„Ma­no įspū­dis apie Aly­tų – gra­žus mies­te­lis, ma­lo­nūs žmo­nės ir darbš­tūs Aly­taus ko­le­gi­jos stu­den­tai. Pa­si­džiau­giau gra­žia gam­ta, daug vaikš­čio­jau pės­čių­jų ta­kais prie Ne­mu­no ir jau­čiau­si Aly­tu­je la­bai sau­giai“, – to­kius vieš­na­gės Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je pri­si­mi­ni­mus iš­si­ve­ža JAV vals­ty­bi­nio Niu­jor­ko Ge­ne­seo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus dr. Jo­sep­has A.Bul­sys (nuotr.).

Ru­dens se­mest­re iki pra­ėju­sios sa­vai­tės jis dės­tė tarp­tkul­tū­ri­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos kur­są Aly­taus ko­le­gi­jo­je. Pro­fe­so­rius lan­kė­si pa­gal na­cio­na­li­nę pa­ra­mos kvies­ti­niams dės­ty­to­jams iš už­sie­nio ša­lių, at­vyks­tan­tiems dės­ty­ti Lie­tu­vos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se, pro­gra­mą.

– Ger­bia­mas pro­fe­so­riaus, tu­ri­te lie­tu­viš­kų šak­nų, gal­būt net Dzū­ki­jo­je – Aly­tu­je Bul­sių pa­var­dė taip pat gir­dė­ta?

– Kiek ži­nau, Dzū­ki­jo­je šak­nų ne­tu­riu. Ma­no ar­ti­mie­ji gy­ve­no Aukš­tai­ti­jo­je ir Že­mai­ti­jo­je, mo­ti­nos šei­ma ki­lu­si iš Pa­ne­vė­žio ra­jo­no, o tė­vo – iš Tau­ra­gės, bet apie jį la­bai ma­žai ži­nau, mi­rė jau­nas. Į Dzū­ki­ją ir jos sos­ti­nę Aly­tų ma­ne ne pir­mą kar­tą at­ve­da aka­de­mi­nė veik­la. Lan­kau­si čia jau ket­vir­tą kar­tą nuo 2014-ųjų. At­vyks­tu švie­ti­mo mai­nų pa­ra­mos fon­do dė­ka, dės­čiau ir nuo­to­li­niu bū­du per ko­vi­do epi­de­mi­ją.

– Ko­kius įspū­džius iš­si­ve­ža­te iš šios aka­de­mi­nės vieš­na­gės, ben­dra­vi­mo su Aly­taus ko­le­gi­jos stu­den­tais?

– Ka­dan­gi dės­tau Aly­taus ko­le­gi­jo­je lie­tu­viams ir už­sie­nio stu­den­tams, tai ga­liu pa­ly­gin­ti – man su­si­da­rė įspū­dis, kad lie­tu­viai darbš­tes­nis. Aiš­ku, su­ti­kau per tuos me­tus įvai­rių stu­den­tų. Dar gal toks skir­tu­mas, kad Ame­ri­ko­je esa­me įpra­tę, jog stu­den­tai yra ak­ty­vūs, ko­mu­ni­kuo­jan­tys, o lie­tu­viai man pa­si­ro­dė la­bai ra­mūs. Gal le­mia ir kal­bos bar­je­ras, nes pa­skai­tas skai­tau an­gliš­kai. Ma­no dės­to­mas da­ly­kas – tarp­kul­tū­ri­nė ko­mu­ni­ka­ci­ja. Kai at­va­žia­vau pir­mą kar­tą, tu­rė­jau iš­anks­ti­nę nuo­mo­nę, kad jau­ni žmo­nės bus smar­kiai pa­veik­ti glo­ba­li­za­ci­jos. Ma­lo­niai nu­ste­bau, kad ne­ma­žai lie­tu­vių stu­den­tų ži­no ir su­pran­ta tau­tos tra­di­ci­jas ir jas iš­lai­ko.

– Esa­te griež­tas dės­ty­to­jas?

– Aš taip ne­gal­vo­ju. Bet rei­ka­lau­ju, kad stu­den­tai at­si­skai­ty­tų lai­ku, at­siųs­tų sa­vo dar­bus iki nu­ma­ty­tos da­tos. Lai­kau­si ame­ri­kie­tiš­kos tvar­kos.

– Dės­to­te tar­pul­tū­ri­nę ko­mu­ni­ka­ci­ją. Ko­kią pa­grin­di­nę ži­nu­tę siun­čia­te sa­vo stu­den­tams?

– Dės­ty­da­mas nau­do­ju JAV pro­fe­so­riaus Da­vi­do A.Li­ver­mo­re’o kny­gą, ku­rio­je jis ra­šo apie kul­tū­ros su­pra­ti­mą. Aki­vaiz­du, kad dvie­jų sa­vai­čių kur­sas yra per trum­pas pa­žin­ti įvai­rių pa­sau­lio tau­tų pa­pro­čius, bet įgy­ti ben­drą kul­tū­ri­nį su­pra­ti­mą lai­ko pa­kan­ka. Sten­giuo­si, kad ma­no stu­den­tai su­pras­tų, ko­kia svar­bi kul­tū­ra ir jos ko­ky­bė taip pat ir mū­sų kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Ma­no tiks­las iš­mo­ky­ti jau­nus žmo­nes, ku­rie da­bar daug ke­liau­ja, ste­bė­ti ir su­pras­ti įvai­rias kul­tū­ras. Ži­no­ma, taip pat ir ver­tin­ti sa­vo ša­lies kul­tū­rą, nes kar­tais pa­tys ne­pa­ste­bi­me, ko­kie iš­skir­ti­niai esa­me.

