– Pir­miau­sia ties­mu­kai pa­klau­siu: kas Jus, bu­vu­sius Lon­do­no gy­ven­to­jus, įkvė­pė nau­jai veik­los kryp­čiai ir iš kur tiek drą­sos pra­dė­ti žem­dir­biš­ką gy­ve­ni­mą ato­kia­me kai­me?

Ai­ra: „Vien fak­tas, kad nu­si­pir­ko­me sau na­mus, nors ma­tė­me juos tik nuo­trau­ko­se, jau daug pa­sa­ko, jog mums drą­sos ne­trūks­ta. Nei kai­miš­kos vie­to­vės, net pats kai­mas mums nė­ra sve­ti­mas. Vy­ras vai­kys­tė­je au­go Luks­nė­nuo­se, o aš pa­ti ke­lias va­sa­ros atos­to­gų sa­vai­tes pra­leis­da­vau pas mo­čiu­tę kai­me Pa­sva­lio ra­jo­ne.“

Tai, kad lai­kui bė­gant prie na­mų at­si­ras nuo­sa­vas ūkis bu­vo aiš­ku jau per­kant so­dy­bą. Prie to spren­di­mo ypa­tin­gai pri­si­dė­jo ir fak­tas, jog esu bai­gu­si tuo­me­ti­nį Alek­san­dro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tą, kur mo­kiau­si bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos ir fi­nan­sų.

– Trum­pai pa­pa­sa­ko­kit ir prie­šis­to­rę, ko­dėl bū­tent vien­kie­mis ta­po Jū­sų na­mais.

– Kiek­vie­ną va­sa­rą atos­to­gas leis­da­vo­me Lie­tu­vo­je. At­si­ra­dus ga­li­my­bei įsi­gi­jo­me skly­pą ne­to­li Luks­nė­nų kai­mo ir sva­jo­jo­me vie­ną die­ną grįž­ti į gim­ti­nę, į nuo­sa­vus na­mus. Po atos­to­gų ke­lias sa­vai­tes ne­ap­lei­sdavo va­sa­ros pri­si­mi­ni­mai, to­dėl kar­tą ne­drą­siai vy­rui pa­sa­kiau, kad no­riu grįž­ti į Lie­tu­vą. Dai­nius šią nau­jie­ną su­ti­ko džiaugs­min­gai. Ta­da ir už­kū­rė­me grį­ži­mo į na­mus rei­ka­lus. Pir­miau­sia rei­kė­jo nu­spręs­ti, kur grį­ši­me, pra­si­dė­jo pa­ieš­kos. Va­rian­tai – gy­ven­ti pas tė­vus ar nuo­mo­ja­ma­me bu­te – iš­kart at­kri­to. Pir­miau­sia in­ten­sy­viai ieš­ko­jo­me bu­to Aly­tu­je, tin­ka­mų ne­at­si­ra­do. Ta­da pa­ieš­kas pra­plė­tė­me ir dai­rė­mės na­mų, so­dy­bų, so­dų Aly­taus ra­jo­ne. Ne­bu­vo jo­kio iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo, kur no­ri­me gy­ven­ti – kai­me ar mies­te, tie­siog ieš­ko­jo­me pa­gal ga­li­my­bes būs­to. Ra­dus da­bar­ti­nių mū­sų na­mų skel­bi­mą, par­vyk­ti ap­žiū­rė­ti ga­li­my­bės ne­bu­vo. Pan­de­mi­jos ri­bo­ji­mai ap­ri­bo­jo ir mums pa­ti­ku­sių ob­jek­tų ap­žiū­ras, o vė­liau ir do­ku­men­tų tvar­ky­mą. Te­ko su­teik­ti įga­lio­ji­mus tė­vams, kad nu­pirk­tų be mū­sų.“

Dai­nius: „Iš­šū­kiai man ne­bai­sūs. Aš 17-os iš­vy­kau iš Lie­tu­vos, 20 me­tų pra­gy­ve­nau už­sie­ny­je, dar vie­ną nau­ją žings­nį ženg­ti ne­bai­su. Pir­miau­siai at­si­ra­do no­ras grįž­ti, apie žem­dir­bys­tę ne­bu­vo gal­vo­ta. Tik min­tys, kur gy­ven­sim grį­žę, kir­bė­jo. Sta­ty­tis na­mą nuo nu­lio bū­nant už­sie­ny­je – per il­gai, o gy­ven­ti pas uoš­vius ar­ba nuo­mo­tis, kol sta­ty­si­me no­ro ne­bu­vo.

