Dirvožemį labai gerai purena šakniniai ridikai.

Mokslininkai vis garsiau kalba, kad kiekvienais metais, priklausomai nuo ūkininkavimo intensyvumo ir meteorologinių sąlygų iš dirvožemio išplaunami įvairūs mitybos elementai. Jie, patekdami į paviršutinius ir gruntinius vandenis, sukelia realų požeminių vandenų užteršimo pavojų. Viena iš priemonių užkirsti tam kelią – auginti tarpinius pasėlius.

Išsiplauna azotas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorė dr. Aušra Marcinkevičienė pasidomėjo Lietuvoje atliktais moksliniais tyrimais apie maisto medžiagų išplovimą iš dirvožemių. Šių tyrimų nemažai atliko Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkai. Atlikę daugiamečius tyrimus jie nustatė, kad iš įvairių Lietuvos dirvožemių vidutiniškai per metus išplaunama nuo 30 kg/ha iki 90 kg/ha azoto. Didžiausi jo kiekiai išplaunami ariamoje žemėje – kiekvienais metais vidutiniškai apie 40 kg/ha. Nustatyta, kad dirvose, kuriose auga daugiametės žolės, azoto išplaunama menkai – apie 5 kg/ha.

„Kiekvienais metais iš dirvožemio išplaunamas ir fosforas. Kadangi jis – mažai judrus elementas dirvožemyje, fosforo išplaunama nedaug. Vienuose šaltiniuose nurodoma, kad iš įvairių Lietuvos dirvožemių vidutiniškai per metus išplaunama apie 1 kg/ha fosforo, kituose – nuo 2 kg/ha iki 4 kg/ha“, – sakė profesorė dr. A.Marcinkevičienė.

Iš dirvožemio taip pat išplaunama nemažai sulfatų. Iš siera tręšto dirvožemio išplaunama netgi iki 280 kg/ha, o iš netręšto – apie 50 kg/ha.

Įsėlis ir posėlis

SAMSUNG CAMERA PICTURES

Prof. dr. A.Marcinkevičienė ūkininkams patarė, ką daryti, kad šių maisto medžiagų dirvožemyje liktų kuo daugiau.

„Rekomenduoju auginti tarpinius pasėlius – augalus, kurie sėjomainos rotacijoje yra įterpiami tarp dviejų pagrindinių pasėlių. Jie neužima atskiro lauko, auga tik tuo metu, kai dirvožemyje veši pagrindiniai pasėliai“, – paaiškino mokslininkė.

Ji akcentavo, kad pagal sėjos būdą tarpiniai pasėliai yra skirstomi į įsėlinius ir posėlinius. Įsėliniai tarpiniai pasėliai yra įsėjami į pagrindinį pasėlį ir po to, nuėmus derlių, paliekami augti, o posėliniai, pavyzdžiui, baltosios garstyčios, aliejiniai ridikai, siauralapiai lubinai ir kt. – sėjami nuėmus pagrindinių augalų derlių ir baigiantis vegetacijai užariami. Geriausia posėlinius tarpinius pasėlius pasėti iki rugpjūčio vidurio. Įsėliniams tarpiniams pasėliams ūkininkai dažniausiai pasirenka tuos augalus, kurie greitai vystosi nuėmus pagrindinių augalų derlių, pavyzdžiui, vienametės svidrės, šunažolės, raudonieji dobilai ir kt. Jie įsėjami pavasarį į žieminius arba vasarinius javus.

Ką pasirinkti?

Tarpiniai pasėliai kaupia skirtingus maisto medžiagų kiekius tiek antžeminėje, tiek požeminėje dalyse. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad antžeminėje dalyje ir šaknyse daugiausia bendrojo azoto sukaupia vikiai, facelijos, daugiausia fosforo sukaupia rugiai ir avižos, kalio – facelijos ir saulėgrąžos, kalcio – facelijos, magnio – grikiai, o antžeminėje dalyje sieros – garstyčios. Daugiausiai azoto, net iki 100 kg/ha gali sukaupti garstyčios ir aliejiniai ridikai, rapsukai, kuomet jie yra sėjami rugpjūčio viduryje, o dobilai – kuomet sėjami rugpjūčio pradžioje. Menkesnius azoto kiekius sukaupia vienmetė svidrė, rugiai žaliajai trąšai.

