Gediminas Kirkilas

Politikai, partijos, institucijos yra nuolatinės konkurencijos būsenos. Periodiški rinkimai, skelbiami reitingai, politologų bei komentatorių nuomonės skatina tokią konkurenciją. Taip yra visose demokratijose.

Tačiau Lietuvoje ši konkurencija, mano nuomone, yra perdėm aštri, todėl nevaisinga, beveik eliminuojanti bendradarbiavimą ir nenaudinga, gal net kenksminga bendram reikalui. Ir tai yra pagrindinė dabartinės situacijos (ne)suvaldymo, chaoso ir negerėjančios situacijos subjektyvioji priežastis.

Karantinas, nesibaigianti banguojanti epidemiologinė būklė turėtų priversti politikus bendradarbiauti, kad būtų įveikta krizė, ir taip siekti visuomenės konsolidacijos, kas šiandienos situacijoje yra ypač svarbu. Lietuvoje, deja, kol kas yra priešingai.

Susidaro toks įspūdis, jog mūsų aukščiausieji vadovai – prezidentas, premjerė, ministrai, Seimo pirmininkė – bendrauja tik pasitelkę viešųjų ryšių bastionus, todėl akivaizdu, kad jokio bendro darbo tarp valdžios institucijų, kuris būtų naudingas ir reikalingas valstybei, arba apskritai nėra, arba mes jo nematome. Kada paskutinį kartą susitiko, pavyzdžiui, prezidentas ir premjerė aptarti bendrų valstybės reikalų?

Ar yra sritys, kur aukščiausioji valdžia turėtų bendradarbiauti, o ne tik vienas kitą kritikuoti? Be abejonės. Ir pirmiausia siekiant įveikti pandemiją. Dabartinė situacija tokia: atrodo, jog kiekviena pusė tik ir laukia kitos klaidų, o jų apstu, kad atsirastų proga įgelti. Kam, pavyzdžiui, reikalingos dvi pandemijos kontrolei sukurtos ekspertų grupės, viena prie Vyriausybės, kita prie prezidento institucijos? Gal valstybėje užtektų vienos, nešvaistant resursų, sutelkiant visus geriausius ir kompetentingiausius specialistus? Juolab kad yra ekspertų, kurie dirbo ar tebedirba abiejose grupėse ir jau dėl kažkokių neaiškių priežasčių pasitraukė.

Tokia vieninga ekspertų grupė ar komisija galėtų teikti informaciją ir Vyriausybei, ir prezidentui, ir, jei to reikia, Seimui. Taip pat visuomenei, kuriai dabar tenka „lukštenti“ vienos ar kitos ekspertų grupės neretai prieštaringus pranešimus, prognozes, vertinimus.

Kita sritis – ekonomikos gaivinimas. Nors žadėjo atvirumą, konservatoriai ir liberalai, prieš tai skubiai panaikinę dar ankstesnės Vyriausybės daugiau nei dviejų milijardų eurų vadinamąjį DNR planą, savąjį „Naujos kartos Lietuva“ nuo socialinių partnerių, savivaldos slėpė iki paskutinės minutės, nes esą Europos Komisijai jį pateikti reikės jau balandžio 30 d.

Tiesa, po visuomenės pasipiktinimo finansų ministrė pareiškė, jog svarstymą galbūt pratęs dar porai savaičių. Greičiausiai tai, anot Seimo nario Luko Savicko, bus derinimas „dėl akių“, nes vargu ar jame kas nors bus iš tiesų keičiama.

Todėl jau dabar galima prognozuoti, kaip viskas toliau vyks – lobistinės grupės pavieniui varstys ministerijų duris ir įvairiausiais būdais mėgins savo „laimę“, greičiausiai nelabai skaidriai prastūminės savus projektus. Juolab kad paskelbtasis ir Europos Komisijai teikiamas planas iš esmės yra tik bendro pobūdžio, nurodytos vien kryptys – realių projektų, pagal kuriuos būtų išmokami pinigai, kol kas nėra. Beveik neabejotina, jog pasipils kaltinimai neskaidrumu, korupcija, ir galiausiai dalies europinės paramos galime netekti.

Prezidentas Gitanas Nausėda, kaip ir reikėjo tikėtis, valdančiųjų projektą „Naujos kartos Lietuva“ sukritikavo teigdamas, kad iš Europos institucijų gauna prastus atsiliepimus apie Lietuvoje ruošiamą planą. Vyriausybė finansų ministrės lūpomis atkirto, jog ji kalbėjusi su komisare Margrethe Vestager ir visos plane numatytos reformos „yra labai ambicingos ir tinkamos“.

Kokia gi nauda iš tokio institucijų „kalbėjimosi“ ar konkurencijos? Ar tai reiškia, jog šios Vyriausybės rengiamas planas iki paskutinės minutės nebuvo parodytas ne tik visuomenei, bet ir valstybės vadovui? Panašu, nes apie planą prezidentas, pasirodo, sužinojo ne iš Vyriausybės, o iš Briuselio… Ir čia kalbame ne apie smulkmenas, o apie daugiau nei du milijardus eurų, skiriamus reformoms, ekonomikos bei ūkio paramai, visų mūsų ateičiai.

Ne ką geriau šiuo aspektu atrodo ir prezidento pasiūlymas didinti NPD. Ar tai buvo aptarta su Vyriausybe, kuriai tenka atsakomybė už biudžeto vykdymą? Su Seimu, kuris tokį sprendimą turės patvirtinti? Sprendžiant iš minėtų institucijų reakcijos, ne. Tai reiškia, jog rimtas pasiūlymas, kurio atsisakyti, žinoma, nepopuliaru, vėl pateiktas tik tam, kad pirmi sužibėtų žiniasklaidoje.

Kiekviena nauja valdžia visuomet susiduria su vienokiais ar kitokiais iššūkiais ar sunkumais, juos galima vadinti ir krizėmis. Tačiau bendradarbiavimas, konsolidacija, pastangų telkimas, tokiu atveju tikintis ir visuomenės paramos, yra visų krizių įveikimo pagrindas. Ar tokio supratimo, gebėjimo įveikti ambicijas ir veikti kartu netrūksta dabartinei valdžiai?

Gediminas Kirkilas