LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šiuo tekstu nutariau užbaigti pasityčiojimo kampaniją, nukreiptą prieš smulkius ir vidutinius ūkius, atskleisdama, kiek iš tikrųjų gauna už pieną smulkūs ir vidutiniai ūkininkai ir kokius „rekordus” pasiekė pieno supirkimo kainos, apie kurias kalba perdirbėjai.
Kovo mėnesį daugelyje ūkininkų skaitomų laikraščių puslapiuose bei internetiniuose portaluose pasirodė straipsniai, kuriuose perdirbėjai giriasi, kad pieno supirkimo kainos pasiekė rekordines aukštumas. Taip pat pažymima, kad negaliojo nesąžiningų veiksmų pieno įstatymas (Konstitucinis Teismas (KT) 2020m. vasarį paskelbė, kad 2015 metų birželį Seime įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, todėl prieštarauja Konstitucijai. KT nutarimas įsigalioja nuo 2020m. liepos 1 dienos, todėl Seimui nespėjus ištaisyti pažeidimų, įstatymo 2015-ųjų birželio redakcija nustoja galioti).
Perdirbėjai viešoje erdvėje teigia, kad „nepaisant sunkios situacijos dėl pandemijos, vidutinė metinė pieno supirkimo kaina 2020 metais atitiko pastarųjų trejų metų kainų vidurkius, o šiais metais jos dar labiau pasistiebė. Šių metų vasarį stambiesiems ūkiams už toną natūralaus pieno perdirbėjai mokėjo 351 eurą. Ši kaina yra didžiausia per paskutinius 25 mėnesius – daugiau stambiesiems pieno tiekėjams mokėta 2018 metų gruodį, kai supirkimo kainos vidurkis siekė 354 eurus.” (ELTA 2021 m. kovo 19 d. 08:50).
Atsakydama į minėtą straipsnį, noriu paaiškinti du dalykus.
Pirma, nors ir vadinamasis Pieno įstatymas negaliojo, vis dėlto pieno gamintojai ir toliau yra skirstomi į 10 grupių, tai yra, jei parduota mažiau pieno, tai ir gaunama mažesnė kaina. Jei parduodama daugiau pieno – gaunama didesnė kaina. Svarbiausia tai, kad visas parduodamas pienas privalo atitikti ir atitinka vienodus kokybės reikalavimus, tai yra neviršija reglamentuotų bakterinio užterštumo ir somatinių ląstelių skaičiaus.
Kad dar aiškiau visi suprastumėte, kalbame apie vienodą parduodamą dalyką – PIENĄ, o kaina už jį skiriasi iki 16 centų (kaina įvairuoja nuo 12 iki 28 ct/kg ir daugiau).
Pateiksiu konkrečius pavyzdžius. Pieno ūkis, kuris laiko 5 melžiamas karvutes, gauna 14 ct už kilogramą pieno; pieno ūkis, kuris laiko 10 karvių, gauna 18 ct/kg; pieno ūkis, laikantis 25 karves, gauna 22 ct/kg; ūkis, kuris laiko 80 melžiamų karvių – 26 ct/kg ir t.t.
Visi šie ūkiai parduoda pieną kaip žaliavą. Jie parduoda ne varškę, grietinę ar sūrį, o tą patį pieną. Čia galbūt perdirbėjai galėtų užtraukti nuolatinę giesmę „o logistika,logistika“ arba „labai brangūs pieno surinkimo kaštai“. Na, čia tuomet logika būtų parasta. Jei gamykla stovi, tarkime, Rokiškyje, tai Rokiškio rajono gyventojams turėtų būti aukštesnė supirkimo kaina, o ūkiai, kurie atitolę nuo gamyklos turėtų gauti mažesnę kainą... Bet taip nėra!
Dar vienas perdirbėjų pasiteisinimas, girdimas gana dažnai, esą perdirbimo įmonės moka labai geras kainas, o perpadavėjai, tai yra kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės neva nedamoka pieno pardavėjams. Galiu drąsiai pasakyti, kad ir tai daugeliu atveju netiesa. Pati skambinau daugybei ūkininkų pasiterauti, kam jie parduoda pieną ir kokią kainą gauna. Atsakymai visų vienodi – kam jie beparduotų– ar tiesiogiai perdirbimo įmonei, ar kooperatyvui, ar UAB– mokama kaina pagal grupes visiems vienoda. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad kai kurie tikrieji kooperatyvai mokėjo daugiau. Be to, kai kurie jų mokėjo 13-tąjį atlyginimą bei siūlo tam tikrus bonusus (pvz., buhalterinės apskaitos vedimas ūkininkams, kooperatyvo nariams, už mažesnę nei rinkos kainą; urmu perkama plėvelė pašarams gaminti už patrauklesnę kainą).
