„Paramą ūkininkams reikia griežčiau susieti su aplinkosaugos reikalavimais“, – sakė K.Navickas.

Praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės (JK) aplinkos, maisto ir kaimo reikalų valstybės sekretorius Michaelas Gove’as pasisakė apie „žaliojo Brexit“ viziją. Pradžiuginęs JK ūkininkus žinia, kad paramos žemės ūkiui lygis bus išlaikytas iki 2022-ųjų, sukėlė šiek tiek nerimo, kai pridūrė, kad ateityje ūkininkai tiesiogines išmokas ir kitas subsidijas turės užsidirbti. „Valstiečių laikraštis“ pakalbino brito idėją entuziastingai pagyrusį Lietuvos aplinkos ministrą Kęstutį Navicką. Nuomones apie šią iniciatyvą išsakė ir žemdirbių organizacijų vadovai bei politikai.

Ministre, savo kolegos brito idėją išmokas ūkininkams itin glaudžiai susieti su reikalavimais saugoti gamtą ir gerinti kaimo kraštovaizdį pagyrėte galvodamas apie pokyčius Didžiojoje Britanijoje, ar turėdamas minčių šią viziją įgyvendinti ir Lietuvoje?

Geromis idėjomis reikia pasinaudoti, tuo labiau kad apie tai diskutuoja ir Europos Komisija (EK), kai svarstoma apie ES paramą po 2020-ųjų. Beje, britai apie tai ne tik kalba – kai kuriuos aplinkosaugos reikalavimus jie savarankiškai taikė vidaus rinkoje ir anksčiau. Pavyzdžiui, JK Vyriausybė su ūkininkais pasirašo aplinkos apsaugos priemonių laikymosi ir naujų priemonių diegimo sutartis. Yra nustatyti tam tikri rodikliai, kuriuos įvykdę ūkininkai gauna didesnes išmokas. Siūlysiu tokį principą taikyti ir Lietuvoje. Bandžiau tai daryti ir anksčiau, bet dar negarsiai.

Susidaro įspūdis, kad JK valstybės sekretoriaus pasiūlymas gerokai griežtesnis?

Taip, M.Gove’as pasakė griežčiau, esą ūkininkai išmokas turėtų užsidirbti. Šią poziciją aš sušvelninčiau ir pasiūlyčiau išmokų dydį koreguoti atsižvelgiant į tai, kaip jie prisideda prie aplinkosaugos, pagal bendradarbiavimo gamtos labui aktyvumą. Jeigu prisidedi, tau suteikiamos palankesnės sąlygos, didesnės išmokos, palyginti su standartinėmis, kurios mokamos tik už pasėlių plotą. Taigi kryptis būtų tokia – išmokos turėtų būti susietos su poveikio aplinkai mažinimu bei ūkininkavimo kokybės gerinimu.

M.Gove'as

M.Gove’as

M.Gove’as kritikavo ES bendrąją žemės ūkio politiką dėl laukinių gyvūnų praradimo. Ar Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, yra tokia grėsmė laukiniams gyvūnams?

Lietuvoje dėl intensyvaus ūkininkavimo kyla pavojus pievų, arba agrarinio kraštovaizdžio, paukščiams. Jie yra ypač jautrūs insekticidų naudojimui. Mažiesiems žinduoliams svarbi ir kraštovaizdžio įvairovė, pavyzdžiui, svarbu, kad išliktų krūmynai, natūralūs upelių slėniai. Beje, jeigu jau kalbame apie M.Gove’o pasiūlymus, paminėkime ir jo svarbiausią argumentą, kuris ūkininkams yra palankus. Taigi JK sekretorius atrėmė paramos ūkininkams kritikų priekaištus. Jis priminė, kad apie 70 proc. JK gražaus kraštovaizdžio išliko ne atsitiktinai, o tik todėl, kad jis buvo aktyviai valdomas. Taigi dėl paramos žemės ūkiui tęstinumo po 2020-ųjų neverta net diskutuoti – ji būtina, tačiau ją reikia susieti su aplinkosaugos reikalavimais. O aš pridurčiau – turime surasti tokias sąlygas, kurios būtų palankios ir ūkininkams, ir gamtai.

Kaip to pasiekti, jei konkurencija skatina ūkininkauti intensyviai, kitaip žlugsi?

