Ko reikia, kad kaime gyventi būtų gera? Atsakymo į šį klausimą aktyviai ieško Girsūdų gyventojai – šįmet atsinaujino bendruomenė, prasidėjo nauji darbai. Laikraščio skaitytojams jau pažįstamas šuolininkas į tolį bei Pasvalio sporto mokyklos treneris girsūdietis Algirdas Strelčiūnas tapo turbūt jauniausiu istorijoje bendruomenės pirmininku ir ryžosi griebti jautį už ragų.

Pasikeitė iš pašaknų Girsūdų krašto bendruomenė įsikūrė 2011 metais. Ankstesnė pirmininkė Aldona Vaitiškienė bei taryba dirbo tris kadencijas, tai yra, dvylika metų. Pastaraisiais metais kaimo žmonės ryžosi natūraliems pokyčiams. Plačiau apie tai papasakojo tarybos narė ir buhalterė Simantė Vadapalaitė.

Simantės mama Liongina prasitarė, kad senajai bendruomenei gresia iširti. „Gal galime ką nors pakeisti, kad neprarastume daugelio metų įdirbio? Su sese Andrėja apie tai pradėjome kalbėti draugų rate, ir atsirado nemažai bendraminčių, naujų narių“, – prisiminė Simantė. Netrukus pasikeitė visa bendruomenės taryba, o tapti pirmininku pasiūlė Algirdui Strelčiūnui – energingam Girsūduose užaugusiam jaunuoliui. 

Kai draugo mama Algirdui užsiminė, jog jis galėtų būti Girsūdų bendruomenės pirmininkas, nepriėmė to rimtai – galvojo, pajuokavo ir tiek. Bet kai pavasarį pasikvietė visas būrys girsūdiečių ir ėmė rimtai įtikinėti… „Sako – tu jaunas, turi daug minčių, esi tas žmogus, kuris tiktų. Susėdę daug žmonių, į mane žiūri. Visi vieni kitus pažįstam. Pabandykim…“ – šypsodamasis Algirdas prisimena, kaip nėrė į visišką avantiūrą – prieš tai netekę net klasės seniūnu būti.

Sutvarkyti formalumus ir apeiti valdiškas įstaigas užtruko net porą mėnesių – tik vasaros pradžioje Algirdas oficialiai tapo bendruomenės pirmininku. „Jau galvojau – į ką čia įsivėliau… Aš dar labai jaunas, kad taip apsikraučiau, be to – ši veikla visiškai neapmokama. Bet nemėgstu nepabaigtų darbų. Kaip nors, po truputį susitvarkysim. Ir susitvarkėm“, – pasakoja pašnekovas. Šiandien dvidešimt dvejų vaikinas – visiškai užsidegęs gimto kaimo gyvenimu, apie planus galėtų pasakoti visą dieną… 

Jaunystė traukia 

– Jaučiamės dar visiškai „žali“ (šypsosi). Bet darbai klostosi natūraliai. Nuo pat pradžių sakėme, jog tik nuomonių išsakymas ir diskutavimas gali padėti eiti į priekį. Tuo ir remiamės. Jei kam nors kyla idėja – išklausome ir žiūrime, ar galime ją įgyvendinti. Tuo tikrai galime pasidžiaugti. O jei tikėsime tuo, ką darome – seksis. Dalyvauti kviečiame visus – ne tik bendruomenės narius, bet ir kitus kaimo žmones. Pavyzdžiui, kai rengėme talkas, prisidėjo ir fiziškai negalintys dirbti girsūdiečiai – gausiai prinešė vaišių. Stovėjome ir, tai matydami, verkėme… Turime tylų, bet labai stiprų palaikymą, – džiaugėsi Simantė.

„Mūsų buhalterė – labiau pirmininkė nei aš, ji mūsų galva. Aš daugiau esu veidas“, – juokiasi pats Algirdas. Visgi, atsinaujinus bendruomenei ir atsiradus jaunam žmogui, narių pagausėjo net pusšimčiu – grįžo buvę, prisijungė jaunimas: 

– Tai ženklas, kad einame į gerą pusę. Kas svarbiausia – prisidėjo daug jaunų žmonių. Stengiuosi juos kviesti, sudominti. O kai pradedi ieškoti – pamatai, kad jaunimo yra. Jaunam žmogui svarbu matyti bendraamžius, tai pritraukia. 

Daugumai bendruomenių taryboje reikėtų jauno žmogaus – tai labai paprasta, bet labai svarbu. Mes galime daug prisidėti prie bendruomenių veiklų – tiek fiziškai, tiek galvojant apie ateitį. Kai bendrauji su krašto žmonėmis, priklausai bendruomenei – atsiranda ir trauka savo kaimui, kas galbūt skatina ir pasilikti čia gyventi ar sugrįžti, – svarsto naujasis vadovas. 

Šuoliais į gražesnius Girsūdus 

Nuo pat pradžių naujoji taryba dažnai burdavosi į susirinkimus: „Manau, kad žmonėms reikia susitikti ir tiesiog kalbėtis, dėlioti prioritetus. Atėję, pamatėme – vau, kiek daug visko reikia padaryti… Net nežinojome, nuo ko pradėti“, – sako Algirdas.

Pirmasis darbas, kurio ėmėsi – parko tvarkymas: pjovė žolę, rinko šakas, šiukšles. Girsūdų parkas – graži, neišnaudota vieta pasivaikščiojimams, šventėms. Ateityje norėtų čia įrengti apšvietimą ir takus, proskynoje – estradą. Galbūt ir ką nors daugiau… Juk Girsūdai – visai šalia Pasvalio, čia gali būti puikus traukos centras.

Norėjosi, kad kaimas būtų jaukesnis. Daujėnų seniūnija parūpino gražius medinius suolus, kuriuos girsūdiečiai išdėliojo kaime, o moterys pasirūpino gėlynais. 

Pradėjo gvildenti ir stadiono klausimą. Šiandien ten želia lauko pieva – gali nors ir karvę atvesti ganytis. Jei orai leis, šįmet nori spėti ją užarti, sulyginti ir užsėti veją. Be didelių projektų – savo jėgomis, lėšomis ir technika. 

Naujausias ir kol kas didžiausias bendruomenės darbas – tvenkinio atnaujinimas. Tai buvęs priešgaisrinis vandens telkinys, kuriame anksčiau ir maudytasi. Tiesa, gal tik giliu sovietmečiu – prūdas iki šiol buvo apleistas. Iškirto kemsynus, išvalė vandenį, aplinkui suarė žemę, ruošia sėti veją. 

Ne paslaptis, kad tuščiomis kišenėmis nieko nenuveiksi. „Pradėjom nuo nulio. Bendruomenės sąskaitoje buvo iki šimto eurų“, – atskleidė Algirdas. Pirmosios kuklios lėšos – iš nario mokesčio. Nemažai pagelbsti Daujėnų seniūnija ir seniūnas Tomas Krikščiūnas, Girsūdų žemės ūkio bendrovės pirmininkas Zenonas Zimkus. Dosniai aukojo girsūdiečiai. Dėka visų, jau pavyko daug nudirbti. Tai tik įrodo, jog viskas įmanoma…

„Čia – mūsų vieta“ 

Algirdas negali atsidžiaugti, kaip vieningai girsūdiečiai susiburia į talkas, prisideda prie darbų, domisi kaimo gyvenimu. Iš naujo Girsūdus pamilo ir pats. Begalvodamas, ką dar būtų galima pagražinti, nutarė imtis savo paauglystės Šventosios Žemės – apleistos krepšinio aikštelės. Grindinys priminė karo lauką, žiojėjo gilios duobės, vešėjo žolė. Su draugais ir kitais pagalbininkais ravėjo, betonavo, dažė linijas, „susimetė“ krepšinio tinklui, perdažys stulpus. 

– Toje aikštelėje pats pradėjau žaisti krepšinį. Čia praėjo kone kiekvienas vasaros vakaras ir visa jaunystė – kuri dar tęsiasi (šypsosi). Visa mūsų chebra ir dabar čia renkasi, žaidžiam, aptariam reikalus ir planus. Jaučiu, kol pasesniu, ta aikštelė man bus svarbi. Tikras kaifas – visi mano draugai čia, turim apie ką pasikalbėti, ką veikti… 

Krepšinį žaisdavom čia, ir kai aikštelės būklė buvo tragiška. Nors ir turim mašinas, galėjom važiuot bet kur. Vis tiek liekam čia, nes tai – mūsų vieta. Kitur nesijausi taip gerai, – tiki Algirdas Strelčiūnas, jaunasis Girsūdų krašto bendruomenės pirmininkas.