LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Kažin ar dar kada nuo nepriklausomybės atgavimo žodis „referendumas“ viešojoje erdvėje buvo linksniuojamas taip dažnai, kaip pastarosiomis savaitėmis. Apie jį kalba ir prezidentas, Seimo opozicija, valdančioji dauguma, ir valdančiųjų politinio kurtumo daugumos nuomonei šokiruota visuomenė.
Pirmasis žingsnis
Neprireikė nė pusmečio, ir atsakymas į klausimą, ar sąlyginai menką piliečių paramą turinti valdžia (už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, Liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją per Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje balsavo 19,5 proc. visų šalies rinkėjų) pajėgs demokratiškai valdyti šalį, tapo aiškus. Gyvenimas išsprendė politologinę lygtį su aibe nežinomųjų: patinka ar ne, bet demokratine besiskelbiančioje valstybėje valdantieji turi skaitytis su piliečių daugumos nuomone. Priešingu atveju valdžia visuomenės akyse praranda legitimumą ir traukia į tą pačią politinę lygą su Baltarusija, Rusija ir kitais represiniais režimais. Lietuviškos lygties sprendimą paspartino tai, kad iki šiol viskas daroma priešingai: žmonės piktinasi, kad valdančioji dauguma ne tik pabrėžtinai nekreipia dėmesio į jų nuomonę, bet dar ir erzina elgdamasi atvirkščiai – kiršina per kišenines propagandos priemones.
Tai, kad karščiausių politinių diskusijų centre atsirado referendumo klausimas, turbūt rodo, jog nei valdantieji, nei valdomieji nebetiki kompromiso dėl labiausiai visuomenę supriešinusių politinių iniciatyvų galimybe. Pačioje kadencijos pradžioje kietai užveržtą Partnerystės įstatymo, narkotikų dekriminalizavimo, Stambulo konvencijos, rinkimų sistemos keitimo bei kitų Seimo daugumos stumiamų politinių projektų, kuriems, kaip rodo visuomenės apklausos, priešinasi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų, mazgą svarstoma perkirsti referendumo ašmenimis.
Noras pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtintu tiesioginės demokratijos įrankiu ir sugrąžinti neseniai išrinktą valdžią į demokratinio adekvatumo būklę gerai suprantamas. Jis jau reiškiamas ir iš aukščiausių politinių tribūnų. Seime skaitydamas metinį pranešimą prezidentas Gitanas Nausėda retoriškai klausė, nuo kada politikai pradėjo bijoti Lietuvos žmonių. „Ar bijojome jų balso Sąjūdžio laikais? Dar nesame brandi demokratija, jeigu puolame menkinti savo piliečius, turinčius kitokią nuomonę, nei patys save pasodinę į sostą ir viešojoje erdvėje įsitvirtinę „Tiesos ministerijos“ atstovai“, – sakė prezidentas.
Jis pasiūlė pradėti nuo pirmojo pasitikėjimo ir pagarbos rinkėjams žingsnio – sudaryti piliečiams realias sąlygas pareikšti savo nuomonę esminiais valstybės gyvenimo klausimais referendume. „Tam turėtume pailginti parašų, reikalingų referendumui surengti, rinkimo laikotarpį, suteikti teisę žmonėms pasirašyti ir elektroniniu būdu. Nedovanotina, kad iki šiol nėra priimtas konstitucinis Referendumo įstatymas, o tai reiškia, kad nuo liepos 1-os dienos Lietuvos piliečiai neteks Lietuvos Respublikos Konstitucijos jiems suteiktos galios“, – sakė šalies vadovas.
Pagąsdino Hitleriu
Kad referendumas tapo gelbėjimosi ratu lietuviškai demokratijai, skandinamai valdančiosios daugumos pastangų primesti visuomenės daugumai absoliučios mažumos valią, mano ir opozicijos atstovai. Seimo opozicijos lyderis Saulius Skvernelis pareiškė palaikantis idėją rengti referendumą dėl valdančiųjų stumiamo Partnerystės įstatymo. Tam pritaria ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, šešėlinės „valstiečių“ vyriausybės vadovas Ramūnas Karbauskis. Jo teigimu, dėl tokio drastiško šeimos sampratos keitimo, kaip pasiūlyta Partnerystės įstatyme, gali nuspręsti tik pati tauta, išsakydama savo valią referendumo būdu. Jis taip pat ragina rengti referendumą ir dėl... referendumo: „Matant, kaip valdžia savo sprendimais kaskart vis labiau tolsta nuo žmonių, o Lietuva per pastaruosius 20 metų dėl demografinių priežasčių neteko dalies savo piliečių, tenka galvoti ir apie kitką – referendumo kartelės mažinimą. To siekia ir patys žmonės, dažnai viename ar kitame susitikime klausiantys, kada tai įvyks, suprasdami, kad 300 tūkst. jų parašų yra nesąžiningai per daug. Tokių kartelių nėra senos demokratijos šalyse. Tam taip pat reikalingas referendumas“, – tvirtino R.Karbauskis.
