Iš Ukmergės krašto kilusio kunigo Viliaus Valionio kelias į kunigystę – ilgas ir vingiuotas.

Prieš tris dešimtmečius jam teko prekiauti metalais, prarado pinigus, vos liko gyvas, vėliau ragavo emigranto duonos, grąžino skolas, o grįžęs į Lietuvą atrado pašaukimą.

Kunigo šventimai 59-erių metų V. Valioniui buvo suteikti šiemet rugpjūčio 5-ąją Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, kurioje jis trejus metus tarnavo diakonu. Tarnystę šiuose maldos namuose jis tęs vikaro pareigose.

Pirmąsias Mišias kiekvienas kunigas privalo aukoti savo tėviškėje. Tad Viliaus primicijos vyko Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kur suplaukė gausybė žmonių.

V.Valionis gimė Užulėnio kaime, kolūkiečių šeimoje. Jis – vidurinis vaikas, augęs su seserimis Zita ir Rita. Būdamas dešimties jau mokėjo dirbti ūkio darbus, melžti karves, nes reikėjo padėti tėvams namuose ir Užugirio tarybiniame ūkyje.

Mokėsi Vilius Užugirio aštuonmetėje mokykloje. Iki šiol bendrauja su savo buvusia mokytoja Tamara Reingardtiene.

Dabartinėje Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje įgijęs elektrifikacijos specialybę tarnavo armijoje Kaukaze.

Po to buvo paskirtas dirbti energetiko pavaduotoju „Pavasario“ kolūkyje. „Tais laikais, įgijus specialybę, reikėdavo trejus metus atidirbti. Nors man įsiskaičiavo dveji tarnybos armijoje metai, dar vienus vis tiek reikėjo atidirbti“, – pasakojo V. Valionis.

Keletą metų jis dirbo elektriku ir Užugirio tarybiniame ūkyje, tuometinėje psichiatrijos ligoninėje, kuri buvo įsikūrusi dvaro pastatuose. 1990-aisiais dirbo elektriku „Ekrano“ gamykloje, Panevėžyje.

Viską prarado

Neseniai atgavusi nepriklausomybę Lietuva tuo metu išgyveno ekonominį sunkmetį. „Algos buvo nedidelės. Norėdamas užsidirbti papildomai, matydamas, kad ir kiti taip daro, pradėjau prekiauti automobiliais“, – pasakoja pašnekovas. Kadangi Lietuvos rinka buvo maža, važinėdavo į Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją.

Ilgainiui automobilius pakeitė spalvotieji metalai. Į verslą buvo investuoti didžiuliai pinigai – tiek savi, tiek kreditorių.

Laikai buvo neramūs. „Atėjo metas, kai viskas žlugo. Buvo sudarytas didelis sandoris, dėl kurio viską praradau ir net galėjau nebegrįžti. Vieni pabėgo, kiti dingo be žinios. Daug ką parvežė karstuose, – skaudžiai prisimena Vilius. – Buvo banditizmo laikai – pašalinti žmogų nieko nereiškė. Pirmiausia buvo pinigai. Aš turėjau Dievo apsaugą, tik dabar galiu tai liudyti, kai praėjo tas laikas. Tada dar nesupratau Jo plano. Šiuo keliu turėjau praeiti tam, kad pasiruoščiau ateičiai, išmokčiau geriau suprasti kitą žmogų.“

Kadangi nebeturėjo visiškai nieko, 1999-aisiais Vilius grįžo pas tėvus dirbti žemę ir auginti gyvulius.

Gelbėjo malda

Abu V. Valionio tėvai buvo pamaldūs. Kiek prisimena, jam, dar vaikui, akcentuodavo sekmadieniais jokio sunkaus darbo nedirbti, tik tai, kas yra reikalinga.

Iš vaikystės atmintyje išlikęs besimeldžiančios močiutės, kuri mirė, kai Viliui buvo keturiolika, vaizdas. „Močiutė buvo labai religinga. Matydavau ją su rožiniu visas dienas. Tik vėliau supratau, kad ji kasdien melsdavosi už mus“, – dalijosi pašnekovas.

Nors šeimoje turėjo tikėjimo pavyzdžių, apie kunigystę ar maldą jaunystėje visai negalvojo. Pats maldą atrado tik patyręs didžiausią krizę.

„Nors praradau ne tik savo, bet ir kreditorių pinigus, likau gyvas. Tais laikais gyvybę atimti buvo paprasta. Kreditoriai pasakė, kad man netrukdys, bet skolas turėsiu grąžinti. Grįžęs pas tėvus nuo pirmos dienos turėjau viltį, kad viskas išsispręs. Lydėjo vidinis pasitikėjimas“, – pasakoja kunigas.

Apie kraštiečio nesėkmę sužinojo ne tik artimieji, bet visas kaimas. Taip sužlugdytas atrado maldą. „Naktimis išeidavau į laukus, žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų verkdavau ir melsdavausi  Jėzui, tiesiog prašydamas jo pagalbos“, – prisimena Vilius.

