Ge­gu­žės 12-ąją mon­sin­jo­ras ku­ni­gas, Aly­taus ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius, įžen­gęs į 89-uo­sius gy­ve­ni­mo me­tus, lie­pos 10-ąją, sek­ma­die­nį, sa­vo my­li­mo­je Alo­vės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je dėl li­gos at­si­svei­ki­no su kle­bo­no pa­rei­go­mis. Šven­tiš­ko­je iš­kil­mė­je gar­bus dva­si­nin­kas per­da­vė jas nau­jam ad­mi­nist­ra­to­riui – Dau­gų pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Vi­dui Je­lins­kui.

Pa­ra­pi­jie­čiai, se­niū­ni­ja, Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja ir Aly­taus įgu­los va­do­vy­bė pa­si­sten­gė, kad į už­si­tar­nau­tą po­il­sį jų ger­bia­mas dva­si­nin­kas bū­tų iš­leis­tas pa­gar­biai ir šven­tiš­kai. Juk nė vie­nas ki­tas ku­ni­gas taip il­gai ne­tar­na­vo Aly­taus ra­jo­no žmo­nėms: mon­sin­jo­ras S.Stan­ke­vi­čius ge­ro­kai per 50 me­tų su­ko­si Pi­va­šiū­nų, Pu­nios, Alo­vės ir Ry­liš­kių pa­ra­pi­jo­se. Kaip šian­dien jau­čia­si ste­bė­ti­nai ra­maus ir san­tū­raus bū­do ku­ni­gas, at­si­svei­ki­nęs su kle­bo­no pa­rei­go­mis?

Pir­miau­sia ku­ni­gas S.Stan­ke­vi­čius pa­si­džiau­gė tuo, kad jo puo­se­lė­to­je baž­ny­tė­lė­je da­bar kle­bo­naus jau­nas, ener­gin­gas bei veik­lus dva­si­nin­kas Vi­das. „Tai ak­ty­vus ku­ni­gas, nau­jo­vių įneš, va­ži­nės iš Dau­gų“, – tei­gė mon­sin­jo­ras.

Pats da­bar jau­čia­si daug ge­riau, ma­no, kad jį svei­ka­ti­na ir jo na­mų ap­lin­ka, pa­ra­pi­jie­čių dė­me­sys. Daug leng­viau jau ir kal­bė­ti. Pa­si­džiau­gė, kad stai­ga už­klu­pu­si li­ga ne­at­ėmė pro­to, ju­dė­ji­mo, akių švie­sos.

„Ge­rai mai­ti­nuo­si, pa­rei­gų, kaip ma­to­te, man jau ne­lei­džia at­lik­ti, tai­gi po­il­siau­ju, daug ben­drau­ju te­le­fo­nu. No­ri­si ben­drau­ti“, – gan links­mai kal­ba dva­si­nin­kas. Ir ne­sle­pia, kad bu­vo ir iš­li­ko dau­giau vie­ni­šiu­mi.

Jau daug anks­čiau, pa­klaus­tas apie pa­šau­ki­mą, yra kal­bė­jęs, „kad sun­ku pa­sa­ky­ti, iš kur tas pa­šau­ki­mas, čiud­nas bu­vęs nuo vai­kys­tės, mė­gęs vaikš­čio­ti vie­nas, lan­ky­ti ka­pi­nes, šven­to­rius“. Tre­jus me­tus tar­na­vęs Kurs­ko sri­ty­je, kar­tais tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­ei­ti už ka­rei­vi­nių val­dų, tai vi­suo­met žval­gy­da­vo­si cerk­vių, klau­sy­da­vo­si var­pų skam­bė­ji­mo. O ir ka­rei­vi­nių val­do­se bū­ta cerk­vės, tie­sa, ap­dau­žy­tos, ap­griau­tos, bet vis tiek ji trau­kė jau­nuo­lį sie­nų ir lu­bų pa­veiks­lais pa­si­gė­rė­ti.

„Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad jei bū­čiau ap­si­že­ni­jęs, gal bū­čiau iš­si­sky­ręs“, – juo­kė­si taip sa­ky­da­mas. Ir da­bar jam dau­giau vie­nat­vės rei­kia, bet, kaip pats tei­gia, rei­kia ir ben­dra­vi­mo, dėl kal­bos grei­tes­nio grį­ži­mo į se­ną­sias vė­žes.

Ku­ni­gas S.Stan­ke­vi­čius yra Šau­lių są­jun­gos na­rys ir Aly­taus ap­skri­ties A. Juo­za­pa­vi­čiaus šau­lių rink­ti­nės ka­pe­lio­nas. Kle­bo­no po­mė­gis – fo­to­gra­fi­ja ir fil­ma­vi­mas. Jis daug fik­sa­vo baž­ny­ti­nio ir pa­sau­lie­ti­nio gy­ve­ni­mo šio­kia­die­nių ir šven­čių, apie jas pa­sa­ko­jo ir ro­dė baž­ny­čio­je pa­ra­pi­jie­čiams. Da­bar pa­si­džiau­gė at­ra­dęs žmo­gų, ku­ris su­ti­ko jo šį su­kaup­tą in­for­ma­ci­nį tur­tą at­ei­čiai iš­sau­go­ti.

Pui­kios at­min­ties dva­si­nin­kui ga­li­ma tik bal­tai pa­vy­dė­ti. Ir apie sun­kią sa­vo vai­kys­tę me­na, tė­vus ir se­su­tę, ku­riuos jau yra iš­ly­dė­jęs į am­ži­ny­bę. Daž­nai su­si­ti­kus, mat ne vie­ną kar­tą Alo­vės kle­bo­nas yra ap­si­lan­kęs re­dak­ci­jo­je, jis yra nuo­la­ti­nis mū­sų lei­di­nio pre­nu­me­ra­to­rius, ir mes esa­me vie­šė­ję jo na­muo­se kle­bo­ni­jo­je, daž­nai pa­ben­dra­vę Aly­taus įgu­los šven­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se, pa­pras­tai pa­kal­bė­da­vo­me ir apie gy­ve­ni­mą.

„Au­gęs na­muo­se be ko­mu­na­li­nių pa­to­gu­mų, jų vi­są gy­ve­ni­mą ne­si­bo­dė­jau. Kros­nį se­mi­na­ri­jo­je ir­gi pa­tys klie­ri­kai kū­re­no­me. Jau ar­tė­ju prie ku­ni­ga­vi­mo 60-me­čio, bet vis dar kros­nį kū­re­nu iki šių die­nų“, – per pas­ta­rą­jį šil­dy­mo se­zo­ną yra kal­bė­jęs gar­bin­gas ku­ni­gas. O dar la­bai jau­nas per­kel­tas į Krikš­tė­nus, Uk­mer­gės ra­jo­ną, tre­jus me­tus tar­nys­tę at­li­ko baž­ny­čio­je be elek­tros. Jos ne­bu­vo ir kle­bo­ni­jo­je.

Ku­ni­gas mie­lai kal­ba ir apie stu­di­jas ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, ir apie jau­no ku­ni­go dar­bo me­tus. „Sto­ti į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją man nie­kas ne­truk­dė, nes bu­vau po ka­riuo­me­nės, va­di­na­si, rim­tai ap­si­spren­dęs. Bet vi­lio­jo, kal­bi­no rink­tis mi­li­ci­nin­ko ke­lią, ne­va ir al­ga bus di­des­nė, ge­riau gy­ven­siu. Su­lauk­da­vau iš tuo­me­tės val­džios pa­mo­ky­mų bei re­pli­kų, kad „se­nos bo­bos“ iš­mirs ir dar­bo man ne­bus. At­kirs­da­vau, kad jau­ni pa­sens ir bus kam baž­ny­čio­je lan­ky­tis“, – vis su šyp­se­na me­na jau­nys­tę, kuo­met drą­sos ir po­lė­kio bū­ta tri­gu­bai dau­giau.

Įdo­mios tar­nys­tės bū­ta Pu­nios pa­ra­pi­jo­je, kur dir­bo 7 me­tus. „Pu­nio­je bu­vo se­ni ku­ni­gai, aš vie­nas jau­nas. Daug žin­gei­džių po­il­siau­to­jų at­vyk­da­vo iš Birš­to­no ku­ror­to. Pra­šy­da­vo leis­ti ste­bė­ti ves­tu­vių ar ki­tų apei­gų ce­re­mo­ni­ją. Ru­siš­kai kal­bė­ti mo­kė­jau, leis­da­vau. Tai bu­vo dau­giau­sia in­te­li­gen­tai iš Le­ning­ra­do. Ge­rai su­ta­riau su gy­ven­to­jais ir tu­ris­tais, net at­vi­ru­kų iš jų su­lauk­da­vau, tad rei­kė­jo ma­ne per­kel­ti į nuo­ša­lią pa­ra­pi­ją.

At­kė­lė į Alo­vę, o čia man dar ge­riau tar­nau­ti bu­vo. Nors at­vy­kus žmo­nės py­ko ant ma­nęs, kad jų ku­ni­gas iš­ėjo. Gal žmo­nėms bu­vo keis­ta, kad at­vy­kau mo­to­cik­lu. Ir dar bu­vau jau­nas. Pa­si­tau­pęs, pir­mą mo­to­cik­lą vos­cho­dą kab­rio­le­tą apie 1966 me­tus nu­si­pir­kau dar Uk­mer­gės ra­jo­ne tar­nau­da­mas. Rei­kė­jo trans­por­to prie­mo­nės, nes pa­ra­pi­ja bu­vo pla­ti, apie 200 vie­ni­šų li­go­tų pa­ra­pi­jie­čių te­ko lan­ky­ti. Per va­sa­rą 30 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nu­kak­da­vau. O ir Mins­ką, Ka­li­ning­ra­dą mo­to­cik­lu pa­sie­kęs esu. Jau nu­va­ry­tą pir­mą­jį mo­to­cik­lą to­kiam pa­ca­nui ati­da­viau, o sau nau­ją nu­si­pir­kau, su juo į Pu­nią at­va­žia­vau, vė­liau į Alo­vę“, – tu­ri ką pri­si­min­ti gar­baus am­žiaus dva­si­nin­kas.

Po maž­daug 10 me­tų tar­nys­tės Alo­vė­je S.Stan­ke­vi­čius ga­vo pa­siū­ly­mą ap­tar­nau­ti nau­jai ku­ria­mą Ry­liš­kių pa­ra­pi­ją. Su­ti­ko, nes ke­lias link šios pa­ra­pi­jos ge­ras, jis kle­bo­ni­jo­je tu­rė­jo te­le­fo­ną, jo rei­kė­jo de­ri­nant vi­sus sta­ty­bų rei­ka­lus. Kol bu­vo sta­to­ma baž­ny­čia, mi­šias lai­kė vie­no gy­ven­to­jo kam­ba­ry­je, kar­tais ir kie­me. S.Stan­ke­vi­čius me­na, kad tai bu­vo gy­va pa­ra­pi­ja, tu­rė­ju­si tra­di­ci­nių su­si­bū­ri­mų, ren­gu­si žmo­nėms pa­ti­ku­sias gry­bų šven­tes.

„Ne­mo­kė­jau sta­ty­ti, bet kaip ta­me, vai­kams skir­ta­me, fil­mu­ke kal­bė­jo Kul­vers­tu­kas: „Sta­tėm, sta­tėm ir pa­sta­tėm.“ Taip ir aš su vi­sų pa­gal­ba pa­sta­čiau“, – links­mai me­na.

Alo­vės pa­ra­pi­jos žmo­nės mon­sin­jo­rą Sta­nis­lo­vą la­bai pa­mi­lo, Tė­ve­liu­ku, Kle­bo­nė­liu ėmė va­din­ti. Ger­bė už tai, kad jis ne­teis­da­vo pa­ra­pi­jie­čių, net ir ne­mo­kan­čius po­te­rių leis­da­vo pri­im­ti Pir­mą­ją Ko­mu­ni­ją.

„Aš ne­su po­li­ci­nin­kas, kad ra­gin­čiau ir baus­čiau. Nei jiems, nei man iš to nau­dos ne­bus, nie­kam ne­bus, jei im­tu­me at­mes­ti ge­rai ne­mo­kan­čiuo­sius po­te­rių. Vė­liau tie žmo­nės at­ei­da­vo į baž­ny­čią, iš­mo­ko ir po­te­rius, ta­po ge­rais ka­ta­li­kais. Žmo­gui rei­kia lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo. Mus se­mi­na­ri­jo­je mo­kė – ei­ki­te ir skelb­ki­te Die­vo žo­dį, mo­ky­ki­te vi­sus ir krikš­ty­ki­te vi­sus. Taip ir da­rau. Ne­bu­vo sun­ku lau­kiant Ve­ly­kų su­rink­ti jau­ni­mo ve­ly­ki­nių sar­gų vaid­me­nims ar ki­tiems rei­ka­lams. Už­grū­di­na žmo­nes, o ku­ni­gus pa­mo­ki­na ir to­kie ne­ti­kė­ti šiuo­lai­ki­niai da­ly­kai kaip ko­ro­na“, – yra pa­ste­bė­jęs S.Stan­ke­vi­čius.

Mū­sų te­le­fo­ni­nio po­kal­bio me­tu ku­ni­gas dar tars­te­lė­jo, kad pa­gal am­žių jam jau anks­čiau rei­kė­jo pa­lik­ti kle­bo­no vie­tą, bet vys­ku­pi­jos va­do­vy­bė į pra­šy­mus re­a­guo­da­vo ir­gi pra­šy­mu: „Kol dar ga­li...“ Li­ga pa­ska­ti­no. Pas­ta­ruo­sius me­tus, pa­sak bu­vu­sio il­ga­me­čio Alo­vės kle­bo­no, dar­bo di­de­lio ne­bu­vo, siau­tė­jo ko­ro­na­vi­ru­sas, baž­ny­tė­lė iš­tuš­tė­jo. Da­bar jo­je jau ren­ka­si pa­ra­pi­jie­čiai.

Kol kas va­sa­rą iki šil­dy­mo se­zo­no mon­sin­jo­ras S.Stan­ke­vi­čius leis įpras­ti­nė­je vie­to­je, sa­vo na­mais va­di­na­mo­je kle­bo­ni­jo­je. Žie­mą jo at­vyks­tant lauks Aukš­ta­dvaryje vei­kian­tis Šv. Do­mi­nin­ko pen­sio­nas.

Kal­bin­ti pa­ra­pi­jie­čiai lin­kė­jo my­li­mam kle­bo­nė­liui kuo sku­biau at­gau­ti vi­sas sa­vo tu­rė­tas jė­gas, su pa­gar­ba kal­bė­jo apie dva­si­nin­ko at­lik­tus dar­bus Alo­vės kraš­tui. Jie tei­gė, kad S.Stan­ke­vi­čius – tar­si šio kraš­to met­raš­ti­nin­kas, kil­nus ku­ni­gas, vi­sur, kur be­pa­si­suk­tų, sklei­džian­tis dva­sin­gu­mą, ben­drau­jan­tis su mo­ki­niais, kai­mo ben­druo­me­nė­mis, kuk­lus ir su­pra­tin­gas, ak­ty­vus ben­druo­me­nės pa­gal­bi­nin­kas.

„Man gy­ve­ni­mas – la­bai gra­žus kaip pa­sa­ka. Vis kaž­ko trokš­tu ir trokš­tu, va­di­na­si, dar gy­ve­nu“, – tik su jam bū­din­gu nuo­tai­kin­gu hu­mo­ru tei­gia dva­si­nin­kas.