Vaikš­čio­da­mi po San­tai­kos, Mi­ros­la­vo, Sim­no, Aly­taus mies­to Dau­gų gat­vės ka­pi­nes, aky­les­ni aly­tiš­kiai at­krei­pia dė­me­sį į ant kai ku­rių pa­min­klų ne­se­niai at­si­ra­du­sius iki šiol ne­ma­ty­tus žen­klus: maž­daug 74 mm skes­mens ir 4 mm sto­rio žen­kle iš žal­va­rio ly­di­nio pa­vaiz­duo­tos dvi su­si­ki­bu­sios ran­kos, sim­bo­li­zuo­jan­čios pa­gal­bą, rai­dės AA (am­ži­ną atil­sį). Taip pat įra­šas „Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis“ lie­tu­vių, an­glų ir heb­ra­jų (iv­ri­to) kal­bo­mis. To­kiais žen­klais vil­nie­tis ar­chi­tek­tas Tau­ras Bu­dzys, at­si­klau­sęs ar­ti­mų­jų, ėmė žy­mė­ti ka­pus tų, ku­rie ti­tu­luo­ti Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių var­du.

„Esu ar­chi­tek­tas ir idė­jas gim­dy­ti man na­tū­ra­lu. Min­tis to­kia, kad pa­žy­mi­me žmo­gaus ka­pą, ir vi­si ži­no, kad čia pa­lai­do­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lis. Įde­da­me į in­ter­ne­tą. Iz­ra­e­ly­je ar kur ki­tur gy­ve­nan­tis žy­dų tau­ty­bės žmo­gus, ne­ty­čia ra­dęs, ga­li at­va­žiuo­ti ir pa­dė­ti ak­me­nė­lį ant ka­po to, ku­ris gal­būt iš­gel­bė­jo jo gi­mi­nę“, – taip apie sa­vo išskirtinę mi­si­ją kal­ba T.Bu­dzys.

Lie­tu­vo­je – 924 Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liai

„Kai pa­skam­bi­no­te, vie­no­se Vil­niaus ka­pi­nė­se pa­žen­kli­nau ant­ka­pį jau 395-uo­ju Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio žen­klu. To­kia veik­la, skai­čiuo­jant nuo šios lie­pos, už­si­i­mu jau šeš­tus me­tus. Iki per­nai apie pus­tre­čio šim­to pa­min­klų bu­vau pa­žen­kli­nęs sa­vo­mis lė­šo­mis. Da­bar, kai jau at­si­ra­do ir rė­mė­jų, ku­rie pa­au­ko­ja lė­šų at­mi­ni­mo žen­klams, da­li­nai šį mū­sų pro­jek­tą ėmė fi­nan­suo­ti ir Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė“, – trum­pai in­for­muo­ja pa­šne­ko­vas.

Jis at­vi­rai pa­sa­ko­ja, kad, gi­mus idė­jai, žmo­nai ir sū­nui nie­ko ne­sa­kė – ja pa­si­da­li­no tik su duk­ra Bar­bo­ra. Ne­sle­pia, kad bū­ta abe­jo­nių, iš kur gau­ti pi­ni­gų, ar ra­sis tam lai­ko. „Ži­no­te, ką man pa­sa­kė duk­ra? Pri­si­mink kar­ve­dį Na­po­le­o­ną. Svar­biau­sia, anot jo, įsi­vel­ti į mū­šį, o pas­kui kaž­kaip iš­bri­si“, – sa­ko Tau­ras ir džiau­gia­si sa­vo ir duk­ros tę­sia­mu pro­jek­tu bei pus­la­piu in­ter­ne­te.

Jau ku­ris lai­kas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių pa­ieš­ko­se da­ly­vau­ja vi­sa jo šei­ma – žmo­na ar­chi­tek­tė Vy­ta­li­ja Bu­dzie­nė, sū­nus, taip pat ar­chi­tek­tas Ig­nas ir duk­ra me­no­ty­ri­nin­kė Bar­bo­ra.

„Kiek pa­vyks su­ras­ti, tiek ir žy­mė­siu“

Pa­si­ro­do, tei­suo­lių gi­mi­nes nė­ra leng­va su­ras­ti. „Kar­tais – kaip vė­jo lau­kuo­se ieš­kai“, – pa­šne­ko­vas ap­gai­les­tau­ja, kad ne vi­sus žmo­nes ir ras­ti pa­vyks­ta, vie­ni iš­vy­kę į Ame­ri­ką, ki­tas ša­lis, o dau­ge­lio gy­ve­ni­mas įskun­dus bai­gė­si Si­bi­ro trem­ty­je. Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių iš vi­so Lie­tu­vo­je yra 924 žmo­nės. T.Bu­dzys jau pa­žy­mė­jo 395 jų ant­ka­pius. Sa­ko: „Kiek pa­vyks su­ras­ti, tiek ir žy­mė­siu.“

Pa­klaus­tas, ar vi­si su­ras­tie­ji gi­mi­nai­čiai su­tin­ka, kad ka­pas bū­tų pa­žy­mė­tas, Tau­ras tei­gė, kad ke­li žmo­nės (iš vi­so maž­daug iki de­šim­ties) ne­su­ti­ko. Mo­ty­vas – nuo­gąs­ta­vi­mas, kad su­ga­dins, iš­dau­žys ant­ka­pį. Ki­ti jau­čia kar­te­lį, ko­dėl tik da­bar jie at­si­min­ti, tik po tiek de­šimt­me­čių.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo gy­dy­to­jo Pet­ro Baub­lio ka­po

T.Bu­dzys no­riai kal­bė­jo ir apie tai, ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis jam ki­lo min­tis žen­klin­ti Tei­suo­lių ka­pus. Ar­chi­tek­tų šei­ma gy­ve­na ne­to­li Vil­niaus An­ta­kal­nio ka­pi­nių. Vai­kus nuo vai­kys­tės tiek Sau­sio 13-ąją, tiek per Vė­li­nes su­tuok­ti­niai ves­da­vo­si į mi­nė­ji­mus. Vie­ti­niai ži­no­jo, kaip kirs­ti kam­pą ir pra­ei­ti ar­ti­miau­siu ke­liu. „Ir vi­sa­da pra­ei­na­me pro gy­dy­to­jo Pet­ro Baub­lio ka­pą. Aš apie jį ži­no­jau, ir ma­no a. a mo­čiu­tė jį ge­rai pa­ži­no­jo, tai – pri­pa­žin­tas Lie­tu­vos pe­diat­ras, ku­ris su ki­tais ša­lies gy­dy­to­jais žu­vo lėk­tu­vo ka­tast­ro­fo­je 1973 me­tų gruo­dį. Ir man vie­nu me­tu kaž­kaip pa­puo­lė į ran­kas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių są­ra­šas. Pa­si­ro­do, kad Pet­ras Baub­lys 1977 me­tais yra ga­vęs Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio var­dą. Su­ki­lo emo­ci­jos, kad ši­toks žy­mus žmo­gus, o re­tas kas ži­no, ką jis yra nu­vei­kęs… Kar­tą sto­vė­jau prie jo ka­po ir gal­vo­jau, jog nie­kas kon­kre­čių dar­bų ne­si­i­ma, vien tik kal­bo­mis už­si­i­ma. Tai ir ki­lo min­tis kaž­kaip pa­žy­mė­ti to­kius žmo­nes, mū­sų is­to­ri­jos da­lį“, – me­na gra­žios idė­jos su­ma­ny­to­jas.

Ir sa­vo gi­mi­nė­je Bu­dzys tu­ri Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lį, tai gi­mi­nai­tis – jo dė­dė, ku­ni­gas Fe­lik­sas Ere­mi­nas, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais iš­gel­bė­jęs ir so­viet­me­čiu į moks­lus iš­lei­dęs žy­dų tau­ty­bės mer­gai­tę.

