Per va­lan­dą įpras­tu tem­pu žmo­gus nu­ei­na 4 ki­lo­met­rus. Toks ėji­mas, kai tiks­lin­gai ei­ni ne vie­ną va­lan­dą, o dar ir „pa­si­kin­kęs“ ėji­mo laz­das, va­di­na­mas žy­gia­vi­mu. Koks šio už­si­ė­mi­mo tiks­las? At­sa­ky­mas į šį klau­si­mą ga­li bū­ti la­bai įvai­rus. Ste­bin­tiems iš ša­lies – ne­tu­ri ką veik­ti, ei­nan­tiems – me­di­ta­ci­ja, psi­cho­lo­gi­nis po­il­sis, tie­siog sma­gi fi­zi­nė veik­la.

At­stu­mas, kiek ga­li­ma nu­ei­ti, – sko­nio rei­ka­las, ta­čiau 100 ki­lo­met­rų lai­ko­ma ta ri­ba, ku­ri lei­džia pa­si­jus­ti įvei­kus iš­šū­kį. Tiek ga­li­ma nu­ei­ti per pa­rą be mie­go. 100 ki­lo­met­rų tra­są ma­si­niuo­se žy­giuo­se ren­ka­si ne­dau­ge­lis, bet nu­ei­ti il­gą at­stu­mą juo­se leng­viau. Ko­mer­ci­nis for­ma­tas (kai par­duo­da­mi bi­lie­tai į su­pla­nuo­tą tra­są) rei­ka­lin­gas tam, kad ei­tum be kup­ri­nės ir gau­tum pa­ke­liui van­dens bei mais­to. Taip pat or­ga­ni­za­to­riai už­tik­ri­na va­di­na­mą­jį „kri­tuo­lių su­rin­ki­mą“ – par­ve­ža­mi ne­bai­gu­sie­ji žy­gio. Vi­sa ši įžan­ga rei­ka­lin­ga tam, kad bū­tų leng­viau su­pras­ti, ko­kį iš­šū­kį įvei­kė trys žy­gei­viai – Rim­gau­das Le­o­na­vi­čius, Sau­lius Ivoš­ka ir Vy­tau­tas Ka­že­mi­kai­tis, Žo­li­nės iš­va­ka­rė­se nu­ė­ję 100 ki­lo­met­rų iš Vil­niaus į Aly­tų. Žy­gis bu­vo skir­tas au­tiz­mo pa­ra­mos fon­dui „Po­ky­čių am­ba­sa­da“ pa­lai­ky­ti.

Pui­ki si­ner­gi­ja: sa­vo ri­bų iš­ban­dy­mas dėl tiks­lo

„Jau­čiuo­si la­bai ge­rai, ko­jos me­di­nės, yra il­go ėji­mo ir ne­mie­go­ji­mo nuo­var­gis, bet, pa­ly­gin­ti su per­nai, – vis­kas daug daug ge­riau. Nak­tis bu­vo šal­ta, bet la­bai žvaigž­dė­ta ir pil­nas šau­dan­čių me­te­o­ri­tų dan­gus. Net kak­lą pa­skau­do vi­są­laik ei­nant at­lo­šus į dan­gų. Su pa­lai­ky­mo ko­man­da vi­są žy­gio 100-uką įvei­kė­me tri­se, bet ei­nan­čių il­ges­nę ar trum­pes­nę at­kar­pą bu­vo ne vie­na de­šim­tis ir kiek­vie­no in­dė­lis man la­bai svar­bus! AČIŪ vi­siems da­ly­va­vu­siems, pa­lai­kiu­siems, iš­ban­džiu­siems jė­gas, au­ko­ju­siems ir pri­si­dė­ju­siems prie po­ky­čių vi­suo­me­nė­je. Vi­si ne­nu­ė­ję ar no­rin­tys nu­ei­ti – ga­li­te pra­dė­ti tre­ni­ruo­tis ir pri­si­jung­ti ki­tais me­tais, rug­pjū­čio 10 die­ną“, – to­kiu įra­šu feis­bu­ke pa­si­da­li­jo žy­gį bai­gęs jo idė­jos au­to­rius Rim­gau­das Le­o­na­vi­čius.