Nu­si­pir­kus so­dy­bą, ki­lo klau­si­mas, ką da­ry­ti su že­me. Pa­lik­ti tie­siog pie­vo­mis – ne mū­sų bū­dui, to­dėl ir ki­lo idė­ja įgy­ven­din­ti se­nas sva­jo­nes. Sa­vas so­das, sa­vas prū­das. Pa­ra­ma iš Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų pa­ska­ti­no to im­tis ne­ati­dė­lio­jant, nors daug kas sa­kė – ne­pra­dė­kit, ne­gau­sit. O ga­vom vis­ką, ko pra­šė­me.“

– Pa­pasa­koki­te, kaip pra­dė­jo­te kur­tis? Vis­ką ap­mąs­tė­te, tar­si pa­gal es­ki­zą, ar vis esa­te pa­ieš­ko­se, pa­žai­džiant, im­pro­vi­zuo­jant?

Ai­ra: „Par­va­žia­vo­me su vi­sais daik­tais tie­siai į na­mus, ku­riuos tuo pat me­tu ir ap­žiū­rė­jo­me. Vi­zi­jos, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti na­mai, atsirado po to, kai pa­si­ra­šė­me pre­li­mi­na­rią pir­ki­mo su­tar­tį. Va­ka­rais pie­šė­me es­ki­zus dar bū­da­mi An­gli­jo­je, kaip sve­tai­nė­je bal­dus iš­dės­ty­si­me, kur sve­tai­nės sek­ci­ja sto­vės, žiū­rė­da­vo­me at­siųs­tas nuo­trau­kas ir kal­bė­da­vo­mės, koks na­mo kam­pas tai ga­lė­tų bū­ti. Da­bar pri­tai­ko­me prie mū­sų no­rų, vi­zi­jų tai, ką tu­ri­me – griau­na­me, kaž­ką sta­to­me, ki­tur at­nau­ji­na­me.“

Dai­nius: „Pirk­ti so­dy­bą ma­čius ją tik iš nuo­trau­ko­se – di­de­lis iš­šū­kis, ku­rį ne vi­si iš­drįs­tų iš­ban­dy­ti. To­dėl bu­vo pa­da­ry­ta ir ne­ma­žai klai­dų. Pla­nuo­ti re­mon­tą pra­dė­jau dar bū­da­mas An­gli­jo­je, dau­gu­mą me­džia­gų pir­kau ten. O grį­žus te­ko daug ką keis­ti, ka­dan­gi vis­ko iš nuo­trau­kų ne­at­spė­si.

Kur­tis pra­dė­jo­me nuo vi­sų pa­lik­tų bal­dų ir šiukš­lių iš­ve­ži­mo į są­var­ty­ną, ir, ži­no­ma, nuo vo­nios kam­ba­rio sta­ty­mo, nes šia­me na­me vo­nia bu­vo rū­sy­je ir ne­la­bai nau­do­ja­ma. O po to iš ei­lės – vai­kų mie­ga­ma­sis, mū­sų mie­ga­ma­sis, vir­tu­vė, sve­tai­nė, ki­ta vo­nia... Žmo­na tuo me­tu tvar­kė­si lau­ke, nes ap­lin­ka bu­vo la­bai ap­leis­ta.“

– Ko­kių įpro­čių, ri­tu­a­lų ku­rian­tis ra­do­si?

Dai­nius: „Kaž­ko ypa­tin­go ne­bu­vo. Gal tik tiek, kad vi­si va­ka­rai, jei oras lei­do, pra­leis­ti lau­ke, kie­me prie lau­žo, tai bu­vo la­bai sma­gu ir ro­man­tiš­ka.“
– Kiek su­pra­tau, Jū­sų pla­nuo­se rim­tos že­mės veik­los ne­bu­vo. Bet da­bar tu­ri­ma že­me džiau­gia­tės?