– Pa­sau­ly­je vie­nas po ki­to įsi­plies­kia ka­ro ži­di­niai. Ar ti­ki­te skir­tin­gos re­li­gi­jos, kul­tū­ri­nės pa­tir­ties žmo­nių ga­li­my­be su­si­kal­bė­ti?

– Taip, ti­kiu. Nes mes kal­ba­me apie te­ro­ris­tus, o pa­sau­lio re­li­gi­jos tu­ri ben­drus prin­ci­pus – žu­dy­ti jos ne­mo­ko. Jei žmo­nės ger­bia vie­nas ki­tą, tai jie ir su­si­kal­bės. Pa­pras­ti žmo­nės, prak­ti­kuo­jan­tys sa­vo re­li­gi­ją, yra šir­din­gi. Ti­kiu, kad ga­lė­čiau ke­liau­ti ap­link pa­sau­lį ir vi­sur su­tik­čiau to­kių žmo­nių.

– Aly­tu­je vie­ši­te ne pir­mą kar­tą. Kas džiu­gi­no, ste­bi­no šios vieš­na­gės me­tu? Ko­kias mies­to vie­tas pa­mė­go­te?

– Yra daug įspū­džių. Kas­kart, kai va­žiuo­ju į Aly­tų iš Vil­niaus oro uos­to, ma­tau pa­ke­liui la­bai gra­žią gam­tą. Nors Ame­ri­ko­je ir­gi yra miš­kų, bet Lie­tu­vo­je ap­ima vi­sai ki­toks jaus­mas – sa­vo­tiš­ka ra­my­bė, ku­ri lie­ka su ma­ni­mi. Ne­su did­mies­čių žmo­gus, ma­ne trau­kia gam­ta. Aly­tu­je pa­mė­gau vaikš­čio­ti ta­ke­liu prie Ne­mu­no Dai­nų slė­nio link. Pa­sė­dė­ti ant suo­le­lio, pa­gal­vo­ti apie Lie­tu­vą, tė­vus. Man pa­tin­ka, kad Aly­tu­je Ne­mu­no pa­kran­tės na­tū­ra­lios, nė­ra be­to­no kran­ti­nių. To­kių ta­ke­lių Ame­ri­ko­je sun­ku ras­ti. Rei­kia leis­ti tvar­ky­tis kaip gam­tai ge­rai, bet žmo­gus no­ri kiš­tis.

– Šį­kart Lie­tu­vo­je lan­kė­tės lap­kri­tį. Ar Vė­li­nių tra­di­ci­jas te­ko ma­ty­ti pir­mą­kart?

– Taip, tik­rai pir­mą kar­tą. La­bai įspū­din­ga! Ame­ri­ko­je tu­ri­me He­lo­vy­ną, o re­li­gi­ja sa­vo­tiš­kai nu­stum­ta į ša­lį. Su žmo­nos gi­mi­nai­čiais per Vė­li­nes va­ži­nė­jo­me vi­są die­ną po ka­pi­nes. Li­ko di­de­lis įspū­dis. Nu­siun­tė­me duk­rai švie­čian­čių lie­tu­viš­kų ka­pi­nių nuo­trau­kas, o ji su­dė­lio­jo ko­lia­žą su ma­no ir žmo­nos tė­vų fo­to­gra­fi­jo­mis ir žva­ku­te. Ma­ne tai la­bai pa­vei­kė. Ame­ri­ko­je yra vi­sai ki­to­kios ka­pi­nių tvar­ky­mo tra­di­ci­jos, ne­lei­džia­ma dė­ti žva­ku­čių, bet, ma­nau, ki­tą­met aš vis tiek nu­ve­šiu ir už­deg­siu.

– Ger­bia­mas pro­fe­so­riau, ką iš­vyk­da­mas no­rė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti aly­tiš­kiams?

– Jau­čiuo­si la­bai lai­min­gas, kad ga­liu ne pir­mą kar­tą at­va­žiuo­ti į Lie­tu­vą ir Aly­tų. Man tai – pri­vi­le­gi­ja. Ti­kiu, kad dar pa­vyks grįž­ti ir or­ga­ni­zuo­ti ame­ri­kie­čių stu­den­tų mai­nus su Aly­taus ko­le­gi­ja, šį su­ma­ny­mą dė­lio­ja­me jau ne pir­mus me­tus, bet su­truk­dė ka­ras Uk­rai­no­je. De­ja, ame­ri­kie­čiai tė­vai gal­vo­ja, kad Lie­tu­vo­je yra ne­sau­gu.

– Ką apie tai gal­vo­ja­te Jūs?

– Pri­si­me­nu, man kar­tą yra te­kę lan­ky­tis Ru­si­jo­je. Kai įsė­dau į lėk­tu­vą iš Mask­vos, pa­gal­vo­jau: „Va­lio! Įdo­mu bu­vo, bet ačiū – už­teks“. Ži­nau, kad kai skri­siu iš Vil­niaus, vėl gal­vo­siu: „Kaip ge­rai bū­tų, jei ga­lė­čiau čia grįž­ti. Jei Die­vas man duo­tų svei­ka­tos pa­ma­ty­ti Lie­tu­vą dar kar­tą!“

– Ačiū už po­kal­bį.