasiektų 60 proc. Tai ne kokios nors fantazijos – tokie ambicingi užmojai buvo numatyti 2017 metų pabaigoje tuometinio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko, pieno gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų atstovų pasirašytoje Lietuvos ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategijoje. Ją tris mėnesius rengė visi pieno rinkos dalyviai. Tiesa, buvo nemažai skeptikų, kurie iškart perspėjo, kad kuriamos oro pilys, nes esant oligopolinei pieno perdirbimo pramonei bet kokia strategija bus mažai veiksni. Užsiminta ir apie prekybininkų oligopolinę galią bei įtaką.

Po dvejų metų B.Markauską pakeitęs žemės ūkio ministras Giedrius Surplys kartu su socialiniais partneriais raitė parašus sukurtoje Baltojoje knygoje, kur taip pat netrūko dėmesio pienininkystei. Verta prisiminti, kad 2013-ųjų pabaigoje tuometinė Vyriausybė patvirtino nacionalinę gyvulininkystės plėtros programą. Taigi, gyvulininkystei, ypač pieno ūkiui, strateginio ir prioritetinio dėmesio būta apsčiai, o kokie rezultatai? Akis bado mažėjantys pieno gamintojų, karvių skaičiai. Traukiasi ir pieno gamyba, vis daugiau žaliavos pieno perdirbėjai atsiveža iš Latvijos, Estijos. Pieno gamintojai vis garsiau kalba, kad šis vienas iš svarbiausių žemės ūkio sektorių vis labiau kliba.

Žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius nuotoliniame pasitarime su pieno gamintojais ir perdirbėjais pristatydamas mintį, kad norima kurti pieno gamybos plėtros strategiją, pabrėžė, jog ji bus paremta konkrečiais pinigais.

ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė pateikė skaičių, kiek lėšų investicijoms gali tikėtis pieno gamintojai. Ji priminė, kad pereinamajam 2021–2022 metų laikotarpiui bus skiriami nauji pinigai, bet įgyvendinamos dabartinės Kaimo plėtros programos (KPP) priemonės.

Priemonei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ numatoma skirti 237 mln. eurų. Jau paskelbtas pavasarinis paraiškų teikimas, kuriam iš šios sumos atriekta 57 mln. eurų. Į juos gali vienodai pretenduoti visų sektorių atstovai. Iš likusių 180 mln. eurų pieno sektoriui per pereinamąjį laikotarpį siūloma skirti 70 mln. eurų. O nuo 2023-ųjų iki laikotarpio pabaigos iš KPP voko pienininkams būtų numatyta 245 mln. eurų.

Mažesni pieno ūkiai bus remiami pagal šias KPP priemones: „Parama smulkiems ūkiams“ (2021–2022 m. numatyta 30 mln. eurų), „Smulkių ūkių subjektų bendradarbiavimas“ (8 mln. eurų), „Parama trumpoms tiekimo grandinėms“ (11 mln. eurų).

Kam vargšui mersedesas?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkė Renata Vilimienė atviravo, kad vos išgirdusi apie naują ŽŪM sumanymą iškart pagalvojo: „Kam dar viena strategija, juk neseniai sukurta guli stalčiuje?“ Ūkininkė sakė neskubanti vertinti, kol dar nėra gairių, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad šį sumanymą pristatęs žemės ūkio viceministras patikino, jog strategija bus siejama su konkrečiu finansavimu.

„Panašu, kad norima „surišti“ su pinigais. Per pristatymą buvo paskelbta, kokios konkrečios paramos pieno gamintojai gali tikėtis per ateinančius dvejus metus ir vėliau. Tokiu atveju tai jau būtų rimtesnė kalba“, – pastebėjo pieno gamintoja.

Vis dėlto R.Vilimienė tvirtino netikinti, kad kokia nors strategija išgelbės žemės ūkį ar atskirai pieno sektorių, jeigu nebus kompleksinio požiūrio. „Jokia strategija nepadės, jeigu pieno gamintojai negaus vienodos kainos už atitinkamą pieno kokybę. Jeigu ir toliau gamintojai bus skirstomi į grupes pagal parduodamo pieno kiekį, nors ir medum stogus tepk – niekas nepasikeis. Stambieji ūkiai stambės ir eis į priekį, o smulkieji toliau nyks. Tad kam vargšuinaujas mersedesas, jeigu jis neturės už ką degalų įsipilti“, – palygino LVPŪA pirmininkė.

