Prakalbinti prekeivį sudėtinga

Nusprendėme pasidairyti po šeštadieninį miesto turgų. Tačiau pakalbinti turgaus prekeivį pasirodo tikras iššūkis: pasakyti savo vardą ar fotografuotis retas kuris sutinka. Sako, nenori viešintis, visi čia vienas kitą pažįsta, paskui šnekės... Kita vertus, o ko gi tada slapstytis, jei ir taip visi pažįstami? Viena prekiautoja pradėjo burnoti ir neprašyta girtis apie šeimos narį – advokatą. Nes paprašiau jos vyro, kuris prekiavo šalia ir sutiko papasakoti apie šiandieninį turgų prisistatyti ir pasiteiravau, ar galiu nufotografuoti laikraščiui. Piktas moters bambėjimas girdėjosi net nueinant... Prie tokios pardavėjos daugiau būtų baisu ir prieiti: dar neduok Dieve paduos į teismą, jeigu kažką apžiūrėsi ir nenupirksi...

Tai – mūsų duona

Pati galinė pagrindinio turgaus eilė priklauso seniausiai prekiaujantiems: jų veidus prisimenu nuo vaikystės, kai mane pačią mama apipirkdavo turguje. Praėjo daug metų, o žmonės liko tie patys... Pasišnekučiuoti sutiko prekeivė Irena Miknevičienė, kuri turguje jau apie trisdešimt metų. Pas Ireną pirkėjų netrūksta: daugiausia moterys, kurios matuojasi sukneles, megztinius ir kitus drabužius, o pardavėja maloniai joms pataria. -Seniau buvo kiti laikai ir pirkėjų buvo daugiau, bet aš negaliu skųstis. Turiu nuolatinius klientus, kurie pas mane vis apsilanko. Yra tokių moterų, kurios seniau pas mane apipirkdavo savo dukras, o dabar tos dukros jau suaugę ir pačios ateina. Turgų biržiečiai myli, o kaip gi be jo? -kalbėjo prekybininkė. Moteris pasakojo, kad pagelbėja ir latviai. Jie dažnai atvyksta ir iš pačios Rygos, sako, pas mus pigiau. Irena džiaugėsi, kad dabar jau gali prekiauti namukuose. Anksčiau tekdavo prekes išsidėlioti palapinėse: ir daugiau laiko užimdavo, ir nepatogu būdavo. Pasak Irenos, turgaus prekeiviu gali būti ne kiekvienas. Reikia mokėti bendrauti su žmonėmis, jiems patarti, išmanyti apie prekes, jų sudėtį, priežiūrą. - Vien parduoti prekę neužtenka. Turi visada būti ryšys su pirkėju. Tai yra svarbiausia. Aš savo klientus myliu ir man malonu, kai jie manęs pasigenda. Man patinka darbas su žmonėmis, mes tarsi apsikeičiame vieni kitų energijomis. Grįžusi po darbo, mintyse parsinešu ir savo pirkėjus, galvoju, kaip jiems tas drabužis tiko, ar nesigaili, kaip dėvės...- pasakoja Irena. Moteris prekiauja vyriškais ir moteriškais drabužiais. Apsidairius aplinkui, kažką madingo galima surasti ir jaunimui. Aišku, ne tokiam, kuriam rūpi tik žinomi gamintojų vardai. Tokie turguose ir neapsipirkinėja. Paprastesniam. -Svarbiausia, kad vis dar turiu jėgų dirbti. O visa kita – niekis, nėra ko skųstis, juk tai – mūsų duona, -kalbėjo Irena. Vieną švarkelį pas Ireną matuojasi jos nuolatinė klientė Julija, po šeštadieninį turgų vaikštinėjanti su dukra Viktorija. -Gaila, per didelis...Visada čia apsiperkame. Ir paauglė dukra randa, kas jai patinka. Biržuose nėra daug parduotuvių, kur galima įsigyti naujų rūbų. Bet jei nusprendžiame apsipirkti Biržuose, renkamės turgų, kalbėjo pirkėja Julija.