„Aly­taus nau­jie­noms“ Rim­gau­das pa­sa­ko­jo, kad ant­ra­sis jo žy­gis bu­vo leng­ves­nis nei pir­mas, o ėji­mas su idė­ja – pra­smin­gas. „Tai – ne vien sa­vo ri­bų iš­ban­dy­mas, bet ir ge­ro tiks­lo sie­ki­mas – iš­ėjo pui­ki si­ner­gi­ja. Ei­nan­tys ga­li skir­ti lė­šų lab­da­rai, bet ėji­mas ir pa­čius žmo­nes kei­čia, o tai įdo­mi pa­tir­tis“, – sa­ko žy­gio su­ma­ny­to­jas. Rim­gau­das džiau­gia­si, kad žy­gis pa­vy­ko, tiks­las pa­siek­tas – 100 ki­lo­met­rų nu­ei­ta ir su­rink­ta lė­šų au­tis­tiš­kų vai­kų la­vi­ni­mui.

Pri­si­jung­ti prie žy­gio Rim­gau­das kvie­tė vi­sus no­rin­čius, ra­gi­no rink­tis jiems pri­im­ti­ną at­stu­mą. Jo­kių me­da­lių ar nu­ei­tus ki­lo­met­rus liu­di­jan­čių ser­ti­fi­ka­tų, įpras­tų žy­giuo­se, taip pat nie­kas ne­tei­kė, nes tiks­las bu­vo iš­ban­dy­ti sa­vo iš­tver­mę ir iš­reikš­ti pa­lai­ky­mą žmo­nių po­rei­kių įvai­ro­vei. Vil­niu­je star­ta­vo 12 žy­gei­vių, įvai­riuo­se eta­puo­se jų su­si­rin­ko apie 20. Fi­ni­šą po 25 va­lan­dų žy­gio pa­sie­kė tri­se (čia tie, ku­rie nu­ė­jo vi­są 100 ki­lo­met­rų), o li­kus 12 ki­lo­met­rų iki Aly­taus dar pri­si­jun­gė pa­lai­ky­mo ko­man­da.

Nu­ė­jo po 170 tūkst. žings­nių

Ne pa­slap­tis, kad 100 ki­lo­met­rų at­stu­mas yra ne­men­kas iš­ban­dy­mas net nuo­lat ir daug žy­giuo­jan­tiems žmo­nėms, o ko­kių eks­tre­ma­lių emo­ci­jų ga­li pa­tir­ti tai da­ran­tys be ypa­tin­go pa­si­ren­gi­mo? Štai aly­tiš­kio S.Ivoš­kos sek­ma­die­nio įspū­džiai: „Vi­siems skam­bi­nan­tiems, ste­bin­tiems ir ne­ži­nan­tiems – 104 km iš Vil­niaus į Aly­tų pės­čio­mis įveik­ti! Per 28 va­lan­das. Be jo­kio mie­go. Pri­si­pa­žin­siu, ne­ti­kė­jau, kad ga­liu. Pa­na­šu, jog žmo­gaus ga­li­my­bės iš­ties yra be­ri­bės, tik jis pats to ne­ži­no. Kaip jau­čiuo­si? Fi­ziš­kai – kaip tan­ko per­va­žiuo­tas, emo­ciš­kai – kaip nu­ga­lė­jęs Pu­ti­no ar­mi­ją. Pūs­lės ant ko­jų – kiau­ši­nio dy­džio, o skaus­mas – gal kaip per gim­dy­mą (mo­te­rys, ne­už­py­kit ). Ar dar ka­da tiek ei­siu? Sa­kau, kad „nie­ka­da“, bet ga­li bū­ti, kad taip kal­bu tik da­bar, kai ko­jas be­veik ran­ko­se ne­šuo­si. Sū­nus Jo­ris įvei­kė pu­sę tra­sos – 53 ki­lo­met­rus. La­bai juo di­džiuo­juo­si!“

Sau­lius sa­ve va­di­na „stan­dar­to vaikš­čio­to­ju“ – nu­ei­na 15–20 ki­lo­met­rų, tai jam ne­su­da­ro pro­ble­mos. Ta­čiau 100 ki­lo­met­rų iš­šū­kis pa­si­da­vė la­bai ne­leng­vai – 75-aja­me ki­lo­met­re te­ko pa­si­rū­pin­ti van­de­nin­go­mis pūs­lė­mis ant ko­jų… „Esu įsi­ti­ki­nęs, kad mes tik­rai ne­ži­no­me sa­vo ga­li­my­bių ri­bų, o jei su­ži­no­tu­me – la­bai nu­steb­tu­me“, – sa­ko aly­tiš­kis. Dvi die­nas po žy­gio sa­kęs griež­tą „ne“ jo­kiems vaikš­čio­ji­mams, va­kar S.Ivoš­ka jau ne­bu­vo toks griež­tas – gal ir eis at­ei­ty­je. „Ko­ją pa­ki­šo nuo­var­gis ir ne­tin­ka­ma ava­ly­nė, bet pa­si­ban­dy­mas bu­vo įdo­mus. Mie­lai pa­svei­kin­siu bet ku­rį, nu­ė­ju­sį 100 ki­lo­met­rų!“ – šmaikš­ta­vo jis.

