Dvidešimt metų praleidusi sostinėje psichologė Jūratė Laurinavičiūtė sugrįžo į gimtuosius namus Molėtų rajone, Juodakampio kaime. Čia netikėtai savyje atrado kūrybinę gyslelę ir pradėjo puošti sodybą kūriniais, gimusiais iš senų tradicinių Lietuvos kaimo rakandų.

Geriausias poilsis

Pasak Jūratės, sugrįžimas į gimtuosius namus buvo netikėtas ir neplanuotas. „Daugiau nei du dešimtmečius pragyvenau Vilniuje, jaučiausi esanti tikra sostinės gyventoja, – pasakojo Jūratė. – Man patiko miesto kultūra, jo dinamiškas gyvenimas, atveriantis žymiai didesnes profesinio darbo ir asmeninio tobulėjimo galimybes bei perspektyvas. Buvo gera jausti miesto dvasią, jo erdvę, šiuolaikiškumą, jo pokyčius bei plėtrą.“

Tačiau ir tuomet gyvenimo pusiausvyrai palaikyti visada reikėjo ir gimtojo kaimo, apsupto mišku, ir prieš sodybą nusidriekusio Siesarties ežero, nepaprasto gamtos grožio. Ilsintis nuo intensyvaus akademinio gyvenimo ir miesto šurmulio buvo smagu pasinerti į vienkiemio gyvenimą, į ūkinius kaimo darbus, padėti tėvams grėbti šieną, ravėti daržus ir daryti kitus kasdienius kaimiškus darbus. Todėl mintys apie sugrįžimą aplankydavo gan dažnai – juk darbų kaime pakanka, tik spėk suktis, kita vertus, norėjosi daugiau pabūti su garbaus amžiaus sulaukusia mama Genovaite.

J.Laurinavičiūtė: Kūrybinių idėjų semiuosi iš savęs ir man tai savotiška sielos terapija, poilsis, buvimas su savimi“.

Sugrįžusi darbų ėmėsi iš peties – senutėlę sodybą teko atnaujinti, juk šimtmetį skaičiuojančiame name nebuvo jokių patogumų, todėl moteriai teko tapti ir dizainere, ir darbų vykdytoja. Tačiau šis procesas „užkabino“ psichologijos mokslus baigusią Jūratę, todėl ji pradėjo svarstyti, kaip puoselėti aplinką, kurioje būtų daugiau gėlių, grožio, estetikos, gal net tam tikrų smulkių kaimiškos architektūros detalių.

Muziejaus vadovės patarimas

Kūrybinį procesą paskatino viena netikėta situacija. „Nutariau, kad dvi medines valtis, kurios jau buvo prakiurusios ir sukežusios, reiktų atiduoti netoliese esančiam Mindūnų žvejų muziejui, taip pat svarsčiau, kad reikėtų atsikratyti ir kitų žemės ūkyje kadaise naudotų prieštvaninių įrankių, – pasakojo Jūratė. – Šio muziejaus vadovė, buvusi mano klasės auklėtoja, Alfreda Petrauskienė vieno planuoto atiduoti eksponato nepaėmė. Tai arklinis padargas, vadinamoji „grebialka“. Šis eksponatas būtų buvęs per didelis ir jam nebuvo tinkamos vietos.“

2.Dekoruodama rakandus, Jūratė renkasi raudoną ir juodą spalvas.

Tačiau Jūratei muziejininkė užsiminė, kad Lenkijoje tokį padargą yra mačiusi nudažytą juodai-raudonai ir kad eksponatas atrodė gan išskirtinai ir labai gražiai. Ši mintis paskatino pabandyti atnaujinti daiktą dažais. Rezultatas buvo puikus – ūkio rakandas atgimė iš naujo ir įgavo visiškai kitą gyvenimą. Dabar jis tapo tėviškės sodo puošmena. Po to akys nukrypo į kitus daiktus – akėčias, volą, spyruoklines akėčias, liaudiškai vadinamas „drapoku“. Įsismaginusi Jūratė eksterjero detalėmis ir mažosios architektūros elementais savo sode pavertė ir, rodos, niekam netinkamus daiktus – rogučių rėmus, grandines su kuolais, naudotas galvijams pririšti, ir daugelį kitų.

