Rugsėjo 22-ąją, kai diena susilygina su naktimi, Lietuvos ir Latvijos tautos mini rudens lygiadienį bei Baltų vienybės dieną. Rokiškio krašte šią tradiciją puoselėja darnioji Kavoliškio kaimo bendruomenė, o jos pirmininkė Danutė Kirstukienė juokėsi, kad jau keletą metų sako „gana“, tačiau rugsėjo 22 d. aukuras ant Moškėnų piliakalnio vis suliepsnoja.

Pasigenda vienybės

Liepsnojo jis ir šiemet. Sekmadienio pavakarę, jau 9-ąjį kartą Moškėnuose susibūrę žmonės paminėjo 31-ą išnykusią Baltų gentį, aukojo senovines apeigas ir dėkojo senosioms lietuvių dievybėms.

Prisiminusi pirmąjį Baltų vienybės minėjimą, D. Kirstukienė sakė norinti ir šiandien priminti lietuviams senovines tradicijas, proproprosenelių gyvenimą: „Man visas grožis yra tautų spinduliuotoje vienybėje ir gerume. Mes dabar stokojam gerumo, taip trūksta jo žmonėse ir norisi susikabinti rankomis, vėl būti vieningais, kokios buvo Baltų tautos. Taip, mes čia atliekame stilizuotas pagoniškas apeigas, nes jos ir atėjo iš Baltų“.

Klausimą, ar po tokio pagonybės propagavimo nesipyksta su kunigais, ar neišvaro jos iš bažnyčios, D. Kirstukienė nulydėjo juoku – pykčių tikrai nėra, o į apeigas yra kvietusi ir kunigą Eimantą Noviką.

Kita priežastis, iš dalies lėmusi kasmetinį Baltų vienybės ir rudens lygiadienio minėjimą, noras vėl įveiklinti sutvarkytą piliakalnį.

„Jis buvo apaugęs krūmais ir medžiais. Kai buvo sutvarkytas, nejau paliksi vėl nenaudojamą? Kam tada tas darbas... Juk anksčiau čia ir Sekmines, ir Jonines žmonės švęsdavo“, – prisiminė D. Kirstukienė.

Apie tradicijas

Tradicines baltiškąsias apeigas ant Moškėnų piliakalnio vedė Romuvos vaidilė Audronė Juodkonė. Ji pasakojo, kad rudens lygiadienį protėvių tautos laikė itin svarbia švente, kurios metu pirmiausia dėkodavo Žemynai (žemės deivei) už derlių ir grožį, Medeinai – už girių turtus, Austėjai ir Gubilui dėkodavo už medų, bites.

„Senovėje rudens lygiadienį vadindavo įvairia: rudugio mėnuo, rujos mėnuo, paukštlėkio mėnuo, nes paukščiai jau palieka mūsų kraštus, saulė jau užrakina žemę ir iškeliauja iki saulėgrįžos. Mūsų protėviams ši šventė buvo labai svarbi, nes būtent rugsėjo 22-ąją diena susilygina su naktimi ir diena pradeda trumpėti. Šiandien net ant 183 piliakalnių Lietuvoje yra švenčiamas rudens lygiadienis ir minima Baltų vienybės diena. Per laužų energetiką mes susijungiam su latviais ir išnykusia 31-a Baltų tauta“, – šventės svarbą protėvių gentims atskleidė vaidilė.

Dalindavosi gėrybėmis

Jos teigimu, minėdami rudens lygiadienį, prie aukuro susirinkę žmonės dalindavosi viskuo, kuo tik galėdavo: „Baltai dalindavosi grūdais, o tai reiškė vienas kito palaiminimą, būdavo dalinamasi gėrimu ir duona: gerdavo visi iš vieno kaušo ir lauždavo duonos kąsnį iš vieno kepalo. Dalybos simbolizavo vienybę. Šiose dalybose vykdavo ir žemyniavimas: kai nupili gėrimo žemei ir savo protėviams. O duoną būtinai reikia laužti abiem rankomis, taip, kaip ją uždirbi. Nes jei lauši viena, kita ims ir nudžius“.

Čia A. Juodkonė prisiminė ir užsienio svečių nuostabą: jiems keista, kad Lietuvoje žmonės vaišinasi gerdami iš vieno stikliuko.

„Užsieniečiai nesupranta, kodėl? Galvoja, kad šeimininkai gaili likusiųjų, nors komodoje jų turi daugybę. Tačiau ši tradicija mus pasiekė iš senovės: taip reikia gerti, kad kitą pamatytum, kitą palaimintum, kitam kažką gero pasakytum“, – paaiškina vaidilė.

Svarbiausia – ugnis

Bet pirmiausia, anot baltiškuosius papročius žinančios A. Juodkonės, protėviai prisimindavo ugnį: „Ji šiandien lauke užkuriama paskutinį kartą. Dabar ugnis keliauja namo ir yra vadinama Gabjauja. Jai aukodavo druską, nes druska tais laikas buvo labai brangi. Brangesnė net už gintarą, o auka Baltų dievams būdavo tai, kas yra labai brangu“.  

Šventei baigiantis, susirinkusieji šildėsi prie didžiulio laužo – tradiciniai šventę puošiantys įspūdingieji Baltų vienybės ugnies ženklai, šį kartą, nesuliepsnojo.

Iš protėvių paveldėtas tradicijas ir papročius primenančioje šventėje pasirodė viduramžių pasiuntiniai – riteriai, kurių kalavijų žvangesys aidėjo Moškėnų piliakalnio apylinkėse.