„Ma­no nuo­sta­bai, nors sa­vęs ir įran­gos iš­ban­dy­mo tiks­lu ne­šiau­si 13–14 kg kup­ri­nę, šis žy­gis pa­si­ro­dė leng­viau­sias iš vi­sų ma­no įveik­tų. Ma­nau, kad vi­so to kal­ti­nin­kai bu­vo LE­KI Cross Trail laz­dos. Jo­kios nuos­pau­dos, be­veik jo­kio nuo­var­gio jaus­mo ko­jo­se šian­dien (tik­riau­siai ryt pa­si­jaus). Ne­įti­kė­ti­na!“ – to­kie bu­vo tre­čio­jo šim­tu­ki­nin­ko Vy­tau­to Ka­že­mi­kai­čio sek­ma­die­nio įspū­džiai. Vaikš­čio­ji­mo pa­tir­ties tu­rin­tis žy­gei­vis po žy­gio dar spė­jo ap­lan­ky­ti ir Aly­tu­je gy­ve­nan­čius tė­vus.

Žy­gis už po­ky­čius taps tra­di­ci­nis

Nors 100 ki­lo­met­rų žy­gis pės­čio­mis už po­ky­čius ne­bu­vo per daug gar­si­na­mas, ži­no­ma, at­si­ra­do ste­bė­ju­sių įra­šus so­cia­li­nė­se me­di­jo­se, nes bu­vo smal­su, kaip se­ka­si žy­gei­viams. Dau­ge­liui ki­lo klau­si­mų, o ką gi reiš­kia „už po­ky­čius“? Ko­kia bu­vo šio žy­gio idė­ja, su­jun­gu­si fi­zi­nės iš­tver­mės iš­ban­dy­mą su sie­kiu rink­ti lė­šas? Žy­gio su­ma­ny­to­jas R.Le­o­na­vi­čius kvie­tė mo­ra­liš­kai ir fi­nan­siš­kai pa­lai­ky­ti au­tiz­mo pa­ra­mos fon­dą „Po­ky­čių am­ba­sa­da“. Su­rink­tos lė­šos bus pa­nau­do­ja­mos au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mą tu­rin­čių vai­kų te­ra­pi­joms. Rai­dos iš­šū­kių tu­rin­tiems vai­kams vals­ty­bė per me­tus su­tei­kia 6 lo­go­pe­do už­si­ė­mi­mus, „Po­ky­čių am­ba­sa­da“ vi­du­ti­niš­kai su­tei­kia 20–30 lo­go­te­ra­pi­jų, t. y. apie 100 per mė­ne­sį. Aso­cia­ci­jos va­do­vė Kle­men­ti­na Gruz­die­nė pa­brė­žia, kad tai yra įma­no­ma tik vi­sų ge­ro va­lios, šiai veik­lai au­ko­jan­čių žmo­nių dė­ka.

„Il­gą lai­ką bu­vo ma­no­ma, kad žmo­nių su ne­ga­lia tei­sė­mis, pa­ra­ma ar ki­tais rei­ka­lais tu­ri rū­pin­tis jie pa­tys, jų ar­ti­mie­ji ar su jais dir­ban­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos. La­bai sma­gu, kad at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie tie­sio­giai nė­ra su­si­ję su au­tiz­mu, ki­tais rai­dos iš­šū­kiais, bet su­pran­ta, kad mes esa­me vi­suo­me­nės da­lis ir ne tik mums rei­kia vi­suo­me­nės, bet ir vi­suo­me­nei rei­kia tos įvai­ro­vės“, – džiau­gia­si „Po­ky­čių am­ba­sa­dos“ įkū­rė­ja K.Gruz­die­nė. Ji taip pat žings­nia­vo da­lį ke­lio su žy­gei­viais, o lo­gis­ti­ka rū­pi­no­si Go­da Pra­puo­le­ny­tė-Le­o­na­vi­čie­nė.

Ar ini­cia­ty­va taps tra­di­ci­nė ir at­ei­ty­je su­burs di­des­nį bū­rį ei­nan­čių­jų? R.Le­o­na­vi­čius ma­no, kad taip – jis pla­nuo­tų šį žy­gį kaip tra­di­ci­nį ir kas­me­ti­nį. Be ki­ta ko, yra ir psi­cho­lo­gi­nis as­pek­tas – min­tys va­lo­si, kai rei­kia įveik­ti fi­zi­nius ir emo­ci­nius sun­ku­mus, lie­ka tik su­si­kau­pi­mas ir ke­lias prieš akis.