Žemdirbystė – genuose užkoduota lietuvio savybė. Būtent pagarba darbui išsaugojo žmogų sunkmečiais, pagelbės ir nūnai, į valstiečių gyvenimus skverbiantis neviltims. Taip sako žinoma gyvulininkystės specialistė, buvusi atkurtųjų Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) specialistė, ilgametė šalies melžėjų varžytuvių teisėja, viena iš pieno gamintojų asociacijos kūrėjų Elona Linartienė. Ji tikisi, kad ateityje dar teks pamatyti pieno ūkius su keliolika, keliasdešimt, keliais šimtais karvučių, kurias besiganančias pievose galėsime parodyti vaikams, kad negalvotų, jog šiandien vienintelė karvė yra prekybos centras.

Paralelės su baltąja knyga

Pasak E. Linartienės, pastaraisiais metais viešajame gyvenime valdininkų provokuojamus absurdus suvokti bei įvertinti padeda literatūra – karantino metu perskaitytas XVI amžiaus prancūzų rašytojo Fransua Rablė satyrinis romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Knygoje, kaip ir mūsų dienomis, daug kalbama apie valgymą ir net apsirijimą.

Tarp eilučių gali atrasti idėjų, neseniai surašytų mūsų valstybės lėšomis agrarinės srities mokslininkų sukurptoje baltojoje knygoje bei valdžios agresyviai propaguojamame verslo modelyje „nuo lauko iki stalo“. Romano herojai turi savo atitikmenų ir Lietuvos padangėje.

Žemdirbio pastovumas

„Visais laikais kaimo žmogų (tipinį lietuvį) išlaikė žemės sklypas ir karvė, – pasakoja E. Linartienė. – Tai lėmė šeimos pastovumą, etinių nuostatų formavimąsi, tvirtą ateities projekciją.“

Fiziniu ir dvasiniu smurtu prasidėjęs sovietmetis įbaugino žmogų imtis iniciatyvos. Nuasmenintas kolūkinis kaimas gebėjo atsilaikyti ūkininkavimo patirties nepraradusių žmonių dėka, tačiau pusė amžiaus atkurtajai Lietuvai „padovanojo“ pilietį, visose srityse dirbantį tarsi atbulomis rankomis.

„Gyvulininkystė visuomet buvo prioritetinė verslo šaka, – teigia E. Linartienė. – Turėjome stiprius veislininkystės specialistus, mokslininkus, vakarietiškomis technologijomis aprūpintą gamybinę bazę, progresyvų, išsilavinusį jaunimą.“

Pasak E. Linartienės, pieno fermų kvapas ir anksčiau, ir dabar kyla iš tų pačių ingredientų. Tačiau varškės, sviesto, sūrio valgytojas šiandien jau nori žinoti produkto žaliavos kilmę. Ir ne tik Šveicarijoje, Suomijoje ar Nyderlanduose. „Mano dukra su šeima gyvena ir dirba Hagoje, – pasakoja E. Linartienė. – Kartą per savaitę ji važiuoja į kaimą už 30 km pas ūkininką nusipirkti pieno produktų. Tokia šimtametė olandų tradicija.“

Pasak E. Linartienės, atkurtieji Žemės ūkio rūmai, vadovaujant prof. Antanui Stancevičiui, irgi bandė kalbėti apie trumpąją maisto grandinę, šeimos ūkius, kuriuose nėra samdomo darbo, tačiau iš lietuvio (ekskolūkiečio) dar nebuvo išsivadėjęs „atbulų rankų“ įprotis. Žemės ūkio bendrovės kaip alternatyvą siūlė „gerą pirminyką“.

„Su profesoriumi važinėjome po kaimus, agitavome ūkininkus, laikančius po keletą karvių, kooperuotis, patiems pieną perdirbti ir produktus parduoti, – pasakoja E. Linartienė. – Tačiau istorinių 1926 m. sukurtų pieno nugriebimo punktų tradicijos patiems ūkininkams atkurti nepavyko. Tuo pasinaudojo stiprėjančios, akcinėmis

bendrovėmis tapusios pieno perdirbimo įmonės. Pradžioje jos dar siūlė žemdirbiams pirkti akcijų.“

Bendradarbiauti nepavyksta

Pasak E. Linartienės, teoriškai pieno gamybos ir perdirbimo sektoriai turėtų sklandžiai bendradarbiauti, tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius jų santykiai primena „Gargantiua ir Pantagriuelio“ romane nupieštas paraboles.

