Arvydas Pocius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos frakcijos narys, buvęs kariuomenės vadas, dimisijos generolas leitenantas
Mano nuomone, visa bėda pirkimo procedūrose. Apie tai esame ne kartą kalbėję. Būna, kad konkursai neįvyksta, arba rezultatus kažkas užprotestuoja, tada ginkluotės įsigijimas nusitęsia. Ko gero yra ir kitų priežasčių. Tarkime, norint įsigyti tam tikros įrangos kartais reikia laukti, ypač dabar. Pavyzdys galėtų būti visa, kas susiję su oro gynyba. Daugelis valstybių nori įsigyti naujų oro gynybos sistemų arba atnaujinti jau turimas, pakeisti modernesnėmis. Todėl tenka stovėti eilėje prie tokių sistemų gamintojų, jos nėra kaip parduotuvėje ant lentynos padėtos. Pateikiamas užsakymas, pradedamas gamybos procesas, ir po metų ar dar ilgiau gauni tą įrangą.
Na, tai dalykai, kurių tikrai kartais nepavyksta paspartinti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir anksčiau būdavo susiduriama su tokia problema. Todėl dabartinės situacijos dėl lėšų panaudojimo per daug nedramatizuočiau. Galbūt turi įtakos ir vasaros laikotarpis, gal išeina atostogų kai kurie asmenys, kurie yra atsakingi už tuos įsigijimus. Manau, viskas susibalansuos. Ministerija juk ir anksčiau su panašiomis situacijomis buvo susidūrusi. Jeigu, tarkime, tam tikri pirkimai vėluoja, tai lėšos kartais būna permetamos į kažkokį kitą projektą, ir tie pinigai būna panaudojami.
Jei politikų retorika dėl augančių grėsmių, turint mintyje ir ministro R.Kauno perspėjimą apie galimas Rusijos operacijas prieš kritinę Baltijos šalių infrastuktūrą, vis griežtėja, ar tai nepatvirtina, kad pralaimime lenktynes su laiku ginkluotės įsigijimo požiūriu? Sutinku ir manau, kad tikrai turėtų būti labiau išnaudojama Lietuvos ginklų gamybos pramonė. Reikia supaprastinti pirkimo procedūras. Tą verčia daryti geopolitinė situacija, nes mes tų apynasrių ginkluotės įsigijimams esame prisigalvoję labai daug. Peržiūrėjus procedūras, mano manymu, įsigyti būtų galima lengviau ir greičiau.
Labai svarbu, kad kariuomenės poreikiai sutaptų su finansiniais resursais: ar tokius prezidento žodžius galima būtų suprasti ir taip, kad nespėjant įsisavinti skiriamo finansavimo, ginkluotei būtų galima skolintis tik tiek, kiek realiai būtina, taip mažinant finansinę valstybės skolos aptarnavimo naštą? Kadangi prezidentas yra ekonomistas, manau, jis tikrai išmano, kaip juda finansai ir kaip juos panaudoti. Turėtume pasitikėti žmonėmis, kurie planuoja įsigijimus ir už tai atsako.
Sutikčiau, kad tai sisteminė problema, bet ji yra globali. Kadangi visas NATO blokas pradėjo daugiau lėšų skirti gynybai ir rūpintis ginkluote, o jos gamyba dešimtmečius stoviniavo dėl mažesnės paklausos, tai reikiamų ginklų įsigijimas dabar ne toks paprastas. Šiandien susidarė milžiniškos eilės, šalys sprendžia ne tik tai, kaip rasti pinigų, kaip kažką nusipirkti, bet ir kaip tose eilėse atsidurti tinkamoje vietoje. Lenktyniaujama dėl vietos jose, kartais kažko neperki, nors ir galėtum, nes lauki kažkokio geresnio galimybių lango: galbūt kitas pasiūlys tau ne tik prekę, bet ir ankstesnę vietą tose globaliose eilėse.
Kitas dalykas – valstybės derasi, ir, kiek žinau, labai aktyviai. Kiekvieną kartą perkant kažkokią stambesnę karinę techniką su gamintojais deramasi, kad tam tikra jos gamybos arba priežiūros proceso dalis būtų perkelta ir į Lietuvą. Na, pavyzdžiui, dėl šarvuotų mašinų iš Švedijos buvo susitarta taip, kad jų techninė priežiūra turės būti vykdoma Lietuvoje. Tai irgi tapo gana universalia praktika, ne tik Lietuva taip daro. Tai labai svarbu, nes mes, aišku, norime, kad kuo daugiau gynybai skirtų pinigų liktų Lietuvoje. Sakyčiau, kad šito principo pas mus netgi per mažai laikomasi. Reikėtų elgtis drąsiau ir drastiškiau, žiūrėti, gal kažką gali pasiūlyti Lietuvos gamintojai. Tankų, aišku, nepasiūlys, bet dronų, jų perėmėjų, įvairiausių kitų mechanizmų, kuriuos siūlo, pavyzdžiui, „Brolis Semiconductors“, galėtų. Juo labiau kad ES taikoma išimtis leidžia be viešo konkurso pirkti iš mūsų gamintojų tam, kad pinigai liktų Lietuvoje. Manau, kad tai labai svarbu.
Grįžtant prie klausimo: eilės prie ginkluotės gamintojų dabartinėje situacijoje yra suprantamos: 20 metų niekas tam neleido pinigų, įmonės buvo uždariusios savo gamybos linijas. Dabar visi bunda ir puola lenktyniauti. Aš nesijaudinu dėl to, kad Lietuva kiekvienais biudžetiniais metais vėluoja kažkiek išleisti, natūralu, kad šitaip išaugus poreikiams ir gynybos biudžetams dabar viską nusipirkti laiku neįmanoma. Svarbu, kad tie pinigai būtų panaudoti racionaliai, kad už juos būtų nupirkta tai, ko iš tikrųjų reikia. Vis dėlto pati svarbiausia diskusija yra apie tai, kurios prekės yra reikalingos, o kurios – ne. O jau kaip ten viskas išsidėstys laiko prasme, pamatysime. Tikrai tikiu, kad Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė daro viską, kad pirktų ir gautų kuo greičiau.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