R.Vilimienė: „Jokia strategija nepadės, jeigu pieno gamintojai negaus vienodos kainos už atitinkamą pieno kokybę. Jeigu ir toliau gamintojai bus skirstomi į grupes pagal parduodamo pieno kiekį, nors ir medum stogus tepk – niekas nepasikeis.“

Atsidūrė aklavietėje

Žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ vadovas Arūnas Grubliauskis, išgirdęs žodį „strategija“, stveriasi už galvos: „Kiek dar kursime strategijų, prioritetų ir įvairių spalvų knygų – baltų, žalių…? Kur jos visos – stalčiuose dūla? Mums reikia realiai dirbti, o ne oro pilis statyti. Nors daug ko buvo prikurta, šiandien mes, pieno gamintojai, esame visiškoje aklavietėje“, – atvirai savo nuogąstavimus išklojo ūkio vadovas.

„Ginkūnų agrofirma“ priklauso kooperatyvui „Pienas LT“. A.Grubliauskis sakė matantis pieno gamybos perspektyvą, tačiau ją temdo politinių sprendimų ir vis naujų biurokratinių kliūčių debesys. Štai, regis, paprastas dalykas – mėšlo, organinės trąšos, kurios verkiant reikia mūsų dirvožemiui, tvarkymas. Buvę žemės ūkio ir aplinkos ministrai pasirašė teisės aktą, kad žiemos periodu negalima mėšlo laikyti laukuose. Kai kilo didelis žemdirbių pasipiktinimas, dabartiniai ministrai pažadėjo tai atšaukti.

„Užuot atšaukę, jie kuria naujas taisykles, pagal kurias draudžiamuoju laikotarpiu mėšlą lauke laikyti galės tik tie ūkiai, kuriuose laikoma iki 50 sąlyginių gyvulių. O jeigu bus 51, tada negalima? Kai išgirsti tokių niekalų, nežinai, ką ir galvoti. Juk mokslininkai sako, kad mėšlą galima laikyti lauke, jeigu tvarkingai daroma. Bet kai biurokratai ima rašyti taisykles, mums baisu. Kuo toliau, tuo labiau jie nesupranta, ko reikia pieno ūkiui ir visai gyvulininkystei, tik mojuoja baudų kardu. Todėl ir atsidūrėme tokioje baisioje padėtyje, kai jau prarandame kiaulių ūkį, gali nebelikti ir pieno gamybos“, – atsiduso daugiašakio ūkio vadovas.

Biurokratinė našta auga

Pasak A.Grubliauskio, perspektyvos nemato ne tik smulkieji, bet ir stambūs pieno gamintojai. „Mums jau trūksta pieno žaliavos, perdirbėjai atsiveža iš Latvijos, Estijos. Smulkieji pieno gamintojai traukiasi, jų dabar yra apie 15 tūkstančių ir jie pagamina 15 proc. žaliavos. Per artimiausius 2–3 metus, manau, jų sumažės dar perpus. O kas bus, kai ims trauktis stambūs ūkiai? Lietuvoje ūkių, laikančių daugiau kaip 500 karvių, yra tik 45. Ir vieniems, ir kitiems reikia dėmesio bei žinojimo, kas bus bent artimiausiu metu“, – aiškino jis.

„Ginkūnų agrofirmos“ vadovas tvirtino, kad pieno ūkį – vieną iš bendrovės šakų – reikia atnaujinti, tačiau be paramos, be aiškios perspektyvos ir žinojimo, kad gyvulininkystės ūkiai nebus vis labiau ujami, investuoti būtų rizikinga. „Mums reikia atsinaujinti fermas, susitvarkyti, kad dirbtume efektyviai ir tvariai. Iš banko nesiskolinsime, nes jeigu investuoji, tai turi atsipirkti. O iš pieno gamybos daug neuždirbsi, gerai, kad turime ir augalininkystės ūkį. O kai dar biurokratai kelia nesuprantamus reikalavimus, nori vis labiau drausti ir bausti, negali judėti. Ar ilgai taip kentėsime? Pieno gamyba – nelengvas verslas, čia nėra didelio džiaugsmo ir uždarbio, tik gausybė reikalavimų“, – konstatavo A.Grubliauskis.

Metas apginti kaimo kvapą

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) prezidentės Viktorijos Švedienės, laikančios tik 10 karvių, tačiau daug dėmesio skiriančios veislininkystei ir galvijų produktyvumui, manymu, strategijoje pirmiausia reikėtų įtvirtinti tai, kad kaimo kvapas, vaizdas ir garsas yra nacionalinė vertybė. Tai jau įteisino prancūzai, tvirtinama, kad kažką panašaus rengia ir lenkai.

„Dabar situacija tokia: jeigu kas nors pasiskųs, kad mėšlas smirdi, galima greitai uždaryti ūkį. Reikia įteisinti natūralius kaimo kvapus ir garsus, kad ūkininkai nebūtų nušluoti nuo žemės paviršiaus“, – apie vis sudėtingesnes sąlygas žemdirbiams užsiminė pieno gamintoja.

