LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Endriejaviškė Marytė Vaišvilienė netyčia pasiruošė, ką veiks pensijoje, kaip pataria psichologai ir medikai. „Turiu užsiėmimą: kol išsidėlioju vilną, pradedu velti, jau ir vakaras“, – šypsodamasi ištarė ji. Pradėjusią nuo šlepečių ir pirties kepurių, įgudusią amatininkę traukia išbandyti naujus daiktus, juolab kad vilnos niekada nesugadinsi – vis tiek kas nors išeis.
Prisiminė vaikystės „žaidimą“
„Dabar veliu šalį, bet gal išeis suknelė“, – prasitarė Marytė, vėlimą iš vilnos vadinanti žaidimu. Pasibaigus šventiniam laikotarpiui, kai reikėjo išpildyti žmonių prašymus nuvelti vieną ar kitą daiktą, kad dovanomis pradžiugintų savo brangius žmones, atėjo metas, kai gali gaminti kas patinka – rankines, seges, interjero detales ar žaislus. „Man didžiausias malonumas išmėginti ką nors naujo“, – prisipažino vėlimo iš vilnos amatą puoselėjanti M. Vaišvilienė.
Atsitiktinė kelionė su bendradarbėmis į Pakruojo dvarą, kur dalyvavo vilnos vėlimo edukacijoje, ją „užvedė“. Šis užsiėmimas Marytei žinomas iš vaikystės: jos tėvelis savo septyniems vaikams veldavo veltinius. „Buvau labai smalsi – stebėdavau, kaip jis dirba. Iš kartono išsikirpdavo formą ir veldavo. Tėvelis leisdavo ir man patapšnoti, paglostyti – tuo metu atsiskiria šereliai ir judinant sukabina plaukelius, – dėstė M. Vaišvilienė. – Aš lankiau kursus, žinių apie vilną, jos savybes ieškau internete. Natūralios, neplautos vilnos šalikėlis padeda turint skydliaukės problemų, nes poveikį turi joje esantis lanolinas. Vilnones šlepetes reikia autis ant basų kojų.“
M. Vaišvilienė velia iš paprastos avies vilnos, puošybai naudoja šilko ir viskozės pluoštą.
„Mano darbo įrankis – senovinė skalbimo lenta, kurią nusipirkau sendaikčių turguje. Naudoju natūralią ir dažytą avies vilną. Natūrali geriau veliasi ir dėvisi“, – atskleidė pašnekovė.
Pradėjusi nuo šlepečių ir pirties kepurių amatininkė prisipažino, jog tai nelengvas, monotoniškas darbas. Visą giminę apavė šlepetėmis, kol išmoko jas dailiai velti. Ne vieną šimtą jų yra pagaminusi, nemažai iškeliavo į užsienį – šildo emigrantų kojas. Dažnai ji sulaukia užsakymų. „Dabar mintinai žinau, kad, pavyzdžiui, 39 dydžio šlepetėms reikia 230 gramų vilnos“, – kalbėjo Marytė. Suvelti jas trunka apie 4 valandas – reikia fizinės jėgos. Iš vilnos suveltos šlepetės kainuoja 30 eurų, bet per metus nesuplyšta. Žmonės prašo suvelti ir veltinius, bet juos suvėlė tik mamai, skaičiuojančiai 90-uosius metus, ir savo penkiems vaikams.
Malonumas išmėginti naujoves
M. Vaišvilienei patinka „žaidimas“ su vilna. Ji yra Veiviržėnų amatų centro edukatorė – socialinio projekto dalyvius moko vilnos vėlimo paslapčių – pajusti vilną, jos savybes, svorį. Penkerių metų patirtį šioje srityje turinti amatininkė patikino, jog įgūdžiai susiformuoja dirbant – iš karto paėmus vilną neišeis taip, kaip galvoji. „O man tai postūmis tobulėti, mokytis, – prisipažino ji. – Internete ieškau naujų idėjų. Pamėginau velti rankinę – pavyko. Išmokau iš vilnos sukurti „kačiukus“, kalėdinius žaisliukus, interjero detales, moteriškus papuošalus.
Dviem savo katėms pagaminau vilnonį namelį – erdvaus ir jaukaus būsto negali abi pasidalinti. Noriu nusivelti vazą.“
Marytei nėra problemų, ką dovanoti draugams kokia nors proga – visada žino, ko žmogus nori, tai ir sukuria iš vilnos.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