Ai­ra: „Vy­ras tu­ri ver­slu­mo gys­le­lę, tai jau bu­vo aiš­ku, kad įsi­gi­jus so­dy­bą su že­me bus vyk­do­ma že­mės ūkio veik­la. Že­mė ne­bus pa­lik­ta tie­siog tuš­čia.“

Dai­nius: „Taip, veik­los ne­pla­na­vo­me, bet taip jau su­si­dės­tė vis­kas, kad da­bar veik­la bus, ir ga­na ne­ma­žos ap­im­ties. Ti­kiuo­si se­nat­vė­je džiaug­tis pa­siek­tais re­zul­ta­tais.“

– Pa­kal­bė­ki­me apie Jū­sų pa­si­rink­tas kul­tū­ras. Ko­dėl sva­rai­niai, rie­šu­tai? Gal tu­ri­te dau­giau įdo­mių pla­nų at­ei­čiai?

Ai­ra: „Rie­šu­ty­nas – vy­ro sva­jo­nė, o sva­rai­nių kva­pas man aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais. Pa­ste­bė­jo­me skel­bi­muo­se, kad sva­rai­niai pa­klau­sūs, tas ir­gi pri­si­dė­jo prie ap­si­spren­di­mo. Nė­ra su­dė­tin­ga juos au­gin­ti, bet ži­nių rei­kia, kaip ir bet ką ki­ta au­gi­nant. Bet vis­kas ge­riau­siai iš­moks­ta­ma prak­tiš­kai.“

Dai­nius: „Rin­ko­mės tas kul­tū­ras, ku­rioms rei­kia ne­daug prie­žiū­ros ir ne­rei­kia jų kas­met so­din­ti. Rie­šu­tų la­bai no­rė­jau aš, sva­rai­nių – žmo­na. Taip ir su­ta­rė­me.“

– Au­gi­na­te dvi at­ža­las. Kaip jie pri­ima gy­ve­ni­mą kai­me? Ne­pa­si­ilgs­ta mies­to?

Ai­ra: „Kai tik grį­žo­me, pir­mo­ji va­sa­ra mums pri­ly­go di­de­liam nuo­ty­kiui. In­dus su vai­kais plo­vė­me prie šu­li­nio, du­be­ny­se. Va­ka­rais va­žiuo­da­vo­me prie eže­ro mau­dy­tis, o die­nas vai­kai pra­leis­da­vo lau­ke, be­si­kaps­ty­da­mi smė­ly­je. Jų vei­dai va­ka­re bū­da­vo net juo­di. Pa­juo­ka­vi­mas, kad grįž­ta­me at­gal į An­gli­ją, jiems pri­ly­go baus­mei, rėk­da­vo jog ne­no­ri, bū­ta net aša­rų. Da­bar vy­res­nio­ji mer­gai­tė sa­ko, jog už­au­gu­si no­rės gy­ven­ti mies­te ir bu­te. Bet mies­to jiems ne­trūks­ta. Daž­nai lais­va­lai­kį lei­džia­me Ma­ri­jam­po­lė­je. Mums įpras­ta va­žiuo­ti ap­si­pirk­ti į mies­tą, o pus­va­lan­džio ke­lio­nė ne­pra­ilgs­ta nei vie­nam iš mū­sų.“

Dai­nius: „Aš pats, kaip jau mi­nė­jau, už­au­gau kai­me, Luks­nė­nuo­se, to­dėl la­bai ti­kiuo­si, kad ir mū­sų vai­kai džiaug­sis tuo gy­ve­ni­mu, ku­rį ga­li pa­siū­ly­ti pro­vin­ci­ja. Jiems čia sma­gu, gal kaž­kiek keis­to­ka vien­kie­my­je, ne­tu­ri ša­lia kai­my­nų, drau­gų, bet mo­kyk­lo­je ben­drau­ja. Vi­sa­da jų drau­gai yra lau­kia­mi mū­sų vien­kie­my­je. O po Lon­do­no šur­mu­lio jiems čia la­biau pa­tin­ka. Jau vien tik tu­ri­mą erd­vę įver­ti­nus, juk ten gy­ve­no­me 80 kvad­ra­tų na­me­ly­je su vos 35 kvad­ra­ti­nių met­rų kie­me­liu.“

– Sa­ko­ma, kad kar­tais mi­nu­tė ty­los ga­li bū­ti kur kas iš­kal­bes­nė už pus­va­lan­dį kal­bos. Ar ty­los daug Jū­sų vien­kie­my­je?

