Nežinau, koks tas žaidimas, ar jis iš tikrųjų geras, ar turi perspektyvų, bet pačia bendriausia prasme jo įsigijimas, manau, neturėtų stebinti. Nacionalinio saugumo strategijoje didelis vaidmuo skirtas ne tik mūsų kariniams pajėgumams, ginkluotei. Svarbus pasirengimo elementas yra ir visuomenės atsparumas. Tad šiuo požiūriu, sakyčiau, tai galėtų būti vienas iš tokį poreikį atliepiančių kūrybiškų sprendimų.
Investuojant į gynybą reikia galvoti ne tik apie ginklus ir šovinius. Turėtume žvelgti plačiau. Kai kalbame apie jaunimą, negalime nematyti, kad jis dabar yra įnikęs į įvairiausius žaidimus. Žaidžiami ir mobilieji, ir kompiuteriniai žaidimai, naudojama „PlayStation“ ar kita žaidimų įranga. Norime to ar nenorime, bet kompiuteriniai žaidimai užima svarbią jaunimo gyvenimo dalį. Mes to nepakeisime. Taigi, jeigu šis įsigijimas tikrai padėtų įtraukti jaunimą į krašto gynybos reikalus, tai kodėl gi ne?
Abejočiau, ar tokia investicija orientuota į vyresniojo amžiaus žmones. Galbūt jiems tai atrodo keista. Šiaip ar taip, tiesiog reikia panagrinėti, ar sprendimas užsakyti tokį žaidimą buvo pagrįstas, ar skaidrus, kaip viskas bus padaryta ir ar iš tiesų sustiprins, sakykime, mūsų pilietinės visuomenės skydą. Kita vertus, 30 tūkst. nėra labai dideli pinigai žaidimų industrijoje. Tai gal čia tik pradinis užsakymas, po to gali būti ir daugiau. Reikia žiūrėti kontraktą, įsigilinti. Tačiau, kaip minėjau, iš esmės tai yra pozityvus dalykas, rodantis, kad į visuomenės įtraukimą domėtis šalies gynybos reikalais žvelgiama plačiau.
Ką būtų galima atsakyti tiems, kurie piktinasi tokiu gynybai skirtų lėšų naudojimu, vadina jį demoralizuojančiu visuomenę, nes esą taškomasi sunkiai žmonių ir verslo uždirbtais pinigais? Na, mes visi turbūt laikome save ne tik krepšinio, bet ir gynybos ekspertais, gerai žinome, ko pirmiausia reikia, o ko visai nereikia, ar ne? Bet juk yra atsakingų žmonių Krašto apsaugos ministerijoje, kariuomenėje, kuriems pavesta rūpintis pilietiškumo, visuomenės įtraukimo į valstybės gynybą reikalais. Aš esu linkęs manyti, kad ministerija tikrai išanalizavo įvairius būdus, kaip pasiekti tuos tikslus, kad buvo pasiremta įvairių ekspertų įžvalgomis ir nuomonėmis, ir kad to žaidimo pirkimas buvo tikrai pasvertas sprendimas. O ar jis pasiteisins, ar ne – pamatysime.
Na, labai supaprastintai kalbant, nereikėtų atskirti automato nuo žmogaus, kuris jį valdo. Reikia ir vieno, ir kito. Daug dėmesio skiriame fiziniams dalykams – ginklams, įrangai, individualiam kario ar kolektyviniam, kai kalbama apie karinius vienetus, parengties lygmeniui. Bet taip pat labai svarbu suprasti, kad mums reikia paruošti žmogų ir informacine, švietimo prasme. Ir jeigu kalbame apie Lietuvos gynybą, tai visų pirma kalbame apie NATO sutarties 3-ąjį straipsnį, įpareigojantį valstybes nares pačioms stiprinti savo gynybinius pajėgumus.
Ne visada turime remtis sąjungininkais. Kai jau esame padarę, kaip sakoma, namų darbus, viską susitvarkę savo kieme, tada galime drąsiau prašyti – ne reikalauti – ir NATO sąjungininkų paramos. Tad šiuo atveju kalbame apie mūsų visuomenės atsparumą, o viena iš sudėtinių jo stiprinimo dalių yra švietimas. Tuo, pavyzdžiui, užsiima Šaulių sąjunga, kitos pilietinės organizacijos ar iniciatyvos. Jeigu šitas žaidimas atitinka visuomenės švietimo tikslus – aš to nežinau, nes nieko apie jį negirdėjau, man sunku vertinti – tada tokių dalykų reikia. Tuo labiau kad mes kalbame apie ateities karą, kuriame bus vis mažiau apkasų ir vis daugiau vadinamojo kognityvinio karo elementų. Kognityvinio, arba mąstymo, karo svarbą pabrėžia ir naujausios NATO koncepcijos. Gal plačioji visuomenė nelabai žino, bet tiek karo akademijose, tiek generaliniuose štabuose, tiek psichologinių operacijų vykdymo tarnybose įvardijamas labai aiškus, strateginis taikinys – priešininko mąstymas.
Skirtingi socialiniai sluoksniai, skirtingų profesijų atstovai, amžiaus grupės turi skirtingą supratimą apie įvairius dalykus. Taip pat ir apie valstybės saugumą bei gynybą. Kas vieniems atrodo nereikalinga, kitiems atrodo būtina. Daug važinėju po gimnazijas, kalbuosi su vyresniais mokiniais, ir galiu pasakyti, kad jie yra pilietiški, viską supranta. Tik galbūt labiau, na, kaip čia pasakius, liberalia prasme: atseit mums nereikia aiškinti, jeigu reikės, tada jau ateisim ir darysim, ką reikės. Tai va: tas žaidimas, kaip ir kiti švietimo elementai, reikalingas tam, kad padėtų susivokti: ruoštis reikia dabar, nes kai ateis laikas, tam gali būti per vėlu. Tad, manau, pati idėja gera, pasižiūrėsime, kaip ji bus įgyvendinta. Pasikartosiu: ne automatas gina šalį, bet žmogus, kuris laiko tą automatą.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
