Na, įspėjimą dėl to Pasvalio rajone nukritusio drono į savo telefoną gavau. Žinote, sunku pasakyti, kai nesi prie tų, kurie už tai atsakingi, kurie dirba tą darbą, kurie, kaip sakoma, sukasi tame rate. Bijau, kad gal ir nenorima viešai skelbti daugelio dalykų. Nes juk jeigu viską, ką darome, papasakosime savo nedraugams, į ką tai bus panašu? Būtų visiškai neprotinga atskleisti viską, ką turime pasiruošę ir ką darome.
Sutinku: sprendžiant iš viešosios nuomonės, kokią būtų galima išgirsti apie daugelį dalykų, galima peikti. Matome ir šiokio tokio nesusišnekėjimo, ir nepakankamo žmonių informavimo. Bet mes patys vietoje rengiame mokymus, žiūrime, tariamės, ką vienu, ką kitu atveju daryti, jeigu įvyktų kažkas. Be to, kol nesusiduriama tiesiogiai, tol nepradedama kritiškiau, tiksliau mąstyti apie tai, kaip reikėtų pasiruošti. Atrodo, kad tai vyksta kažkur toli, galbūt čia pas mus nieko panašaus neatsitiks. Tiek metų nieko nebuvo, tai kodėl dabar turėtų? Yra ir tokia filosofija. Atsitiktinių dronų įskridimas neatrodo mirtinas dalykas, kažkas tokio, dėl ko reikėtų kristi ant žemės ir ašaras lieti. Taip, iš tikrųjų tai yra atsitiktiniai dalykai, bet kas būtų, jeigu būtų rimtai?
Štai tam ir turime pasiruošti, turime žinoti, kur eiti ir ką daryti. Čia nėra pabėgimo iš Lietuvos klausimas, tai išgyvenimo Lietuvoje klausimas. Išbūti, išgyventi, išsilaikyti čia, savo namuose, ir tai tiesiog yra svarbiausia. Visi gyventojai nepasitrauks, nepabėgs iš Lietuvos kažkur kitur. Kita vertus, o kur dar turi trauktis? Mokytis, kad dalis gyventojų gali judėti iš vienos Lietuvos vietos į kitą, reikia. Štai rytoj pas mus per mokymus iš Šilutės 50 žmonių atvažiuos, o karo atveju atseit galėtų atvykti ir tūkstantis. Bet manyti, kad ims ir pasitrauks visa Žemaitija ar Aukštaitija, nėra labai logiška. Taip, prie Vilniaus, kitų didžiųjų miestų – tikrai problema: kaip pasitraukti, pasislėpti žmonėms, nes iš miestų neišbėgsi taip greitai, jeigu bėda būtų.
Sovietiniais laikais buvo toks anekdotas: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kad ir kaip sarkastiškai tai skambėtų, bet tai tiesa. Žmogus turi rūpintis savimi, savo artimaisiais, galvoti, kaip išgyventi. O valdžios atstovai pirmiausia privalo rūpintis tais, kurie negali patys savimi pasirūpinti.
Manau, kad toks imitavimas nuves tik į dar didesnį biudžeto vogimą, vaidinant gynybos lėšų įsisavinimą. Šalyje yra susirinkusi krūva kvailių, kurie nesugeba atlikti užduoties, dėl kurios jie atėjo į politiką. Jie daro tai, ką moka – imituoja veiksmus. Galimai vagia gynybai skirtas biudžeto lėšas per visokias neva reikalingas statybas, dažnai grandiozines. Ar galite įsivaizduoti, kad kiekvienam vokiečių brigados kareivėliui statoma po 30 kv. m kambarį? Butuko dydžio! Vokiečių kareiviai pačioje Vokietijoje neturi tokių sąlygų, jau nekalbu apie kitus mūsų sąjungininkus. Visas šitas vaidinimas yra skirtas tiktai vienam dalykui: pinigų įsisavinimui tose srityse, kuriose jie geriausiai moka tą daryti. Pirmiausia statybose, kelių tiesimuose.
Kada turėtų pasibaigti toks imitavimo procesas – gal tik pasibaigus pinigams? Manau, kad jis baigsis tik pašalinus šitą vagių kartą. Bus trumpas stabtelėjimas. Paskui ateis kiti alkani vagys. Ne kartą esu sakęs: štai vakar žmogus dar prekiavo spurgomis, o šiandien vien todėl, kad jis yra valdančiosios partijos narys, padaromas ministru. Ką toks gali padaryti, pavyzdžiui, tokioje specifinių žinių reikalaujančioje srityje, kaip gynyba? Ten reikia tokių žinių, kokių negali įgyti net karo akademiją pabaigę žmonės. Tam reikia skirti metų metus aiškinantis, kur, kas ir kaip. O jei kalbėtume apie karinius pirkimus, tai čia apskritai visiškai kita sritis. Nepaisant to, tie žmogeliai išpūtę žandus puola kirsti miškus, betonuoti pelkes, nes čia sukištos lėšos gali būti žymiai patogiau ištrauktos į nuosavas kišenes.
Kokios bus tokio imitavimo pasekmės visuomenei – gal žmonės to dar nemato, dar nesupranta? Na, kvailių skaičius yra begalinis. Vieni susiję su partiniais reikalais, todėl automatiškai gina savo partijėlių interesus. Kiti tiesiog nepasiruošę mąstyti savarankiškai. Todėl kiekvienas va taip iškeltas klausimas jiems yra skaudus, ir jie stengiasi nuo jo pabėgti. Treti, kuriems atsibosta, nusispjauna ir emigruoja, bet ir kitur ne geriau. O ketvirti supranta, kad kelti tokį klausimą visu aštrumu tolygu statyti save į tam tikrą pavojų. Aparatas juk veikia. Taigi, išvada po tokių pamąstymų visiškai neguodžianti.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