Antra, perdirbėjų atstovas nekalba apie tai, kokia vidutinė pieno kaina arba kiek buvo mokėta smulkiems pieno gamintojams. Kad būtų aiškiau, pateikiu dar vieną pavyzdį. Gamykloje dirba 1000 darbuotojų, iškurių 10 vadovų. Vadovams mokamas atlyginimas 3500 eurų, o darbininkams – 500 eurų. Gamykla, skelbdama mokamus atlyginimus, sakytų: „Mūsų mokami atlyginimai yra pasiekę rekordines aukštumas – mokami net 3500 Eur atlyginimai“. Ar tai būtų tiesa? Mano nuomone – visiškas melas. Lygiai taip dabar vyksta Lietuvoje su pieno supirkimo kainomis. Skelbiamos tik „vadovų“, tai yra stambiųjų ūkių gaunamos sumos. Spauda mirga apie rekordines pieno supirkimo kainų aukštumas, o ūkiai nyksta kaip sniegas pavasarį.
Kalbantis su perdirbėjais, vis paklausiu, kam jie parduoda tuos sūrelius, pagamintus iš smulkių ir vidutinių pieno gamintojų pusvelčiui nupirkto pieno? Prekybos centrų lentynose aš tokių tikrai nematau. Nei pigesnio sūrio, net pigesnės grietinės nėra. Nebent ji – lenkiška. Gal reikėtų perdirbėjams pasimokyti efektyvumo iš kaimynų lenkų? Lenkai sugeba nupirkti pieną iš ūkininkų brangiau, perdirbti ir atvežus į Lietuvą pieno produktus parduoti pigiau, nei mūsų pieno perdirbėjai…
Manipuliacijos skelbiant pieno kainas
Viešai skelbiama ne pieno supirkimo kaina, kuri numatyta sutartyse, o išmokėta pinigų suma, padalinta iš parduoto pieno. Juk pasirašant sutartis, pieno supirkėjas negali žinoti, kokie bus perkamo pieno rodikliai (riebalai ir baltymai), o kai skelbia, kad „mokėjome 345 Eur už toną“, vadinasi, kalba apie jau perskaičiuotą pieną. Pagrindinė kaina būna ženkliai mažesnė. Pateiksiu pavyzdį, kaip keičiasi skelbiama, o ne esama pieno supirkimo kaina, kai skirtingi riebalai ir baltymai. Pagrindinė kaina, kuri yra sutartyje, išlieka ta pati – 20 ct/kg (žr. lentelę).
Iš pateiktos lentelės matyti, kad visi keturi pardavėjai, pardavę tą patį pieno kiekį (800 kg) ir gaudami tą pačią bazinių rodiklių pieno kainą (0,20 Eur/kg), gauna skirtingą išmokamą pinigų sumą. Kaip matome iš pateikto skaičiavimo, išmokama pinigų suma tarp 4 ir 1 pardavėjų skiriasi net 83,84 Eur.
Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, parduoto pieno kaina nesikeičia, o skiriasi kiekvienam pardavėjui išmokama pinigų suma. Visų 4 pardavėjų skirtingi parduoto pieno sudėties rodikliai nulemia išmokamą pinigų sumą už parduotą žaliavinį natūralų pieną. Perdirbėjai šiuos skaičius ir skelbia.
Lygiai tokios pat manipuliacijos būna rudenį, kai karvutės sueina į tvartus. Tuomet paprastai pieno kiekis sumažėja, bet riebalai ir baltymai pakyla, o perdirbėjai vėl mosuoja vėliava, šaukdami, kad lapkričio mėnesį pieno supirkimo kainos kilo, nors natūroje jos stovi kaip įkaltos, nes pagerėjus pieno baltymingumui ir riebumui, išmokama pinigų suma būna didesnė.