Daugiausia paguodos sulaukdavo iš savo mylimos mamos, kuri iškeliavo amžinybėn prieš šešerius metus. Dirbant ūkyje, tėvai duodavo pinigų. Kartą, kai mama davė šimtą litų, nuvažiavęs dviračiu į Taujėnus, Juškų parduotuvėje už juos visus nusipirko loterijos bilietų. Tikėjosi bent virdulio.

Du iš tų bilietų buvo laimingi. Patikrinęs pirmąjį, sužinojo, kad laimėjo automobilį, o su antruoju – virdulį. Tai buvo stebuklas.

Maždaug tuo pačiu laiku paskambino buvęs bendraverslis, išvykęs į Ispaniją anksčiau. „Žinodamas mano padėtį, pasiūlė padirbėti“, – pasakoja Vilius. 2000-aisiais jis išvyko į Ispaniją su viltimi grąžinti skolas.

Alinantis darbas

Lietuva tada dar nebuvo Europos Sąjungos narė, tad lietuviai dirbo nelegaliai.  

Kartu su buvusiu bendraversliu Vilius dirbo neilgai. Po kelių mėnesių keliai išsiskyrė. Įsidarbino statybose. Kalbos nemokėjo. Iš žodyno išsirašydavo žodžius, kurių reikėjo – įrankių, medžiagų pavadinimus.

Darbas buvo labai sunkus. „Pirmuosius metus dirbome kaip vergai – per karštį, o atlygis – labai mažas. Tai buvo pakeliama tik per maldą ir įsipareigojimą, kad turiu atiduoti skolas, – prisimena pašnekovas. – Galvodavau, kai tik viską grąžinsiu, iš karto grįšiu į Lietuvą.“

Prieš šventas Velykas Vilius nuėjo į miestelio, kuriame dirbo, bažnyčią: „Pasijutau labai artimu miestelio gyventojams, nepraleisdavau nė vieno sekmadienio, nes išgyventi padėjo tik malda atvira širdimi.

Tačiau ištiko dar viena nesėkmė – statybose darbas baigėsi, šeimininkai sutarto atlygio nesumokėjo.

Po šios apgaulės Vilius Granadoje sutiko kitą žmogų ir sutarė dėl darbo ne per tarpininkus. Taip atvertė šviesų lapą Ispanijoje. Antraisiais metais jau gavo dvigubai didesnį atlygį, o darbo ir gyvenimo sąlygos buvo daug geresnės.

„Visas skolas atidaviau per dvejus metus, – prisimena pašnekovas. – Vėliau kreditoriai sakė, kad buvau pirmas ir paskutinis, grąžinęs viską.“

Vis tik į Lietuvą jis dar negrįžo, liko Ispanijoje, kur bandė kurti šeimą. „Mano vaizduotėje šeima buvo didelė, gausi, su daug vaikų“, – sakė jis. Deja, tikriausiai nebuvo skirta. Už tai dabar, būdamas kunigu, džiaugiasi gausėjančia parapijos šeima.

Sugrįžimas

2008 metais Vilius pajuto didžiulę trauką namo. „Buvo svarbu nebe pinigai, bet ką sako širdis. O ji traukė mane atgal“, – pasakoja pašnekovas.

Grįžo, turėdamas du tikslus – Lietuvoje rasti darbą ir sukurti šeimą. Kreipėsi į tuometinę Darbo biržą. Kaip tik Ukmergėje veiklą pradėjo gamykla „Narbutas“, tad ir įsidarbino logistikos skyriuje, prekių priėmime.

Susipažino su įmonėje tuo metu dirbusia ukmergiške sveikuole Sigita Kriaučiūniene (dabar Labutienė), įsitraukė į sveikuolių veiklą, dalyvavo įvairiose stovyklose.

Po metų, prasidėjus ekonominei krizei, gamykla bankrutavo. Visi buvo masiškai atleidžiami iš darbo.

Sunkus darbas statybose pakirto ir sveikatą – turėjo problemų dėl stuburo. Tad prašymo atleisti iš darbo neteikė, o kreipėsi į medikus, gydėsi ligoninėje. Nedarbingumą medikai tęsė keturis mėnesius, o paskui nukreipė į komisiją, kuri pasiūlė nustatyti nedarbingumo grupę arba išbandyti profesinę reabilitaciją. Vilius pasirinko pastarąją ir buvo pasiųstas mokytis buhalterinės apskaitos į Vilnių, Valakupių reabilitacijos centrą Turniškėse.

Jau pirmosiomis savaitėmis Vilius atkreipė dėmesį į skambančius varpus, kviečiančius maldai kitoje Neries upės pusėje. Skambėjo Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios, kur netoliese veikia kunigų seminarija, varpai. „Tai buvo šauksmas“, – sako Vilius. Vedamas to varpų kvietimo nuvyko į mišias, įsitikinti, kas jį žadina.  