Dar vienas ypatumas – būdama neabejinga ekologinei krypčiai, ji susižavėjo antrinio dizaino idėjomis. Antrinis dizainas pastaruoju metu dažniausiai suprantamas kaip ekologinę potekstę turintis atskirų daiktų ar medžiagų pernaudojimas, jų funkcijos pakeitimas, bet tai yra kur kas universalesnis ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo būdas. Charakteringi dizaino pavyzdžiai yra kad ir tos pačios europaletės, iš kurių padaromi stalai ar sėdimi baldai, šviestuvai iš skardinių ar butelių. Taigi ir Jūratės kūriniai yra tokie, tiesa, jie ypatingi dar ir tuo, kad yra susiję su senų daiktų vertės suvokimu ir išsaugojimu. Jos teigimu, noras prisitaikyti prie aplinkos ir joje išsaugoti tam tikrą autentiškumą yra labai svarbus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Raudona ir juoda

Jūratė pripažino, kad kūrybinės idėjos ateina gan netikėtai, tiesiog ilsintis, pastebėjus jau ilgokai pamirštą daiktą, ar naktį prabudus staiga ateina mintis, ką dar būtų galima perdažyti ir kur pastatyti... „Laisvalaikiu buvau pamėgusi internetiniame portale „YouTube“ žiūrėti filmuotą medžiagą apie tai, kaip tvarkomos sodybos, gėlynai, – dalijosi Jūratė. – Tačiau kurdama savo sodybos aplinką rėmiausi tik kai kuriais principais, nieko aklai nekopijavau. Labai norėjosi ir pačiai kažką savaip sukurti. Šiuo metu kūrybinių idėjų semiuosi pati iš savęs, nes manau, kad esu kūrybiška, ir sugalvoti kažką naujo yra gan smagu. Tiesiog savotiška sielos terapija, o gal išraiška, poilsis, susikaupimas, tiesiog buvimas... su savimi, daiktu, spalva.“

Kūrėja mėgaujasi ir komponavimo procesu, todėl daiktus dėlioja taip, kad būtų išbaigta, gražu ir estetiška.

Beje, dekoruodama rakandus ji renkasi tik dvi spalvas – raudoną ir juodą, nes jos labai tinka dažyti geležį ir medį. Jūratės teigimu, dviejų spalvų gama sukuria tam tikrą stilių, labiau koncentruoja žvilgsnį ir įspūdingiau atrodo. „Štai šiemet darže priaugo labai daug aguonų. Kai jos sunoko, išroviau, išdžiovinau ir didžiąją jų dalį nudažiau raudonai bei keletą juodai, – kūrybines paslaptis atskleidė moteris. – Šių aguonų puokščių prikaišiojau į seno klojimo sienų tarpus, kitą dalį susmaigsčiau į kadaise pienui vežti naudotą ant dviračio pakabinamą laikiklį. Labai smagu stebėti, kai su kiekvienu raudonos ar juodos spalvos potėpiu daiktas keičiasi, transformuojasi nuo buities rakando iki išdidaus, puošnaus ir elegantiško kūrybinio darbo. Prisiliesti prie šių daiktų išties malonu, nes tai kalvių rankų darbas, arba jau yra sustojusi šių daiktų istorija – gaila, bet tokie nebegaminami. Dabar jie įgauna naują vertę, naują dvasią ir primena mūsų šeimos darbų istoriją...“

Asmeninio archyvo nuotr.

Džiaugiasi visais kūriniais

Jūratė džiaugiasi visais savo kūriniais. Ji pripažįsta, kad visi jai labai mieli ir jaukūs, glosto širdį ir akį. Todėl ji nuolat mėgaujasi ne vien kūrybos, bet ir komponavimo procesu: norisi juos sudėlioti taip, kad būtų išbaigta, gražu, estetiška. Kūrybinę gyslelę atradusi psichologė siekia, kad atsinaujinusioje sodyboje derėtų nauja ir sena. Senieji buities rakandai, nebenaudojami pagal paskirtį, atnaujinti spalvomis tarsi įgauna naują gyvenimą. Jie tampa sodybos puošybos elementais. Buvusi ūkinė tradicinė kaimo sodyba palaipsniui tampa poilsio, ramybės oaze ne tik Jūratei, bet ir jos artimiesiems, apsilankantiems poilsiautojams. „Gyvendama Vilniuje tuo neužsiminėjau – gal todėl, kad darbo ritmas buvo labai intensyvus, reikėjo daugiau poilsio, buvo kiti prioritetai“, – apie gyvenimą sostinėje pasakojo Jūratė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, gyvenant gimtuosiuose namuose kūrybinis procesas nuolat tęsiasi, nes tai tapo kasdienio psichologės gyvenimo dalimi. „Intensyvesnis veiksmas prasideda vasarą, nes tai atostogų metas, daugiau laisvo laiko... Atostogos baigėsi, todėl šiuo metu gyvenu darbiniu ritmu, turiu mažiau laisvo laiko. Tačiau ir rudenį, ir žiemą, ir pavasarį norisi sukurti kažką naujo: ar puokštės kompoziciją prie namo, ar surasti kažką įdomaus gamtoje, pvz., šaką, dar ką nors, kas galėtų pritikti mūsų aplinkai“, – svarsto meniškumo magiją patyrusi Jūratė.