„Dabar jau mažai kas prisimena 1993 m. pieno gamintojų streiką prie „Žemaitijos pieno“ bendrovės, – svarsto E. Linartienė. – Ūkininkai sukilo dėl jiems padarytos 2,3 mln. litų skolos už parduotą pieną, pateikė savo reikalavimus. Įsikišus valstybės atstovams, bendrovė buvo įpareigota atsiskaityti, tačiau kreipėsi į teismą, streiką pripažino neteisėtu.“

Anot E. Linartienės, pieno kaina privalėtų motyvuoti ūkininką tęsti verslą, jį modernizuoti, rūpintis investicijomis į ateitį. Paradoksalu, bet dešimtmečius pieno gamintojas buvo maitinamas pažadais, pasakomis apie mažėjančias pieno kainas, priklausančias nuo pasaulio rinkų. Valstybės ir ES išmokos, skirtos ūkininkams, stebuklingu būdu subyrėdavo į pieno perdirbėjų kišenes. Didžiosios šalies pieninės augo, modernėjo, tačiau, pasak E. Linartienės, tarp jų neatsirado konkurencijos, jos nebuvo reitinguojamos. Tarsi valstybė valstybėje. Kiek buvo agrarinio sektoriaus vadovų, visiems pieno perdirbimo bendrovės dėl eksportuojamos produkcijos tapdavo vertingomis valstybės biudžeto papildytojomis. Pieno perdirbėjus vienijanti asociacija nepasikuklino paskaičiuoti, jog pieno kilogramo perdirbimo kaštai yra didesni už pieno gamybos kaštus. Suprask, jog perdirbėjai, pigiai (ar apskritai) supirkdami pieną, daro nesavanaudišką paslaugą ūkininkams. XVI amžiaus prancūzo F. Rablė plunksnos vertas pastebėjimas.

Pieno gamintojų streikas Telšiuose išprovokavo ŽŪR įkurti pieno gamintojų interesus atstovaujančią asociaciją. E. Linartienė prisimena, jog ūkininkus į priekį stūmė nepaprastas entuziazmas. Rūmuose reguliariai vykdavo pieno gamintojų susirinkimai, iš atokiausių rajonų žmonės atvykdavo su šeimomis. ŽŪR vadovai ir specialistai kalbėdavo apie verslo modelius, skatino remtis nacionaline žemdirbystės tradicija, semtis lenkų, vokiečių, olandų, kitų šalių ūkininkų patirties.

Liko tik nostalgija

„Daugelis pirmųjų privačių pieno ūkių šeimininkų veiklos ėmėsi skatinami idealizmo, noro tęsti tėvų, senelių tradicijas, – kalba E. Linartienė. – Šviesus pavyzdys – buvęs žemės ūkio inžinerijos instituto Raudondvaryje darbuotojas Juozas Trakymas, sukūręs pavyzdinį pieno ūkį, jame rengęs seminarus ir mokymus. Dešimtmetis pieno gamybos kaštų nepadengiančios kainos privertė žmogų atsisakyti verslo. Liko tik nostalgija.“

E. Linartienė pasakoja, jog per pastaruosius dešimtmečius susiformavo jauki pieno ūkių šeimininkų bendruomenė, kurioje keičiamasi ir darbine informacija (apie veislininkystę, galvijų selekciją, ligas, šėrimą), ir asmeninio gyvenimo potyriais. Gerus du dešimtmečius šalyje vyko melžėjų konkursai, turėję didelį intelektinį ir edukacinį užtaisą. Daugelyje rajonų, vėliau Kauno rajone vykusios melžėjų varžytuvės buvo tapusios kaimo šventėmis, bendruomenių susibūrimais, pasidalijimu patirtimi, jaunimo agitacija imtis tėvų išpuoselėto pienininkystės verslo. Renginiuose dalyvaudavo agrarinės srities mokslininkai, verslo įmonių atstovai, regionų ir šalies politikai, studentų, moksleivių grupės. „Visuomenei buvo transliuojama žinia, jog pieno ūkis yra svarbus valstybei“, – pastebi E. Linartienė, kaip teisėja dalyvavusi visuose melžėjų meistriškumo konkursuose.

