Arvydas Juozaitis

 Keistu laiku gyvename – nei gimstame, nei mirštame. O juk raminame save, kad nieko naujo po saule, kad Lietuvos valstybė buvo, yra ir bus, ir jokiu būdu ji nuo žemės paviršiaus neišnyks.

 

Taip save ramino ir tėvas Stanislovas. Bet šis šviesiausias Tėvynės dvasios stulpas gulė į Paberžės bažnyčios šventorių 2005 metais. Ir kas nutiko po to? Išaugo nauja karta, kuri apie mūsų svajotą ir kurtą Lietuvėlę galvoja jau savaip. Ir kaip negalvos, kai tokių keistų naujienų atnešė du pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai.

 

Ką jau! Nauja politinė-ekonominė sąjunga (Europos Sąjunga) pasistengė, kad nuo Lietuvos veido dingtų labai daug kas. Ir visko palengva mažėtų. Pirma, kad neliktų naminių gyvulių ir ypač karvių, paskui neliktų žmonių, o galop ir kaimų. Ir kad miesteliai su miestais susitrauktų į kumštelius, išpuoštus tuščių namų telkinius. Sakoma, kad tai nėra blogai.

 

Taip, ponai, viskas nedingsta, nes auga Vilnius. Vilnius – šis blizgantis globalus spuogas ant Lietuvėlės veido – tiesiog malonumas, prabanga. Ir jame telkiasi kažkoks Lietuvos-Europos-pasaulio balansas, ir viskas tvarkoje. Ir net valio, ponai.

 

Tai naujas gyvenimas, – garsiai sušunka naujoji karta, – juk visko apsčiai, ir „turime gerą gyvenimą“! Dabar jau taip, viską žmogui reikės „turėti“. Reikės ne mylėti, o turėti meilę, ne draugauti, o turėti draugystę, net ne miegoti, o turėti miegą. Žodžiu, „turėti gerą laiką“ ir vadinti jį „gyvenimu“.

 

Raminame save mintimi, kad tas kažkoks, kažkaip turimas naujas gyvenimas yra valdomas. Kompiuterių. O juk vyksta ir rinkimai, vieni po kitų, ir tai jau įprasta, ir viskas matyta, ir smagu. Ir tarsi nebebaisu, kad rinkimų apylinkėse iš pakampių atsiduoda pelėsiais ir kerpėmis. Todėl paleidžiamas skersvėjis, ir vis nauji politiniai veikėjai vėl žada valstybei naują rojų. Tiesa, nebežinia kur. Dauguma sako: globalioje Lietuvoje. Kurios niekas nematė.

 

Naujam gyvenimui padeda ir žurnalistai, virtę polittechnologais, – jie pokyčiams ypač padeda. Jie vis drąsiau kalba, kad Lietuva – tai globalistinis žaismas, ir jeigu sava valstybe kas patenkintas ar nepatenkintas, tai juk visur taip. Tegul važiuoja kitur. Valstybes valdys vis didesnė pinigų demokratija? Ir prezidentai bankininkai? Juk tai gerai. O kad bankai nebus nacionaliniai, irgi gerai. Nes turės daugėti „svieto“ perėjūnų, augti laisvės ir darbo partijos, kurios skelbs, kad Lietuva privalo būti patraukli pasauliui, o ne lietuviams.

 

Šauks apie naują gyvenimą naujo šaukimo jaunimėlis, kuriam nei šeimos, nei lietuvių kalbos, nei pačios valstybės nebereikia – reikia daugiau „žmogaus teisių“. Tas naujas teises įgyvendinus, žmogaus bus vis mažiau? Šeimos mažiau? Valstybės mažiau? Ir nieko baisaus, nieko čia nepadarysi, sako jaunieji. Taip, Vingių Jonuk, nusiramink, toks dabar bus tau gyvenimas po klevu. Turėsi būtent tokį, su bažnyčia-TV kertėje, o gal ir ant aslos. TV ir internetas rodo į dangų, kuriame lėktuvų vis daugiau, kur visi laksto; o tada parodo ir į žemę, kur tirpsta ledai, tirpsta ir valstybės.

 

TV ekranuose gyvenimą aiškina jau ne tik žurnalistai ir polittechnologai, bet ir auksaburniai „influenceriai“. Neatsilieka ir Europarlamentas su vienuolika lietuvių.

 

Bet. Bet ištiko „koronė“. Lyg rytų slibinas pralėkė, radiaciją pūstelėjo, pandemiją sukėlė. Ir visi pajuto, kad „turėti koroną“ ne itin malonus reikalas. Nepatogus, mirti galima, nebegyventi. Vadinasi, nebeturėti gyvenimo?! Ir nutiko netikėtas reikalas: kažkas nupūtė nuo dangaus 9 iš 10 lėktuvų, sustabdė pabėgėlių srautus, išgąsdino net bankininkus-prezidentus. „Korona“, COVID-19 – tai mirties kaukė ant kiekvieno veido, mirties šešėlis kiekvienose akyse. Mokyklos, valgyklos, parduotuvės – kur beeisi, visur gali būti kapinės.

 

Bet ponai ir draugai, nieko naujo. Juk jeigu jūs išsigandote, vadinasi, gyvenimas nėra jūsų nuosavybė. Jis prasmingas, nes turi pradžią ir pabaigą. Žmogaus gyvenimas.

 

O kaip gyvena valstybė?

 

Valstybė yra šioks toks amžinumo ženklas žemėje. Mūsų valstybė išsaugojo mums šeimas, tradicijas, kalbą ir didingumo-prasmės jausmą. Be to jausmo kiekvienas žmogus – tik vėjo ir radiacijos, visų pasaulio „koronių“ dulkė.

 

Žmogus nelinkęs tapti dulke, tad jis kuria ir saugo valstybę, įprasminančią individo-žmogaus gyvenimą. Sukurta valstybė saugo žmogų. Privalo saugoti.

 

Globalizacija moko, kad pasaulio bėdos ir problemos – visų žmonių. Bet ji taip pat pasako, pamoko, kad spręsti problemas ir išvengti bėdų galima tik lokaliai, savo valstybėje. Ir išliks tik tos valstybės, kurios išsaugos savo žmones ir žemę, pačios apsirūpins būtinomis maisto, oro ir vandens gėrybėmis.

 

Ar mes esame tokia gyva valstybė?

 

Arvydas Juozaitis