Galima būtų pasakyti, o koks skirtumas, ar kaina tiesiog skelbiama, ar tiesiog yra išmokama pinigų suma? Juk pinigus neva vis tiek gavo ūkininkas. Skirtumas, mielieji, ir yra tame, kad norint gauti aukštesnę išmokamą pinigų sumą, ūkininkas privalo labai pasistengti dėl karvutės skrandžio, tai yra, duoti baltymų (rapsas ar soja), duoti energetinio (kukurūzai, melasa) ir kokybiško sauso pašaro.
Būtent perdirbėjai mus laiko savo karvėmis, kurių jiems išlaikyti nereikia. Nori šeria (padidina kainą), nori nešeria, nes mato, kad ir taip dailios. Tačiau mes, pieno gamintojai, tokios galimybės neturime. Juk nepasakysiu karvei, kad pieno kaina nukrito, todėl ji šią savaitę negaus kombinuotų pašarų…
Dar apie pinigus
Dažnai supirkėjai dievagojasi, kad jie vadovaujasi rinkos kainomis ir neturi iš ko mokėti, esą jie tikrai mielai mokėtų, bet neturi iš ko. Tačiau kodėl, jei tik sušlubuoja ūkininko finansai,kaip tik perdirbėjai skuba siūlyti tūkstantines paskolas. Iš pažiūros tarsi viskas gerai, bet su ūkininku pasirašoma sutartis, kad jis neišeis iš perdirbimo įmonės N metų (priklausomai nuo paskolos dydžio ir sąlygų). Tuomet paskolos ūkininkams atsirūgsta, nes derybų dėl pieno kainos nebelieka apskritai, o išeiti ūkininkas negali, nes pradedama mojuoti teisiškai nieko vertu rašteliu. Ūkininkai, būdami dievobaimingi, mano, kad tikrai negali išeiti, pasitraukti nuo perdirbėjo, nes, girdi, pasižadėjo. Taip ir neša lažą 2 metus ar ilgiau už varganus centus.
Paklausa ir pasiūla, apie kurias kalba perdirbėjų atstovas, yra pieno produktams, o ne žaliaviniam pienui. O juk mes, pienininkai, parduodame pieną kaip žaliavą… Galbūt tai labai glaudžiai susiję, bet kodėl nesiejama mūsų savikaina su žaliavinio pieno pagaminimo kaštais? Jei pagamintas produktas rinkose atpigo, mums mažinama pieno supirkimo kaina, bet jei mums, žaliavai pagaminti produktų kaina pakilo savikaina, iš mūsų superkamo pieno kaina, deja, nuo to jau nepriklauso... Kaip pavyzdį pateikiu soją, kurios kaina pakilo nuo 380 Eur už toną iki 550 Eur/t, tačiau pieno kaina nesikeitė nuo 2020 m. birželio mėnesio...
Mums, ūkininkams, nuolatos baksnojama, esą mes neefektyviai dirbame. Tačiau leiskite paklausti, kas žiūrėjo perdirbimo įmonių efektyvumą? Kas skaičiavo, kiek efektyvus europinių paramų panaudojimas ir atsiperkamumas? Perdirbėjai sakys, esą tai konfidenciali informacija, o kodėl tuomet mano ūkio duomenys, kažkam panorėjus, staiga tampa nekonfidencialūs ir kiekvienas juos analizuoja į kairę ir į dešinę?
Teko girdėti, kad Lietuva užsakė, o vokiečiai paskaičiavo Lietuvos ūkininkų pieno savikainą. Vokiečiai paskaičiavo, kad smulkaus ūkininko pieno pagaminimo savikaina sudaro net 0,50 Eur/kg, o jam perdirbėjas moka tik 0,14 Eur/kg. Tai dabar įsivaizduokite, kaip mes, ūkininkai, gyvename!!!! Kur tai matyta?
Tik vienas niuansas – daugelis smulkių ūkių neveda buhalterinės apskaitos ir niekam jokių duomenų neteikia. Tad klausimas, kaip tokiu atveju galima paskaičiuoti jų produkcijos savikainą? Iš kur imti skaičiai? O jeigu tiesa, kad savikaina siekia 0,50 Eur/kg, tai mes galėtume surengti mokymus, kaip išgyventi iš ūkininkavimo gaunant už pieną tik 0,14 Eur/kg.
Renata VILIMIENĖ, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė
