Dzū­kų di­vo­nų raš­tai – kaip gė­lių pie­va, jie ryš­kūs ir spal­vin­gi. Bet pa­grin­di­nės spal­vos – trys, kaip ir mū­sų ša­lies vė­lia­vo­je. Dzū­kės į stak­les įsės­da­vo po ru­dens dar­bų se­zo­no. Pir­ma­sis ir svar­biau­sias dar­bas – tei­sin­gai su­ver­ti met­me­nis į ny­tis. Jos au­džiant tam tik­ra tvar­ka pe­ri­odiš­kai kil­no­ja­mos ir su­da­ro­mos žio­tys, pro ku­rias šau­dyk­le tie­sia­mas atau­dų siū­las. Pa­sak pa­ro­dos vieš­nios, Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus et­no­gra­fi­jos ir iko­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­jos Ra­sos Sta­ne­vi­čiū­tės, Ka­šė­tų kraš­te (Va­rė­nos ra­jo­nas) jai te­ko iš­girs­ti pa­juo­ka­vi­mą, kad „jei ne au­di­mo pra­džia ir pa­bai­ga, tai ir var­lė aus­ti mo­kė­tų“.

Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus Et­no­gra­fi­jos rin­ki­ny­je sau­go­ma be­veik 200 au­ten­tiš­kų įvai­rias­pal­vių dzū­kiš­kų di­vo­nų. Ra­sa yra su­da­riu­si ka­ta­lo­gą „Dzū­kų di­vo­nai“, tad la­bai įdo­mu bu­vo jos klau­sy­tis ne tik „Pa­sa­kos“ ug­dy­ti­niams, bet ir dar­buo­to­jams, sve­čiams. Daug įdo­my­bių pa­pa­sa­ko­jo apie lo­va­tie­sių raš­tus, au­di­mo tech­ni­ką, ver­pa­lus, au­di­mo sche­mas. At­si­ve­žė ne tik se­no­vi­nių, dar mū­sų pro­mo­čiu­čių aus­tų lo­vų už­tie­sa­lų, bet ir puokš­tę džio­vin­tų li­nų, ku­rie, nu­ė­ję il­gą per­dir­bi­mo ke­lią, tap­da­vo siū­lais di­vo­nams aus­ti.

Gra­žią is­to­ri­ją apie iš­skir­ti­nio raš­to di­vo­ną pri­si­mi­nė mo­ky­to­ja Ni­jo­lė Sta­ku­tie­nė: „Tai ma­no vy­ro ma­mos, gy­ve­nu­sios Va­rė­nos ra­jo­ne, Ka­nia­vos kai­me, pa­li­ki­mas, ku­riuo di­džiuo­ja­mės. Šį di­vo­ną Sta­ku­čių šei­ma iš­si­ve­žė į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko kraš­tą. Sun­kiuo­ju me­tu te­ko jį iš­mai­ny­ti į mais­tą. O tuo­met, kai pra­si­gy­ve­no, ma­no any­ta jai bran­gų di­vo­ną at­si­ė­mė at­gal ir po trem­ties par­si­ve­žė į Lie­tu­vą.“

Vie­na dar­buo­to­ja at­vi­rai kal­bė­jo, kad bu­vo pri­blokš­ta, kaip ves­tu­vių die­ną do­va­nų ga­vo du di­vo­nus: „Ma­tyt, bu­vau per jau­na, kad su­pras­čiau to­kios do­va­nos svar­bą. Da­bar džiau­giuo­si, net di­džiuo­juo­si, kad iš­sau­go­jau juos.“

Kaip pa­ste­bi mo­ky­to­ja Gi­ta­na Ba­le­žen­tie­nė, šian­dien di­vo­nai jau yra ver­ty­bė. „Man kaip mo­ky­to­jai – ir me­to­di­nė prie­mo­nė, ku­rio­je iš­aus­ta daug įvai­rių ge­o­met­ri­nių fi­gū­rų. Vai­kams la­bai įdo­mu jų ieš­ko­ti“, – tei­gia mo­ky­to­ja Gi­ta­na.

Ste­bė­tis be­lie­ka, kiek daug au­di­mo pa­vel­do lo­bių sa­vo na­muo­se yra su­kau­pu­sios vie­nos ben­druo­me­nės dar­buo­to­jos: mo­ky­to­jos Ni­jo­lė Sta­ku­tie­nė, Dai­va Ka­siu­lio­nie­nė, Ra­sa Sta­nu­lie­nė, Gi­ta­na Ba­le­žen­tie­nė, Re­na­ta Pet­ke­vi­čie­nė, Vir­gi­ni­ja Mic­ke­vi­čie­nė, Ni­jo­lė Bu­zie­nė, ad­mi­nist­ra­to­rė Jur­gi­ta Bag­da­na­vi­čie­nė, mo­ky­to­jų pa­dė­jė­jos Ni­jo­lė Ku­čins­kie­nė, Ja­ni­na Rėk­lai­tie­nė, et­no­kul­tū­ros puo­se­lė­to­ja Si­gu­tė Ra­ma­na­vi­čiū­tė, di­rek­to­rė Jur­gi­ta Miš­ki­nie­nė.

Gra­žiai pa­si­ti­ku­si Lie­tu­vos gim­ta­die­nį, „Pa­sa­kos“ ben­druo­me­nė kvie­čia už­suk­ti vi­sus, kam įdo­mus dzū­kų au­dė­jų pa­vel­das. Kaip tei­gė „Pa­sa­kos“ di­rek­to­rė J.Miš­ki­nie­nė, du­rys at­vi­ros vi­siems. Aiš­ku, nuo­tai­kin­go kon­cer­to, ku­ris džiu­gi­no pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu, įstai­gos ug­dy­ti­niai ne­su­rengs, bet re­tų, uni­ka­lių eks­po­na­tų tik­rai pa­ma­ty­si­te.