„Tarpiniai pasėliai antžeminėje masėje daugiausiai kaupia ne tik azoto, bet ir kalio. Kuo antžeminė masė didesnė, tuo daugiau jose sukauptų medžiagų. Pvz. raudonieji dobilai sukaupia apie 146 kg/ha azoto ir 132 kg/ha kalio, paprastoji šunažolė sukaupia beveik vienodus azoto ir kalio kiekius: apie 70 kg/ha“, – sakė prof. dr. A.Marcinkevičienė.

Ji pateikė ir danų mokslininkų atliktus tyrimus. Juose buvo stebimi kukurūzų pasėliai, į kuriuos buvo įsėta gausiažiedė svidrė. Lyginant kitus tarpinius pasėlius su gausiažiede svidre, pastebėta, kad pastaroji labiausiai mažino azoto išsiplovimą į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Priesmėlio dirvožemiuose per metus be tarpinio pasėlio išplaunama 40 kg/ha azoto, o tarpiniame pasėlyje auginant gausiažiedes svidres – tik 10 kg/ha.

Faktorių visuma

VDU ŽŪA Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorė akcentavo, kad tarpinių pasėlių įtaka maisto medžiagų išplovimui priklauso nuo daugybės faktorių: sėjos laikas, kritulių kiekis, dirvožemio granuliometrinė sudėtis, suformuotos antžeminės masės bei įterpimo į dirvožemį laikas.

„Viename ūkyje, kuriame buvo laikomasi optimalaus tarpinių pasėlių sėjos laiko ir esant palankioms meteorologinėms sąlygoms susiformavo vešlus pasėlis. Kitame ūkyje, kuriame penkių augalų tarpinis pasėlis buvo pasėtas rugpjūčio pabaigoje – buvo skurdus. Tad akivaizdu, kad nepalankios meteorologinės sąlygos ir vėlesnė sėja suformuoja mažesnę antžeminę masę“, – tvirtino mokslininkė.

Remiantis tyrimo duomenimis, pastebėta, kad didžiausią derlių suformuoja įsėlinis baltųjų dobilų mišinys su gausiažiedėmis svidrėmis. Būtent jų masėje buvo sukaupta daugiausia azoto, fosforo ir kalio.

Atliko tyrimus

Prof. dr. A.Marcinkevičienė universiteto bandymų stotyje taip pat atliko įsėlinių (raudonųjų dobilų ir gausiažiedžių svidrių) ir posėlinių (baltųjų garstyčių ir žieminių rapsų) tarpinių pasėlių žaliajai trąšai ir tręšimo mėšlu bei jų įterpimo laiko įtakos vasarinių miežių agrocenozei tyrimus. Vienoje eksperimento dalyje tarpiniai pasėliai ir mėšlas rudenį buvo giliai užarti, kitoje – pavasarį sekliai įterpti kultivatoriumi su horizontaliu velenu arba sekliai užarti. Įterpimas kultivatoriumi nepasiteisino, o seklus užarimas davė neblogų rezultatų. Raudonieji dobilai suformavo didžiausią antžeminę masę, o kitų tarpinių pasėlių derlius buvo 2–4 kartus mažesnis.

„Rudenį užartos dobilų žaliosios trąšos efektyvumas miežių derlingumui prilygo tręšimui mėšlu 40 t/ha. Rudenį įterptos garstyčių žaliosios trąšos efektyvumas mažesnis negu tręšimo mėšlu, tačiau prilygo dobilų žaliosios trąšos efektyvumui“, – sakė mokslininkė.

Ji pridūrė, kad pats geriausias tarpinio pasėlio įterpimo laikas – prieš augalų žydėjimą. Prof. dr. A.Marcinkevičienė pasiūlė ūkininkams auginti ne vienarūšius tarpinius pasėlius, o kelių augalų rūšių mišinį. Tokie tarpiniai pasėliai bus stabilesni ir produktyvesni bei duos didesnę naudą negu vienos rūšies pasėliai.