Ai­ra: „Daug. Ir tai bu­vo ir yra at­gai­va mū­sų au­sims. Jo­kių šū­ka­vi­mų už lan­go, ma­ši­nų gar­sų. Va­ka­rais lei­džia­me lais­vas va­lan­das sė­dė­da­mi kie­me ir klau­sy­da­mie­si gam­tos gar­sų. Ty­la yra tai, ką da­bar la­biau­siai ver­ti­na­me ir džiau­gia­mės ja par­va­žia­vę iš mies­to šur­mu­lio.“

Dai­nius: „Iš tie­sų daug. Ir mes tuo džiau­gia­mės. Man pa­tin­ka iš­ei­ti ry­te į lau­ką pa­ve­džio­ti šu­nis, ste­bė­ti stir­nas, čia jų ne­trūks­ta.“

– Gir­dė­jau sa­kant, kad to­bu­las po­il­sis kar­tais ga­li bū­ti ir dar­bas so­de. O ko­kios ki­tos veik­los at­ne­ša Jums ra­my­bės?

Ai­ra: „Pa­grin­di­nės mū­sų veik­los nuo pat įsi­kū­ri­mo iki šian­die­nos ir dar, ma­tyt, ar­ti­miau­sius ke­le­rius me­tus bus vi­sa, kas su­si­ję su že­mės ūkiu, au­ga­lais ir ap­lin­ka. Ka­dan­gi dir­bu pro­ti­nį dar­bą, tai po dar­bų par­ėjus skau­dan­čia gal­va, pa­si­ė­mus kas­tu­vą ir ge­rą va­lan­dą pa­dir­bė­jus jau­čiuo­si ga­vu­si ge­riau­sią vais­tą nuo vi­sų skaus­mų. At­si­ra­do ir po­rei­kis mo­ky­tis. Šie­met Aly­taus pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je bai­giau de­ko­ra­ty­vi­nio žel­di­ni­mo ir ap­lin­kos tvar­ky­mo stu­di­jas su ta in­ten­ci­ja, kad pa­ti ga­lė­čiau sau su­si­brai­žy­ti ap­link na­mus esan­čio kie­mo vi­zu­a­li­za­ci­jas.

La­biau­siai šir­dis dai­nuo­ja, kai lais­vu lai­ku tvar­kau­si ku­ria­me nors so­dy­bos kam­pe, at­ran­du au­ga­lus po už­žė­lu­sia žo­le, juos ap­ge­niu ir su­tei­kiu nau­jas for­mas.“

Dai­nius: „Lau­ko erd­vių gra­ži­ni­mu dau­giau žmo­na už­si­i­ma. Man pa­tin­ka na­mą res­tau­ruo­ti, vis­ką pats pa­da­riau. Pla­nų tu­riu dar daug ir il­gam.“

– Su­pra­tau, kad mėgs­ta­te ke­liau­ti? Kuo pra­tur­ti­na ke­lio­nė­se pra­leis­tas lai­kas?
Ai­ra: „Mėgs­ta­me ke­liau­ti, ta­čiau ar­ti­miau­siu me­tu vi­sos ke­lio­nės yra tik at­ei­ty­je.“

Dai­nus: „Daug ke­lia­vo­me, bet da­bar ki­ti pri­ori­te­tai Kai įgy­ven­din­si­me pla­nus, ga­lė­si­me vėl skrai­dy­ti.“

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o tu­ri­te ką pa­sa­ky­ti.

Ai­ra: „Di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja įkur­ti nuo­sa­vą ūkį bu­vo ES pa­ra­ma. Pa­ra­šius ver­slo pla­ną pa­gal Lie­tu­vos kai­mo plėt­ros 2014–2020 me­tų pro­gra­mos prie­mo­nės „Ūkio ir ver­slo plėt­ra“ veik­los sri­tį „Pa­ra­ma jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mui“, sva­jo­nės ta­po re­a­ly­be.“

Dai­nius: „Vi­siems tiems, ku­rie ne­pa­si­ryž­ta grįž­ti, sa­kau – ne­bi­jo­ki­te, vis­kas to­je Lie­tu­vo­je ge­rai, tik ne­rei­kia ant so­fos il­gai gu­lė­ti. Aš su­grį­žau po 20-ies me­tų, žmo­na – po 8-erių. Ir abu džiau­gia­mės.“