Vėliau susipažino su jėzuitu kunigu Eitvydu Merkiu, kuris vedė įvairius mokymus. Jis pakvietė Vilių sutikti 2010 metus maldoje Trinapolyje. „Vidurnaktį buvo aukojamos šventosios Mišios. Žmonės šventė Naujuosius Metus, šaudė fejerverkus, o mes meldėmės už visą pasaulį“, – prisimena pašnekovas.

Mišios paliko gilų įspūdį, tačiau apie kunigo kelią vis dar negalvojo.

Pašaukimo atradimas

Nuo 2012-ųjų sausio 1-osios Vilius pradėjo patarnauti Lėno bažnyčioje kunigui Vidmantui Kareckui per mišias prie altoriaus. „Tada pajutau, kad tai yra ta vieta, kurioje išgyvenu šventumą, dvasinio gyvenimo pilnatvę, – prisimena kunigas. – Dar po dviejų ar trijų mėnesių pajutau, kad vyksta kažkas daugiau. Kaip gyvatės po didelio karščio pakeičia odą, jaučiau, kad keičiasi mano dvasia ir kūnas, bet nesupratau, kas vyksta. Važiavau pas dešimtį skirtingų dvasininkų Lietuvoje išsikalbėti. Nuvykau pas amžinatilsį tuometinį Ramygalos kleboną Edmundą Rinkevičių. Jis patarė vykti į vienuolyną, kad maldoje atpažinčiau savo pašaukimą. Bet jaučiau, kad mano kelias – ne vienuolio.“

Taip, lankydamasis pas kunigus, Vilius pateko į „Pilnų namų bendruomenę“, įsikūrusią Varėnos rajone. „Ten kunigas Valerijus Rudzinskas po dviejų dvasinių pokalbių pasakė: „Tavo kelias – kunigystė.“ Nebebuvo jokių abejonių. Tais pačiais metais ir įstojo į kunigų seminariją.

Per stojamuosius vyko daug pokalbių, reikėjo parašyti dvasinį rašinį. Stojo trylika kandidatų. „Rektoriui paklausus, ką darysiu, jei nepriims, mano atsakymas buvo: „Toliau garbinsiu ir šlovinsiu Dievo sūnų Jėzų“, – dalijosi Vilius. – Buvo ramybė. Nejaučiau nerimo, kad nepriims. Jausmas, kad Dievas atnešė mane čia ant savo rankų, buvo stipresnis. Atsakymą dėl priėmimo atsiuntė laišku į namus. Jį, pasimeldę, atplėšėme kartu su mama.“

Įstojo penki. Iš jų trys – jau kunigai, ketvirtas siekia kunigystės. Prieš tai iš aštuonių įstojusiųjų dvasininku netapo nė vienas.

Atvykęs prie seminarijos durų Vilius ištarė: „Dieve tegul būna Tavo valia, einant man į šią dvasinę mokyklą.“ Jo bendramoksliai buvo gerokai jaunesni, o jis – suaugęs vyras, praėjęs ilgą ir vingiuotą kelią su skaudžiais praradimais.

Seminarijoje studijavo penkerius metus. Po to buvo suteikti diakono šventimai. Diakonystė truko šešerius metus. Diakonas turi teisę krikštyti, tuokti, lankyti ligonius, laidoti, suteikti palaiminimus, tačiau negali klausyti išpažinčių, suteikti ligonių patepimo, aukoti šventųjų mišių. Tokia teisė suteikiama kunigui.

„Turi gyventi tuo, ką skelbi“, – apie kunigystę sako dvasininkas. Kasdieniai kunigo palydovai – maldos – aušrinė, rytmetinė, dieninė, vakarinė, naktinė brevijoriaus. Gailestingumo valandą (15 val. – tai valanda, kai buvo nukryžiuotas Kristus) kunigas Vilius taip pat skiria maldai.

„Nors pirmosiose savo maldose kreipiausi į Jėzų tiesiogiai, šiandien mano pagrindinis ginklas – rožinis“, – sako kunigas ir pasidalina dar viena ypatinga patirtimi.

Seminarijos baigimo proga yra tradicija vykti į Romą. 2017-aisiais Vilius lankė didžiąsias Romos bažnyčias. „Lankydamasis Marijos Snieginės bazilikoje, vos užėjęs į šventovę, pajutau, kaip mane apgaubė malonė. Kaip Marija paėmė mane į savo glėbį. Tik vėliau suvokiau, kad visą laiką, kol buvau bazilikoje, verkiau džiaugsmo ašaromis. Paskui patyriau ir daugiau Marijos ženklų. Vienas jų – kunigystės šventimas man suteiktas rugpjūčio 5-ąją – Marijos Snieginės dieną“,  – sakė kunigas.