Prie raginimų atsiklausti tautos prisijungė ir dalis valdančiųjų: 13 Seimo konservatorių pasisakė už tai, kad dėl Partnerystės įstatymo būtina surengti referendumą. Tačiau šios partijos prezidiumas patvirtino bendrą poziciją, kad apsisprendimo referendumu dėl partnerystės instituto našta tautai gali būti per sunki: esą tokie klausimai negali būti perkeliami ant piliečių pečių, Seimui nusišalinant nuo sprendimų priėmimo. O europarlamentaras Andrius Kubilius siekiančius referendumo net pagąsdino Adolfu Hitleriu: esą jis absoliučią daugumą įgaliojimų persekioti mažumas susikūrė per nacistinėje Vokietijoje rengtus referendumus. Užuomina kiek liguista, bet aiški: jei Lietuvoje nenorite koncentracijos stovyklų ir dujų kamerų, neleiskite tautai nieko spręsti pačiai.
Siūlo būti atsargiems
Lietuvos pusėn žvelgiant iš Briuselio, kažkam gal ir gali pasidingoti nacistinė Vokietija, bet, kaip žmonės sako, jeigu rodosi, tai reikia žegnotis. Nėra jokių lytinių ar tautinių mažumų persekiojimo Lietuvoje faktų, priešingai: viešai užsipuolami, žeminami, iš darbo metami kritiškai apie kai kurias jų brukamas nuostatas atsiliepiantys žmonės. Ar ne todėl tokia aktuali tapo referendumo kaip demokratinio visuomenės apsigynimo nuo valdžios ir socialinių grupių agresyviai stumiamų iniciatyvų tema? Gal antidemokratinėje valdančiųjų politikoje skandinama visuomenė referendumo griebiasi kaip paskutinio šiaudo? O gal tai tik bejėgiškas grūmojimas apkurtusiai valdžiai, nes įveikti referendumo kartelę, surinkti 300 tūkstančių parašų, valstybei netekus milijono gyventojų, dabar tiesiog nerealu?
Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, sakė įžvelgiantis požymių, kad kalbos apie referendumą galėtų būti siejamos su žmonių noru parodyti valdžiai, jog reikia išgirsti ir daugumos nuomonę.
„Taip, to tikrai esama. Kad dabartinis politinis elitas daugumos žmonių nuomonės negirdi – faktas kaip blynas. Ir prieš tai buvę ne viską girdėjo. Jie juk ko nenori, to ir negirdi. Na, dabar, pavyzdžiui, nori keisti rinkimų sistemą, nors sociologiniai tyrimai rodo, kad žmonės Seimo narius nori rinkti vienmandatėse apygardose. Piliečiai nori turėti asmeninį kontaktą su savo atstovu. O partiniuose sąrašuose atskiro žmogaus gali net nepamatyti. Jis neatvažiuos į tavo miestelį ar kaimą. Bet vis tiek kai kurie Seimo nariai mums kabina makaronus, kad esą geriau pereiti prie proporcinės rinkimų sistemos. Viešpatie, tai kaip anglosaksų šalys to nežino? Amerika, Didžioji Britanija, Australija? Jos parlamentų narius renka tik vienmandatėse apygardose. Komedija tokios šnekos ir tiek“, – sakė politologas.