Jos žodžiais, per pastaruosius dešimtmečius šalies pieno ūkis tapo modernus, orientuojamas mažinti gamybos kaštus, investuojant į modernias technologijas. Tam skiriamos ES ir valstybės paramos lėšos, susietos su giliais ir ilgamečiais įsipareigojimais. Tačiau Lietuvos kaimui reikia ir socialiai atsakingo ūkio, palaikančio šalies regionų gyvybingumą. Tarp naujausios žemės ūkio technikos kolonų, retsykiais užplūstančių asfaltuotus kelius ir žvyrkelius, Ukrainos laukus primenančių tūkstantinių rapsų ar žieminių kviečių plotų, norisi iki skausmo pažįstamų ir lietuvio širdžiai mielų pievų su keliolikos ar keliasdešimties karvių bandomis. Vaikams tai jau tapę egzotika, o gaila. Pandemija dėl koronaviruso, jeigu ieškotume paralelių su „Gargantiua ir Pantagriueliu“, tai kaina už žmogaus nerūpestingumą, darbą lyg atbulomis rankomis, nesiskaitymą su gamta. Pasak E. Linartienės, į karantiną patekęs žmogus pirmiausia susivokė, jog rytoj neturės ko valgyti. Miestiečio „melžiama karvutė“ – prekybos centras, dažnas kaimietis prie namų augina tik dailiai kerpamą veją. Jo maisto „bankas“ – irgi parduotuvė.

Reikia skaičiuoti

„Dažnai sulaukiu ūkininkų skambučių – klausia, gal mesti pienines karves ir auginti mėsines, – pasakoja E. Linartienė. – Aš siūlau patiems pasvarstyti. Pavyzdžiui, mėsinis galvijas atneš lėšų kartą per dvejus metus, pieninis – du kartus per mėnesį. Vargo su abiem – apylygiai, tik iš šalies atrodo, jog mėsinis galvijas priežiūros nereikalauja.“

E. Linartienė prisimena, kaip dirbdama ŽŪR su kolegomis rajonų žemdirbiams rengė seminarus apie pusiau natūrinius ūkius, gebėjimą kurti naujus verslus, nereikalaujančius samdomo darbo. Pienininkystės pagrindas – intelektinis pasirengimas, gera vadyba, verslumo gebėjimai. Taip, pasak E. Linartienės, palengva ėmė formuotis takoskyra tarp stambiųjų, tačiau investicijomis bei kreditais „supančiotų“ ūkių, ir vidutinių, išlaikomų entuziazmu ir tvirta žinia, jog ūkininko šeima visuomet bus pavalgiusi duonos su storai užteptu sviestu. Beje, pagal sviesto gamybą ir eksportą tarpukariu Lietuva užėmė septintą vietą pasaulyje.

„Šiandien pienininkystė politizuojama, – pažymi E. Linartienė. – Mano galva, toks požiūris eliminuoja paskiro ūkininko valią pačiam siekti verslo sėkmės, kooperuojantis ar kitaip skatinant bendruomeniškumą.“

Anot E. Linartienės, šalyje 1996 m. buvo 267,5 tūkst. pieno gamintojų, jie laikė 586 049 melžiamas karves. Šiandien krypstama į tikslingą ūkininkavimą – išliko tik kantriausieji, sunkumų užgrūdinti, gebantys ūkyje suderinti pajamas ir išlaidas – pieną perdirbti parduoda apie 18 tūkst. ūkių. Jų skaičius linkęs mažėti. Vartotojas nelinkęs rinktis lietuviškos pieno produkcijos – olandai to mokėsi šimtmečius.

„Reikia mylėti šitą pasaulį ir džiaugtis gyvenimu, – karantine esančius ūkininkus ir jų sukurtų gėrybių valgytojus guodžia E. Linartienė. – Sunkmetis dar tik prasideda. Lietuvį visais istoriniais laikotarpiais išlaikė pagarba darbui, atsakomybė ne kam nors, o pačiam sau. Ateityje regiu pieno ūkius su keliolika, keliasdešimt, keliais šimtais karvių. Iš svetur atvežta duona buvo, yra ir bus sprangi.“