Lietus darbams netrukdo

Keb­lu­mų jam ki­lo nu­spren­dus žy­me­nis už­dė­ti ant Tei­suo­liais pa­skelb­tų Lie­tu­vos ku­ni­gų ka­pa­vie­čių, o jų daug. Ta­da T.Bu­dzys krei­pė­si į Lie­tu­vos vys­ku­pų kon­fe­ren­ci­ją: „Pa­si­ro­do, šios ins­ti­tu­ci­jos spren­di­mai skel­bia­mi Va­ti­ka­no „Vals­ty­bės ži­nio­se“. Lie­tu­vos nun­ci­jus kaip tik ten vie­šė­jo ir apie ma­no dar­bą pa­pa­sa­ko­jo Po­pie­žiui Pran­ciš­kui. Ta­da Po­pie­žius pa­sa­kė: „Tai pir­mas žmo­gus Tei­suo­lių že­mė­je ir te­gul bū­na pa­lai­min­tas tas žmo­gus ir jo dar­bai.“

Po to Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus pa­lai­mi­ni­mo, kai dir­bau ka­pi­nė­se – ne­li­ja. Kar­tais per lie­tų iš­vyks­tu, o, nu­va­žia­vus ir įė­jus į ka­pi­nes, lie­tus pa­si­bai­gia. Ti­kiu, kad vei­kia pa­lai­mi­ni­mas, štai ne­se­niai, dir­bant Vil­ka­viš­kio ka­pi­nė­se, vie­nas tam­sus de­be­sis vi­jo ki­tą, ta­čiau nė la­šas taip ir ne­iš­kri­to“, – džiu­giai pa­sa­ko­ja Tau­ras.

„Tai bu­vo žmo­nės iš di­des­nės rai­dės“

Žy­dų ben­druo­me­nės li­ki­mas Aly­tu­je ir jo kraš­te taip pat – tra­giš­kas, po 1941 me­tų iš gau­sios ben­druo­me­nės iš­li­ko vie­nas ki­tas. Iš­gel­bė­ti juos pa­dė­jo Aly­taus kraš­to Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liai, ku­riems skir­ta­me me­da­ly­je įra­šy­ta: „Iš­gel­bė­jęs vie­ną gy­vy­bę – iš­gel­bė­ja vi­są pa­sau­lį“.

Sim­ne gy­ve­nu­sių Lie­tu­vos žy­dų gel­bė­to­jų, Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių ka­pų ant­ka­piai taip pat bu­vo pa­žy­mė­ti ar­chi­tek­to T.Bu­dzio su­kur­tais žen­klais. Pa­sak pa­šne­ko­vo, jau su žen­klais Vin­co ir Zu­za­nos Ka­za­ke­vi­čių, Ado­mo ir Ele­nos Juk­ne­le­vi­čių, Jo­no Kras­nic­ko ir Ma­ri­jo­nos Kras­nic­kie­nės am­ži­no­jo po­il­sio vie­tos. Šios trys šei­mos slaps­tė Sim­ne žy­dų vai­kus Abe­lį ir Jo­si­fą, ku­rie iš­li­ko gy­vi ir 1945 me­tais iš­vy­ko iš Lie­tu­vos.

„Tris kar­tus va­žia­vau į Sim­ną ir iš vi­so pa­žy­mė­jau 14 ant­ka­pių. Gra­žiai bu­vau pri­im­tas šia­me is­to­ri­nia­me mies­te, kur gar­bin­gą ju­bi­lie­jų at­šven­tu­sio­je baž­ny­čio­je bu­vo lei­džia­ma ka­ta­li­kų „Kro­ni­ka“. Bu­vau ir Mi­ros­la­ve, žen­kli­nau Ur­šu­lės Be­ina­ra­vi­čie­nės ka­pą. Ne­to­li Drus­ki­nin­kų, Ger­da­šiuo­se, pa­lai­do­ta dvy­li­ka Tei­suo­lių, tiek ir žen­kliu­kų pri­tvir­ti­nau.