Todėl aš ir siūlau labiau remti tuos, kurie laikysis papildomų aplinkosaugos reikalavimų. Pavyzdžiui, yra tokios aplinkosaugos priemonės, kai galima tik ganyti gyvulius, o ne šienauti, kitur – ir ganyti, ir šienauti. Kaip remtume? Tokiu atveju gali būti numatytas išlaidų kompensavimas gyvuliams pristatyti, girdykloms įrengti ir kt. Taigi poveikis biologinei įvairovei taip pat būtų susiejamas su išmokų dydžiu.

O dėl stumbrų? Gražu į juos pažiūrėti, bet ūkininkai pirmiausia mato jų daromus nuostolius.
Tai pamokantis reiškinys, kas nutinka, kai nepagalvojama apie padarinius. Stumbrai Lietuvoje įveisti dirbtinai, ne jiems būdingoje ekologinėje terpėje, todėl jie vargšai tarsi įsprausti į rėmus ir dėl to kyla problemų, ant jų kariamos ir būtos, ir nebūtos problemos. Jiems reikia surasti tinkamą vietą, nes taip, kaip yra dabar, blogai tiek gyvuliams, tiek žmonėms. Apskritai tokia padėtis kompromituoja aplinkos apsaugos ir ūkininkavimo santykius.

Aplinkos ministerijos vadovai ir asmeniškai jūs dažnai susitinkate su žemės ūkio ministru ir žemdirbių savivaldos organizacijų atstovais. Kaip vertinate tokių susitikimų efektyvumą?

Rugpjūčio pabaigoje Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų vadovai bei žemdirbių organizacijų atstovai susitiks pasitarti dėl atvejų, kai susikerta aplinkosaugos ir žemės ūkio interesai. Nors per pusmetį įsitikinome, kad laikomės tų pačių vertybinių nuostatų, tačiau kai kuriais atvejais reikia apibrėžti ribas: čia galime priimti kompromisus, o štai ten – jau negalime. Dar yra atvejų, kai nesusikalbame. Manau, mums reikia sudėlioti taškus ir dirbti kartu. Iš aplinkosaugos pusės siekiai aiškūs – mes remiame kuo įvairesnę žemėnaudą, skatiname smulkųjį ir ekstensyvų ūkininkavimą. Kai diskutuojame su Žemės ūkio ministerijos atstovais, atrodo, kad mūsų nuomonės sutampa, tačiau kai prieinama prie konkrečių priemonių būtent tokiems ūkiams ir tokiai veiklai remti, skatinti, deja, nusveria intensyviai ūkininkaujantiems stambiesiems ūkiams palankūs veiksniai. Nesakau, kad stambių pramoninių ūkių neturėtų būti, tačiau turime nusistatyti ribas – kiek galima siekti naudos, tenkinti būtent stambiųjų ūkių interesus, o kur jau nebegalima. Tai ne mūsų susigalvojimas – taip daroma visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, ir M.Gove’as pasipiktino sužinojęs, kad JK mokesčių mokėtojų pinigais remiamas milijardieriaus iš Saudo Arabijos ūkis, kuriame jis veisia lenktynių žirgus. Todėl „žaliojo Brexit“ vizijoje numatyta sumažinti paramą turtingiesiems JK žemės savininkams ir sutaupytas lėšas skirti geros aplinkos praktikos besilaikantiems smulkiesiems ūkiams.

Pritaria ne visi

Turime pasakyti, kad ne visi Didžiosios Britanijos ūkininkai su džiaugsmu sutiko M.Gove’o pasiūlymą. Štai JK nacionalinės ūkininkų sąjungos vadovas Meuringas Raymondas valstybės sekretoriui patarė nedaryti skubotų išvadų. Pasak jo, paramos politika turi būti visapusiška – ji turi būti teikiama ne tik ją siejant su aplinkosauga, parama turi padėti ūkininkams valdyti tik žemės ūkiui būdingą riziką, kainų svyravimus rinkose, taip pat didinti produktyvumą bei konkurencingumą.
JK žemės ir verslo asociacijos prezidentas Rossas Murray’us sakė, kad per anksti kalbėti apie subsidijų žemės ūkiui mažinimą: „Galbūt tai įvyks kada nors ateityje, tačiau artimiausiais metais mes turime remti ūkininkus, auginančius vidaus rinkai būtinus žemės ūkio produktus.“
R.Murray’us pritarė idėjai keisti paramos turtingiems žemės savininkams teikimo tvarką ir jiems skirti paramą nebent medžiams sodinti. Organizacijos „Žemės draugai“ vadovas Craigas Bennettas palankiai įvertino siekius kovoti su klimato kaita, bandymus apsaugoti paukščius, bites ir nesušvelninti iki „Brexit“ taikytų aplinkosaugos priemonių.

