Kaip pats Sta­sys sa­ko, jau ne­be­pa­me­na, kiek me­tų šia fi­lan­tro­piš­ka veik­la už­si­i­ma, jis tik ži­no, kad tai pra­dė­jo da­ry­ti dar nuo so­viet­me­čio lai­kų.

Lie­tu­vo­je „Ca­ri­tas“ pra­dė­jo veik­ti nuo 1926 me­tų. S.Gal­ke­vi­čius į šią ka­ta­li­kiš­ką, sa­va­no­riš­ką or­ga­ni­za­ci­ją sa­vo už­au­gin­tas dar­žo­ves pra­dė­jo vež­ti, kai ko­lū­ki­nė ūkio sis­te­ma ėjo į pa­bai­gą.

S.Gal­ke­vi­čiui tuo me­tu cuk­raus fab­ri­kas pa­siū­lė pa­si­im­ti ne­mo­ka­mai cuk­raus. Sta­sys tai pa­da­ręs, pen­kias­de­šimt ki­log­ra­mų cuk­raus nu­ve­žė ir pa­do­va­no­jo „Ca­ri­tui“, o sa­vo dos­nią veik­lą tę­sia iki šiol.

S.Gal­ke­vi­čius no­riai do­va­no­ja mais­to pro­duk­tų, nes pats au­go var­gin­giau nei ki­ti. Po­ka­rio me­tais jo tė­vas la­bai sir­go, tai už­klup­da­vo džiaugs­mas, kai koks nors kai­my­nas duo­da­vo bent ru­gių duo­nai.

„Pa­gal­vo­ju, kai aš da­bar tu­riu, au­gi­nu dar­žo­vių, tai rei­kia jų nu­vež­ti ki­tiems, da­lin­tis su ki­tais“, – pa­sa­ko­jo S.Gal­ke­vi­čius.

Da­bar Sta­sys ne­daug so­di­na dar­žo­vių. Jis ve­ža to­kius mais­to pro­duk­tus kaip bul­ves, bu­ro­kė­lius, ko­pūs­tus, mor­kas. Anks­tes­niais lai­kais, pa­sak Sta­sio, jis so­din­da­vo ir į „Ca­ri­tą“ nu­vež­da­vo daug dau­giau dar­žo­vių. Da­bar ypač dos­niai da­li­na­si der­liu­mi Ka­lė­dų lai­ko­tar­piu, Ve­ly­kų me­tu. Už­au­ga ne­ma­žai dar­žo­vių per me­tus, tai už­ten­ka ne tik Sta­siui ir jo šei­mai, bet ir ati­duo­ti ki­tiems.

Ka­dan­gi „Ca­ri­tas“ yra ne pel­no or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rios nie­kas ne­fi­nan­suo­ja, S.Gal­ke­vi­čiaus lab­da­ra šiai įstai­gai la­bai pa­de­da. Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­jos „Ca­ri­to“ sa­va­no­riai pui­kiai ži­no Sta­sį ir yra jam la­bai dė­kin­gi.

„Jis vie­nas iš pa­grin­di­nių mū­sų rė­mė­jų. At­lai­dams pa­pra­šiau jo, kad kaž­ką at­vež­tų, ir at­ve­žė ko­pūs­tų, bu­ro­kė­lių. Kai anks­čiau lai­kė kar­vę, sū­rio, svies­to duo­da­vo. Esam la­bai dė­kin­gi jam“, – džiau­gia­si Al­do­na Va­si­liaus­kie­nė, il­ga­me­tė „Ca­ri­to“ sa­va­no­rė.

S.Gal­ke­vi­čiui pa­de­da ir žmo­na Ja­ni­na, be­si­rū­pin­da­ma na­mų ap­lin­ka, bui­ti­niais, įpras­tais na­mų ūkio dar­bais.

„Rei­kia pa­dė­ti ir se­se­rims, ir vai­kams, nors jau ir aš­tuo­nias­de­šimt penk­ti me­tai ei­na. Kai ne­ga­lim kaž­ko su­teikt, pail­sim, ir vėl po to pa­de­dam“, – sa­kė J.Gal­ke­vi­čie­nė.