Aly­tu­je, Dau­gų gat­vės ka­pi­nė­se, Tei­suo­lio žen­klu pa­žy­mė­jau Al­do­nos Grei­čie­nės ka­pą, ki­taip Al­do­nos Ma­ri­jo­nos Grei­čiu­vie­nės, bet anuo­met sta­tant pa­min­klą, il­ga pa­var­dė bu­vo su­trum­pin­ta, pa­lik­tas tik vie­nas var­das. Iš vi­so jau esu ap­lan­kęs 136 skir­tin­gas ka­pi­nes“, – taip kal­ba T.Bu­dzys.

Jis at­vi­rai sa­ko, kad Dzū­ki­jos žmo­nės dė­kin­gi, pa­siū­lo at­ly­gį ir įspau­džia ar­chi­tek­tą į ne­la­bai pa­to­gią pa­dė­tį. Štai 90 me­tų se­nu­tė nu­dirb­to­mis ran­ko­mis iš­tie­sia pi­ni­gė­lį – 5 eu­rus. Jai, pa­sak Tau­ro, tai ne­ma­ža su­ma. Jei ne­pa­im­si, įsi­žeis, jau­sis ne­pa­to­giai, jai bus blo­ga. Tad ten­ka pa­im­ti kaip pa­ra­mą.

Gelbėjo gyvybę – išgelbėjo ir žmogiškumą

T.Bu­dzys ne­sle­pia, kad gra­ži jo idė­ja rei­ka­lau­ja ne­ma­žai jo ir šei­mos lai­ko. „Dar­bo dar lau­kia daug. Bet da­bar gy­ve­nan­tys žmo­nės pri­va­lo ži­no­ti, kas ri­zi­kuo­da­mi sa­vo ir šei­mos na­rių gy­vy­be, sun­kiu ša­liai me­tu gel­bė­jo ki­tos tau­tos žmo­nes. Iš es­mės, jie gel­bė­jo ne tik žmo­nių gy­vy­bes – jie iš­gel­bė­jo ir mū­sų žmo­giš­ku­mą. Jie ir par­ti­za­nus slaps­tė. Tai bu­vo žmo­nės iš di­des­nės rai­dės“, – įsi­ti­ki­nęs T. Bu­dzys.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, žvel­giant į tuo­me­ti­nį laik­me­tį, šian­dien jam sun­ku su­vok­ti, iš kur tie žmo­nės tu­rė­jo tiek vil­ties, ko­kį stu­bu­rą tos šei­mos tu­rė­jo. Ka­ras, mais­to trū­ku­mas, nuo­la­ti­nė bai­mė, kad kai­my­nai ne­įskųs­tų. Tau­ras pri­me­na sim­niš­kės kurč­ne­by­lės Iva­naus­kie­nės, ku­ri glau­dė žy­dus, is­to­ri­ją. Ir pri­du­ria, kad pa­ties Die­vo ran­ka ją ly­dė­ju­si to­je glo­bo­je.

Vil­niš­kis ar­chi­tek­tas pa­ste­bi, kad ne tik di­de­liuo­se mies­tuo­se, bet ir ma­žuo­se mies­te­liuo­se yra ne­ma­žai Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių ka­pų. Ir, pa­sak jo, tu­rė­tu­me džiaug­tis ir di­džiuo­tis, kad Lie­tu­va – an­tra ša­lis pa­sau­ly­je po Olan­di­jos pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių tu­rin­ti tiek daug šių gar­bių žmo­nių. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, kad ne mū­sų ša­lis pir­mau­ja, įta­kos tu­rė­jo ir tai, kad Olan­di­jo­je už žy­dų tau­ty­bės žmo­gaus slė­pi­mą bu­vo ski­ria­ma 10 mė­ne­sių ka­lė­ji­mo, o mū­sų ša­ly­je grės­da­vo su­šau­dy­mas.

P.S. Pa­žen­kli­nęs Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio am­ži­no­sios vie­tos ant­ka­pį, T.Bu­dzys pa­da­ro pa­min­klo nuo­trau­ką, brė­ži­nį, kur nu­ro­do ka­pa­vie­tės vie­tą, ko­or­di­na­tes. Šią in­for­ma­ci­ją jo duk­ra Bar­bo­ra Kar­nie­nė įke­lia į elek­tro­ni­nį ka­ta­lo­gą. Jį ga­li­te ras­ti www.tei­suo­liu­at­mi­ni­mas.lt, ja­me taip pat kau­pia­mi Tei­suo­lių ar­ti­mų­jų bei iš­gel­bė­tų žy­dų at­si­mi­ni­mai.