Stebuklų nebėra

Irenos kaimynystėje įsikūrusi Elena Vedlūgienė pasitinka su šypsena. Ir ne todėl, kad manė, jog esu pirkėja. Paprasčiausiai ji – labai maloni moteris. Elena turguje dirba apie dvidešimt metų. Paprašyta palyginti, koks buvo turgus prieš du dešimtmečius ir dabar, prekeivė patikina: stebuklų niekur nebėra. -Anksčiau būdavo daugiau jaunimo, vaikų, kuriuos tėvai apipirkdavo mokykloms. Ir dabar jų yra, tik nebe tiek. Dabar pasiūla didesnė: internetas, didmiesčių parduotuvės, tad mandresni apsipirkinėja tenai. Džiugu, kad turime namelius, o nebe palapines, kaip anksčiau. Bet vieni dalykai keičiasi į gera, kiti blogėja: pabrango prekybos vietų kainos ir vis dar neturime tualeto. O daugiau – viskas gerai, – pasakojo moteris. Elena antrino kaimynei Irenai, sakydama, kad pagelbėja latviai, kurie dažnai į Biržų turgų atvyksta apsipirkti. O pagrindiniai jos klientai – vyresni žmonės arba kaimų gyventojai, kurie, pasak prekybininkės, mandrybių neieško.

Jaunimui nebeįtiksi

Vadinamame ūkininkų turguje palapinių nedaug. Seniau būdavo daug daugiau. Tą pripažįsta ir dėvėtais bei naujais drabužiais prekiaujanti Audra. Moteris turguje taip pat virš dvidešimt metų, bet kažkada šis darbas buvo jai vienintelis. -Laikai pasikeitė, pirkėjų mažai. Vasarą pagelbėjo turistai, jiems čia pigiau. Šiais laikais jaunimas ieško išskirtinių drabužių, jiems sunku įtikti. Paprastesni žmonės ne tokie išrankūs. Be to, dauguma perka internete ar parduotuvėse. Seniau, šis darbas man buvo pagrindinis, o dabar tik papildomas. Nors ir nedaug iš to uždirbu, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Todėl vis dar čia ir esu, man tai prie širdies,- šypsosi Audra. Moteris pasakojo, kad ir biržiečių prekiautojų mažai likę: dauguma iš Panevėžio. Bet su visais puikiai sutaria, konkurencijos nejaučia, nes visų prekės skirtingos. Audros dėvėtų drabužių skyrelyje galima rasti ir beveik naujų, originalių žinomų gamintojų prekių. Todėl tie, kurie nori išsiskirti, dažniau lenda į tą, o ne į naujų drabužių palapinę apsidairyti.

Šeštadienį į turgų – pramoga

Su dukra po turgų vaikštinėjanti Gitana Masiliūnienė pasakoja, kad dabar nebe tie laikai. Į turgų moteris dažniausiai ateina pasivaikščioti, pasidairyti. -Senais laikais visi čia apsipirkdavome. O dabar pasiūla didesnė kitur. Turguje vis tos pačios ir vienodos prekės, nieko naujo. Ir kokybės nėra. Nusipirksi batus, po mėnesio jau reikės kitų. Ateiname į turgų prasiblaškyti, pasivaikščioti. Šeštadienis man nuo seno kažkodėl asocijuojasi su turgumi..- užsisvajoja Gitana. Dukra Toma gyvena Panevėžyje, todėl mieliau apsiperka ten, negu Biržuose. O šįkart – atlydėjo mamą ir abi pasidarė sau pramogą. Gitana pripažįsta, kad vis dėlto kartais turguje nusiperka kojines ar kitus smulkesnius dalykus, bet kitų – nebe. Ir dar priduria, kad būtinai nueis iki latvių autobusiuko, prekiaujančio žuvimi, nes ten ji skaniausia... Nors ir pasikeitė, nors ir nebe tas, turgus žmonėms yra reikalingas. Be jo miestas prarastų savo veidą, žavesį ir istoriją. Kaip ir sakė pusę savo gyvenimo prekybai atidavusi Irena: turgų biržiečiai myli, o kaip gi be jo?..