Parama už paslaugas

S.Dimaitis

Sigitas Dimaitis, laikinai einantis Žemės ūkio rūmų pirmininko pareigas

Britų idėją galima būtų įgyvendinti, jeigu jai pritartų ES. Išskirtinai Lietuva to imtis negali. Kita vertus, informacija apie tokią kryptį iš Briuselio mus jau pasiekia, t. y. kad ES parama būtų susieta su ūkininkų paslaugomis – ji turi būti skiriama ne už plotą ar ne tik už plotą, bet ir už tam tikras paslaugas. Taigi jei šią Briuselyje kuriamą idėją bus lemta įgyvendinti, tai ne tik Lietuvoje, bet visoje ES rinkoje.
Negalėčiau pasakyti, kad susitikimuose su aplinkos ministru mums, žemdirbiams, pavyksta susikalbėti. Štai šįmet tariamės ir nesusitariame dėl požeminio vandens ūkininkams apmokestinimo. Kodėl nesusitariame? Tikėtina todėl, kad tai ne tik aplinkos ministro kompetencijos klausimas. Turime žinių iš Vyriausybės, kad premjeras išsigando atsakomybės, todėl ūkininkams palankią nuomonę pakeitė ir ministras.

Parama šeimos ūkiams

V.Juodsnukis

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Pirmą kartą tokią idėją išgirdau Briuselyje, lankydamasis EK konferencijoje 2013-aisiais. Jau tada EK atstovai kalbėjo apie tai, kad ateityje bus griežtinami aplinkosaugos reikalavimai. Gerai įsiminiau tuometinio Didžiosios Britanijos premjero Tonio Blairo argumentus, kad būtent nedideli šeimos ūkiai savo veiklą gali sėkmingai suderinti su aplinkosauga. Prisimenu jo išvadą: „Valstybė, kuri neremia nedidelių šeimos ūkių, neturi ateities.“ Taigi britai taip jau gyvena penkerius metus, nepaisydami, kad kitos šalys neprisijungia prie jų iniciatyvos.

Neįsivaizduoja ekstensyvaus pramoninio ūkio

J.Sviderskis

Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

Aplinkos ministro nuomonė labai dažnai keičiasi. Nori išmokas žemdirbiams griežtai susieti su aplinkosauga? Jeigu siekiama, kad žemdirbiai dirbtų steriliai, kad niekas neužuostų, pavyzdžiui, gyvulininkystei būdingų kvapų, tai nevertėjo vargti kuriant Gyvulininkystės vystymo programą ir kalbėti, kad šiai šakai valstybė teikia prioritetą. Tegul Vyriausybė parengia tipinį 50–100 gyvulių komplekso projektą, kuris atitiktų visus būsimus aplinkosaugos reikalavimus. Niekas nesiims tokios atsakomybės, nes supranta, kad tai neįgyvendinama arba sunkiai įgyvendinama užduotis. Ir apskritai neverta kalbėti apie emigracijos stabdymą, kai iš tikrųjų ji skatinama. Pavyzdžiui, aš neįsivaizduoju ekstensyvaus pramoninio ūkio. Tai gali būti 3–5 melžiamų karvių ūkis, bet ne pramoninis. Bet jeigu tai yra valstybės pasirinkta kryptis, tai ir pieno perdirbimo įmonėse dirbančius žmones turime įspėti, kad gamybą teks mažinti, taigi mažės ir darbo vietų.

Pasirinkimo laisvė

K.Mažeika

Kęstutis Mažeika, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas

Kai kurie ūkininkai patys pasirinko su aplinkosauga susijusį ūkininkavimą – tokiu būdu užaugintus produktus realizuoti nesunku. Tačiau labai abejoju, ar įmanoma tokius reikalavimus kelti visam žemės ūkiui. Šioje srityje daryti staigių judesių negalima, bent jau turi būti numatytas pereinamasis laikotarpis, juk ūkininkai planuoja, pavyzdžiui, techniką perka 5–8 metams. Kita vertus, turi būti ne tik pereinamasis laikotarpis, bet ir ūkininkams suteikiama pasirinkimo laisvė. Negalima visų mauti ant vieno kurpaliaus. Turime skatinti ūkininkauti kitaip, kad jiems apsimokėtų taip ūkininkauti. Teisingiausia būtų, jeigu ūkininkai patys pasirinktų su aplinkosauga suderintą ūkininkavimo būdą, o jie pasirinks jį tik tada, kai suskaičiavę supras, kad taip ūkininkauti apsimoka. Jeigu nebus paramos, visi siekiai sužlugs.