Tei­suo­lių var­dai įra­šo­mi į Gar­bės sie­ną Je­ru­za­lė­je, Jad va Šem mu­zie­jaus te­ri­to­ri­jo­je įkur­ta­me Pa­sau­lio tei­suo­lių so­de

Iz­ra­e­lio vals­ty­bė, siek­da­ma tin­ka­mai įver­tin­ti tuos žmo­nes, ku­rie Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais gel­bė­jo žy­dus nuo na­cių ge­no­ci­do, 1953 me­tais Iz­ra­e­lio Par­la­men­to spren­di­mu įstei­gė Jad va Šem ins­ti­tu­ci­ją, ku­riai pa­ti­kė­ta įam­žin­ti 6 mln. žy­dų, ta­pu­sių na­cių ir jų ko­la­bo­ran­tų au­ko­mis, su­ku­riant me­mo­ria­li­nius pro­jek­tus, kau­piant, ty­ri­nė­jant, skel­biant Ho­lo­kaus­tą iš­gy­ve­nu­sių žmo­nių liu­di­ji­mus. Da­bar Jad va Šem yra pa­grin­di­nė in­for­ma­ci­jos apie Ho­lo­kaus­tą sau­gyk­la, moks­li­nių ty­ri­mų ir švie­ti­mo apie Ho­lo­kaus­tą cen­tras Iz­ra­e­ly­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Pa­sak kau­nie­čio Chai­mo Barg­ma­no, nors ofi­cia­liai ra­šo­ma, kad Jad va Šem reiš­kia „at­min­tis ir var­das“, de­rė­tų nau­do­ti bib­li­ji­nį ver­ti­mą – „vie­ta ir var­das“. Nuo 1963 me­tų Je­ru­za­lė­je prie Jad va Šem mu­zie­jaus Ka­tast­ro­fos kan­ki­niams ir did­vy­riams at­min­ti dir­ba vi­suo­me­ni­nė Pa­sau­lio tei­suo­lių ne žy­dų, ka­ro me­tais gel­bė­ju­sių žy­dus, pri­pa­ži­ni­mo ir jų nuo­pel­nų įver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja. Žmo­gui, pri­pa­žin­tam Pa­sau­lio tei­suo­liu, įtei­kia­mas gar­bės raš­tas ir me­da­lis, ku­ria­me įra­šy­ta „Iš­gel­bė­jęs vie­ną gy­vy­bę – iš­gel­bė­ja vi­są pa­sau­lį“. Tei­suo­lių var­dai įra­šo­mi į Gar­bės sie­ną Je­ru­za­lė­je, Jad va Šem mu­zie­jaus te­ri­to­ri­jo­je įkur­ta­me Pa­sau­lio tei­suo­lių so­de.

Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių var­dą ga­vu­sių­jų Lie­tu­vos pi­lie­čių są­ra­šą ga­li­ma ras­ti Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Ga­o­no žy­dų mu­zie­jaus tin­kla­la­py­je. Žy­dų mu­zie­jaus 2022 m. gruo­džio 1 d. duo­me­ni­mis, 924 Lie­tu­vos pi­lie­čiai pri­pa­žin­ti Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liais.

Jad va Šem są­ra­še Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių yra pus­tre­čio tūks­tan­čio as­me­nų. Baž­ny­čia Lie­tu­vo­je tu­ri 19 ku­ni­gų Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių, bet ne vi­si jie mūsų ša­ly­je pa­lai­do­ti. Ku­ni­gai gel­bė­jo tvar­ky­da­mi do­ku­men­tus, pa­krikš­ty­da­mi, su­ras­da­mi pa­ti­ki­mas slėp­tu­ves ir į jas per­vež­da­mi.