Vis dėlto V.Dumbliauskas sakė labai atsargiai vertinantis galimybę visuomenei svarbius klausimus spręsti referendumais. „Šiaip jau bijočiau kokį klausimą atiduoti tokiam balsavimui, nes didžioji visuomenės dalis politika nesidomi, nelabai išmano, jais galima manipuliuoti. Žodžiu, reikia elgtis atsargiai. Šveicarai šia prasme yra išimtis, kuri patvirtina tokią taisyklę. Referendumus tinka naudoti ypač svarbiais klausimais, pavyzdžiui, 1992 m. dėl sovietinės kariuomenės išvedimo ir panašiai. Referendumų istorija Lietuvoje rodo, kad jie nelabai pavykdavo, pirmiausia, žinoma, dėl reikalavimų, siejamų su dalyvių skaičiumi“, – sakė pašnekovas.
Atimta teisė
Gediminas Kirkilas, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas, garsėjančias kalbas apie referendumo būtinybę laiko tam tikrais protesto balsais, kita vertus, tai esą reiškia, kad visuomenė supranta, jog yra ir tokia galimybė.
„Referendumas yra teisėtas demokratijos institutas, tad jei politikai bando nuo jo atsimušinėti visokiais argumentais menkindami oponentus, tai sukelia dar didesnį pasipriešinimą. Jei kalbėtume apie konkrečius klausimus, tai kai kurie jų, sakykim, Partnerystės įstatymas, iš tiesų turi konstitucinių aspektų, tad referendumo reikalavimas yra visiškai teisėtas“, – sakė politikas.
G.Kirkilo manymu, valdančioji dauguma turėtų sunerimti dėl raginimų ruoštis referendumams. „Reikia pradėti aiškinti savo sprendimus. Partnerystės institutas žada radikalią socialinę reformą, bet niekas ruošiamo sprendimo neaiškina. Net ir opozicijai. O aiškinti būtina, negalima priiminėti patylomis, juolab kad tai būtų labai rimta permaina visoje mūsų kultūrinėje terpėje. Kita vertus, nesuprantu politikų, kurie nesiima aiškinti ruošiamų sprendimų. Juk tą daryti jiems naudinga! Jie susitinka su žmonėmis, išgirsta jų nuomonę, galų gale beaiškindami suranda daugiau pritariančiųjų“, – svarstė pašnekovas. G.Kirkilas pridūrė net neabejojantis, kad politinės partijos ims rinkti parašus referendumams, kurie vyktų po 2 metų per vietinės valdžios rinkimus ar kiek vėliau, kai rinksime prezidentą, Seimą ir Europos Parlamentą. „Partijoms yra gana naudinga rinkti referendumo inicijavimo parašus, net jei jų ir nepavyktų surinkti. Parašų rinkimas – tai irgi politinė veikla“, – pridūrė pašnekovas.
„Negalima sakyti, kad referendumo inicijavimas rodo kažkokį beviltiškumą. Manyčiau, kad tai rodo kitką – žmonės nepatenkinti valdžia, mato, kad ji jiems neatstovauja. Valstybės valdymas juk priklauso tautai, o ne Seimui, ir kai žmonės mato, kad Seimas jiems neatstovauja, akivaizdu, kad jie tą valdžią iš Seimo nori susigrąžinti ir jiems svarbiausius klausimus spręsti referendumu“, – sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė.
Grėsmingu dalyku demokratijai ji laiko tai, kad nuo liepos 1 dienos Lietuva praktiškai lieka be Referendumo įstatymo, nes Teisingumo ministerija ir valdančioji dauguma laiku neparengė naujos jo redakcijos, kaip buvo nurodęs Konstitucinis Teismas. „Nors žmonės turi konstitucinę teisę rinkti parašus dėl referendumo ir jame dalyvauti, realiai jos įgyvendinti nebegalės. Anot valdančiųjų, geriausiu atveju Referendumo įstatymas bus pradėtas rengti rudenį, neva jį reikia suderinti su nauju Rinkimų įstatymu ir t. t. Tai, žinoma, formalūs paaiškinimai, bet pusei metų, metams ar net ilgiau, jei politikams nepavyks susitarti, žmonėms bus atimta teisė naudotis konstitucine garantija – teise į referendumą. Gal per tą laikotarpį, kol bus priimtas įstatymas, niekas inicijuoti referendumo nenorės, bet teisės sistema turi funkcionuoti nenutrūkstamai. Konstitucinės žmonių teisės, tarp jų ir teisė inicijuoti referendumą, turi būti nuolatinai užtikrinamos. Jos negali priklausyti nuo valdančiosios daugumos noro ar nenoro kažką daryti su rinkimų sistema ir panašiai“, – pabrėžė A.Širinskienė.
