Manau, būtų dvi pagrįstos prielaidos. Pirmoji tokia: iš tiesų specialiosios tarnybos, Lietuvos teisėsauga nežinojo apie tai, kas vyksta Augalininkystės tarnyboje ir kaip organizuotas nusikalstamas pasaulis veikia išvien su valstybės institucijomis. Bet taip manyti būtų šiek tiek naivoka. Kai nusikalstamas pasaulis pradeda reguliuoti valstybės institucijų veiklą, prielaida, kad atitinkamos tarnybos to nežinojo, visgi kelia abejonių. Lygiai taip pat reikšminga bei racionali būtų ir antroji prielaida, kad mūsų teisėsaugos institucijos, ypač specialiosios tarnybos, tam tikrą laikotarpį veikė kartu su politikais. Prisiminkime, kad kai kurias institucijas anuomet žiniasklaida net buvo praminusi politikų „užsakymų stalu“, kai būdavo pradedami ikiteisminiai tyrimai prieš vieną ar kitą asmenį.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į laiką, kada tai buvo daroma: būtinai prieš savivaldybių merų ar Seimo rinkimus. Neretai tie tyrimai vienų ar kitų politikų atžvilgiu pasibaigdavo niekuo. Prisiminkime visiškai neseną pavyzdį: Panevėžio meras, dėl kurio Vyriausioji rinkimų komisija visokius sprendimus priiminėjo, o Seimas net neeilinius rinkimus skelbė, galiausiai teismo buvo išteisintas, neradus jo veikloje nusikaltimo sudėties. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) eilinį kartą surinko duomenis, merą pašalino iš pareigų, bet tam nebuvo jokio teisėto pagrindo. Lygiai taip, kaip būdavo pradedami tyrimai su politiniu atspalviu, jie galėjo būti ir slepiami. Duomenys galėjo būti neviešinami, o ikiteisminiai tyrimai – nepradedami. To atmesti mes negalime.
Kas daro didesnę žalą valstybei – ar sisteminė korupcija, ar specialiųjų tarnybų tylėjimas? Didžiausią žalą valstybei ir teisingumui daro reali ikiteisminio tyrimo institucijų ir apskritai teisės institucijų nepriklausomumo stoka. Tada atsiranda galimybės daryti poveikį atitinkamiems valstybės pareigūnams, kyla noras kištis į politiką. Manyti, kad tokie dalykai vyko prieš dešimtmetį, o dabar tokie faktai ir prielaidos jau išnykę, būtų klaidinga. Korupcija Lietuvoje per tris dešimtmečius yra tikrai įsigalėjusi, o ypač pastaruoju metu. Apie tai kalba faktai. Jei per kratas su valstybės tarnyba susijusioje organizuotoje nusikalstamoje grupuotėje randami 8 kg aukso, 1 mln. eurų grynaisiais kyšiams, narkotikai ir sprogmenys, tai turbūt nieko daugiau komentuoti ir nebereikia.
Labai paprastas dalykas: aš manau, kad nemaža dalis tarnybų apie tai žinojo. Visa korupcijos Augalininkystės tarnyboje istorija galimai prasidėjo prie Evaldo Čijausko, kuris Andriaus Kubiliaus Vyriausybės buvo paskirtas naujai įkurtos Augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovu. O žemės ūkio ministras tuo metu buvo Kazys Starkevičius. O E.Čijauskas yra Gabrieliaus Landsbergio uošvis, Austėjos Landsbergienės tėvas. Todėl manau, kad tokie įvykiai truko daugelį metų. Vienos tarnybos turbūt tiesiog bijodavo konservatorių, nes žinojo, kad jie yra neliečiami. Kitas dalykas – kad tyrimą būtų galima atvesti iki galo, užtrunka net kelerius metus, o kartais gali prireikti ir dešimties. Tačiau manau, kad problema yra kita: kai tarnybos gauna pirminę informaciją apie galimai korupcinį veikimą, jos pirmiausia turėtų perspėti tą žmogų, kurį norima įtraukti į korupcinę veiklą.
Korupcijos prevencijos įstatymas labai aiškiai sako, kad reikia užkardyti korupciją pritaikius prevencines priemones. Vien garsus kalbėjimas apie ją, kaip daroma Lietuvoje, neduoda rezultatų. Turi būti naudojamos prevencinės, o ne baudžiamosios priemonės. Jeigu žinai, kad Petras, kuris veža gėles, ieško, kaip prieiti prie Augalininkystės tarnybos darbuotojų, jei turi žinių, kad jis bandys susitarti ar su padalinio vadovu, ar su žemesnės grandies pareigūnu, tai turėtum jį įspėti, kad to nedarytų. Iškart užkardyti korupcinę veiklą. Reikia aiškiai pasakyti: žiūrėk, žmogau, tu gausi baudžiamąją bylą, būsi „nukaltas“, o tu lėksi lauk iš darbo. Manau, jeigu taip būtų daroma, mes tokių korupcijos skandalų neturėtume.
Gali būti, kad ir mano, kaip Seimo nario, vardu man nežinant kas nors prekiauja poveikiu, kažkam sako – aš pažįstu Žemaitaitį, galiu su juo susitarti, tik duok pinigų. Tas žmogelis, galbūt net geras mano pažįstamas, tada ateina pas mane ir sako: žiūrėk, Remigijau, mano kaimynas pakliuvo į bėdą, gal gali padėti? Nors man niekas nieko nesiūlo, jokių pinigų negaunu, o tik bandau padėti, viskas apsisuka taip, kad kyšininku tampa ne tarpininkas, o kažkam padėjęs politikas. Manau, kad tokių atvejų yra pakankamai daug. Bent jau aš tikrai norėčiau iš tarnybų žinoti, kad kažkas bando padaryti man poveikį. Augalininkystės tarnyba, kaip ir Maisto ir veterinarijos ar kitos, veikia padidinto pavojaus korupcijos požiūriu sąlygomis. Todėl prevencinės priemonės čia turėtų suveikti.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
