Na, be abejonės, atskleidė tai, kad ta politinė kultūra – parapijinė. Jokios aukštos politinės kultūros Lietuvoje, tiesą sakant, niekada ir nebuvo. Turiu mintyje laikotarpį nuo XX a. pradžios, kai atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Iki pat šios dienos mes taip ir tąsomės su ta parapijine politine kultūra. Paradoksas: pažvelgę į dešinįjį ir kairįjį Lietuvos politinius sparnus pamatytume, kad dešinysis, ko gero, per tą šimtmetį yra šiek tiek daugiau nusipelnęs Lietuvos valstybingumui. Tačiau ir politinės kultūros problemos paradoksaliai kyla būtent iš dešiniojo politinio sparno.
Jei prisimintume tarpukario Lietuvą, ypač parlamentinės demokratijos laikotarpį nuo 1919–1920 m. iki 1926 m. gruodžio 17 d., tai reikėtų pasakyti, kad būtent dešinieji turėjo daugiausia bėdų dėl savo politinės kultūros. Ypač tada, kai, pasikeitus rinkėjų politinei valiai, jiems tekdavo atiduoti valdžią. Tai labai ryškiai buvo parodyta 1922–1923 m., o ypač 1926 m. Beje, paradoksaliai irgi vėlų rudenį, lapkričio 21 d., kada Kaune buvo sukurstyta dešiniųjų studentų antivyriausybinė protesto demonstracija prieš centro kairės Vyriausybę, prezidentą Kazį Grinių, premjerą Mykolą Sleževičių, švietimo ministrą profesorių Vincą Čepinskį, vidaus reikalų ministrą Vladą Požėlą ir kitus. Ta demonstracija išvirto į riaušes, teko įsikišti policijai. O viskas baigėsi gruodžio 17 d. įvykdytu valstybės perversmu, kuris Lietuvoje užbaigė parlamentinę demokratiją.
Tikėsimės, kad to Lietuvoje dabar nenutiks, ir visas valdžios perdavimo procesas išliks Konstitucijos rėmuose. Bet tie pareiškimai, kurie šiandien sklinda iš valdžią pralaimėjusios pusės, tiesą sakant, nenuteikia optimistiškai. Beje, kaip ir tie pareiškimai, kuriuos transliuoja vienas iš dabartinės naujosios daugumos veikėjų. Juose skambantys drastiški, žemo kultūrinio lygio pasisakymai taip pat prisideda prie tarpusavio nepakantumo. Tai rodo, kad ir viena, ir kita pusė iš tiesų demonstruoja visuomenei parapijinę ir dargi pagonišką kultūrą, kur viskas yra sprendžiama, grubiai pasakius, snukių daužymu. Bent kiek civilizuotesnis, aukštesnis pozicijos ir opozicijos bendravimas Lietuvoje dažnai išvirsta būtent į tokius negatyvius dalykus.
Nemoka nei pralaimėti, nei laimėti
Pasakysiu taip: pralaimintys nemoka pralaimėti, o nugalėjusieji nemoka laimėti. Nemoka išnaudoti tų galimybių, kurias suteikia tas laimėjimas. Atrodytų, turėtų būti gana gera koalicija. Tik staiga susipeša dviejų partijų lyderiai, ir paaiškėja, kad koalicijos sudaryti negalima. Ateina kita partija, kuri, kaip pas mus sakoma, į politiką iššoko kaip Pilypas iš kanapių. Nesakau, kad ji bloga. Ir nesakau, kad gera. Aš nežinau. Žinau, kuo pasižymi konservatoriai, kuo – socialdemokratai, kuo – „valstiečiai“, kaip atsirado šita nuo „valstiečių“ atskilusi grupė. Bet šitų dar nežinau, todėl apie draugystę reikėtų kalbėti atsargiai, juo labiau kad partija stambi.
Noriu pasakyti štai ką: maždaug įtariu, kodėl Vyriausybei nepanoro vadovauti Vilija Blinkevičiūtė. Todėl, kad ji labai protinga ir suprato, kad iš sudarytos koalicijos jai bus daugiau vargo, negu naudos. Kad ji, dirbdama Vyriausybėje, praras savigarbą. Ateina tokie laikai. Juk rinkimai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir už vandenyno, o netrukus vyks ir Vokietijoje. Anksčiau jų rezultatai buvo keisti, o kas dėsis dabar, išvis neaišku. Todėl tokios suirutės metu būti vedliu ne visai stabilioje koalicijoje – bergždžias reikalas. Dar kartą sakau: ateina labai sunkūs laikai.
Taip, iš pažiūros sudaryta koalicija yra tvirta, bet tik su sąlyga, jeigu neprasidės Lietuvai tipiška situacija: trys lietuviai – penkios partijos. Dauguma stabili, kai valdžioje – viena partija. O kai trys ir gana skirtingos, su skirtingais požiūriais, ir dar kariavusios tarpusavyje... Didelė mūsų bėda, kad nematyti tikrų lyderių. Tokio lygio, kaip Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas. Negaliu pasakyti, kad visus juos myliu arba nemyliu, bet reikia pripažinti, kad tai – asmenybės. Negaliu sakyti, kad dabartiniai politiniai vadovai – blogi žmonės. Ne. Bet kol kas tarp jų nematau rimtų lyderių. Kaip bebūtų, istorija rodo, kad sunkiose situacijose daug ką lemia tikros asmenybės, tikri lyderiai. Gal mane ir apkaltins, bet vis dėlto reikia pripažinti, kad ir Hitleris buvo asmenybė, kuri išvedė Vokietiją iš katastrofiškos ekonominės krizės. Ką jis paskiau pridarė, aš, suprantama, žinau. Asmenybės buvo ir Churchillis, ir Stalinas. Mums dabar tikrai reikėtų ryškių politinių asmenybių, stiprių lyderių, kurie vardan tos Lietuvos dar ir sugebėtų sutarti tarpusavyje.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