Kitas svarbus dalykas, kuris turėtų dominuoti strategijoje, yra ne politinė, o gamybinė ir ekonominė logika. „Gal jau dvidešimt metų pieno gamintojai ir perdirbėjai ginčijasi dėl pieno kokybės bei kainų. Pieno gamyba nedidėja, kokybė negerėja, nes nėra adekvačios kainos. O perdirbėjai sako, kad pienas prastas, todėl negali daugiau mokėti. Bet ar matome prekyboje nerūšinį sviestą, pieną iš nekokybiškos žaliavos? Jei būtų normalus uždarbis, pieno gamintojų nemažėtų. Dėl to labiausiai priekaištaujama smulkiesiems, betgi siekiant kokybės reikia turėti normalias pajamas. Kita vertus, kiek ta pieno žaliava vežiojama po Lietuvą, kol pasiekia perdirbimo įmonę?“ – apie senus skaudulius kalbėjo ūkininkė.

Pasak jos, pažangos pieno ūkyje nebus, kol supirkimo kainą lems žaliavos kiekybė. Vadinamajame Pieno įstatyme, kuris dabar kažkur pakibęs tarp žemės ir dangaus, pieno gamintojai suskirstyti į 10 grupių pagal pristatomo pieno kiekį. Pagal tai nustatomos pieno supirkimo kainos. „Galime prikurti daug strategijų, prirašyti įvairių knygų – popierius viską iškenčia. Bet kol nebus vienodos kainos už atitinkamą kokybę, nepajudėsime iš mirties taško“, – įsitikinusi ūkininkė.

V.Švedienė: „Gal jau dvidešimt metų pieno gamintojai ir perdirbėjai ginčijasi dėl pieno kokybės bei kainų. Perdirbėjai sako, kad pienas prastas, todėl negali daugiau mokėti. Bet ar matome prekyboje nerūšinį sviestą, pieną iš nekokybiškos žaliavos?“

Didinti gamybą – slidus reikalas

V.Švedienė, prisiminusi ankstesnius strateginius užmojus apie pieno gamybos padvigubinimą, teigė, kad reikia galvoti, kaip pieno žaliavą panaudoti ne tik maisto produktų gamybai. „Kur per pandemiją dėtume tokį kiekį pieno produktų? Dabar eksportuojame daugiau nei pusę pagamintų pieno produktų, didinti gamybą – slidus reikalas. Reikėtų rasti sprendimų kitokiai gamybai, ne tik maisto produktų“, – samprotavo ūkininkė.

Ji taip pat siūlė įvertinti pasaulines tendencijas, kurios nėra palankios pieno gamybai. Tai – agresyvus vajus prieš gyvulius, žaliųjų judėjimas, alternatyvių produktų (sojų pieno, palmių riebalų ir kt.) populiarinimas.

Neveltų prekybininkų

Kaip ir prieš keletą metų, pieno gamintojai siūlo į kuriamą pieno ūkio plėtros strategiją integruoti ir prekybininkus, nes be to esą visi siekiai bus niekiniai. LVPŪA pirmininkės R.Vilimienės manymu, tokia nuostata gali būti klaidinga.

„Juk mes pieną parduodame perdirbėjams, tai dvišalė sutartis. Tad šiuo atveju nevelkime prekybininkų. Man visai neįdomu, kiek pelno gauna perdirbėjai ir už kiek jie parduoda produktus prekybininkams. Manau, kad ir jiems visai nė motais, kokia yra pieno gamybos savikaina. Prekybininkus reikia tramdyti, bet šiuo atveju nereikia visko plakti į vieną kokteilį. Jeigu pas mus neveikia laisva rinka, reikalingos kitokios priemonės“, – aiškino pieno gamintoja.

Pradėtos konsultacijos

Žemės ūkio viceministras P.Lukševičius „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad pieno ūkio plėtros strategijos kūrimo būtinybė kilo siekiant stabilizuoti situaciją pieno sektoriuje. Jis tvirtino, kad pradėtos konsultacijos dėl strategijos rengimo. „Kol kas senos strategijos traukti iš stalčiaus nereikia, nes norime, kad investicinė strategija būtų „surišta“ su pinigais, kurie būtų investuojami į šį sektorių. Mes siekiame, kad veiksmai būtų paremti finansais. Jeigu nėra pinigų, kokia gali būti plėtra?“ – komentavo žemės ūkio viceministras, tačiau konkrečių sumų, kurios galėtų pasiekti pieno sektorių, nenurodė.

Per sumanymo pristatymą P.Lukševičius sakė, kad per pusantro mėnesio galėtų būti parengta strategija, o dar per dvi savaites – veiksmų planas, kuriame būtų numatytos konkrečios investicijos.