R.Ali­šaus­kie­nė lie­tu­vių kal­bos nuo nu­lio me­tus lai­ko mo­kė aš­tuo­nias Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ir Jot­vin­gių gim­na­zi­jos mo­ki­nes, pa­si­trau­ku­sias su tė­vais nuo ka­ro Uk­rai­no­je. „Ma­no mo­ki­nės ma­nęs nie­ka­da ne­klau­sė, ko­dėl jos tu­rė­tų mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos. Tai joms bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma, nes jos no­rė­jo in­teg­ruo­tis, kai ku­rios jau tvir­tai sie­jo sa­vo at­ei­tį su Lie­tu­va. Mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos joms bu­vo la­bai di­de­lė mo­ty­va­ci­ja, o man – iš­šū­kis. Esu mo­kiu­si dau­gy­bę kar­tų abi­tu­rien­tų, bet mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos už­sie­nie­čius – vi­sai nau­jas iš­šū­kis. Pri­si­pa­žin­siu, bu­vo ir ne­mi­go nak­tų, mąs­tant, kaip tai da­ry­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

Su­lau­ku­si Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go di­rek­to­riaus Vir­gi­ni­jaus Skrob­lo pra­šy­mo mo­ky­ti uk­rai­nie­tes ji il­gai ne­dve­jo­jo, nes už­im­tu­mas pa­dė­jo įveik­ti ne­ra­mias min­tis, emo­ci­jas dėl pra­si­dė­ju­sio bai­saus ka­ro ir ta­po tik­ra at­gai­va. Su mo­ki­nė­mis ben­drą kal­bą ra­do la­bai grei­tai, ta­čiau – ne apie įvy­kius Uk­rai­no­je. Pa­gal ne­ra­šy­tą tar­pu­sa­vio su­si­ta­ri­mą šių te­mų lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ko­se ne­lie­tė.

Me­to­di­kos taip pat ieš­ko­jo pa­ti – mo­ky­to­ja Ri­ta pa­si­rin­ko te­mi­nį mo­ky­mą, kad uk­rai­nie­tės grei­čiau ga­lė­tų su­kaup­ti įpras­to­je ap­lin­ko­je rei­kia­mą žo­džių ba­ga­žą. Jos taip pat nuo­to­li­niu bū­du tę­sė moks­lą sa­vo mo­kyk­lo­se Uk­rai­no­je, o lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas lan­kė ir pa­pil­do­mai.

R.Ali­šaus­kie­nės mo­ki­nė Li­za (su­trum­pin­tas Yeli­za­ve­tos var­das) šie­met jau abi­tu­rien­tė – nuo­to­liu bai­gė sa­vo, iki ka­ro pra­džios lan­ky­to­je mo­kyk­lo­je Uk­rai­no­je bai­gia­mą­ją 11 kla­sę, ta­čiau kai ku­rių da­ly­kų pa­mo­kas lan­kė Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je, mo­kė­si lie­tu­vių kal­bos. Mo­ky­to­ja sa­ko, kad ši mo­ki­nė ypa­tin­gai im­li, ji per ke­lis mė­ne­sius jau ge­bė­jo su­si­kal­bė­ti lie­tu­viš­kai kas­die­nė­se si­tu­a­ci­jo­se.

Šią sa­vai­tę Li­za su ma­ma už­su­ko į sve­čius pas mo­ky­to­ją Ri­tą pa­pa­sa­ko­ti, kaip jai se­ka­si ir ko­kius moks­lus pa­si­rin­ko.

„Įsto­jau to­liau mo­ky­tis Uk­rai­no­je, ta­čiau pla­nuo­ju ki­tą­met ban­dy­ti sto­ti į aukš­tą­ją mo­kyk­lą Lie­tu­vo­je, tai ga­liu da­ry­ti su uk­rai­nie­tiš­ku ates­ta­tu. Me­tų per­trau­ka man rei­ka­lin­ga tam, kad ge­rai iš­mok­čiau lie­tu­vių kal­bos“, – sa­ko Li­za. Jai se­ka­si pui­kiai, nors, ne pa­slap­tis, kal­ba tik­rai sun­ki. Mer­gi­na pa­ste­bi, kad iš­mok­ti lie­tu­viš­kai Uk­rai­no­je jai bū­tų bu­vęs kur kas di­des­nis iš­šū­kis, o Lie­tu­vo­je pa­de­da vis­kas – lie­tu­viš­kai kal­ban­tys drau­gai, kas­die­nė ap­lin­ka, ku­rio­je vis­kas lie­tu­viš­kai. Li­za sa­ko jau su­si­dė­ju­si ir len­ty­nė­lę lie­tu­viš­kų kny­gų, ku­rias la­bai no­ri per­skai­ty­ti, kai tik žo­džių ba­ga­žo už­teks.

„Tur­būt taip ir yra, kad Lie­tu­vo­je ir Aly­tu­je man la­bai pa­tin­ka, o ir kal­bos mo­ky­tis se­ka­si ge­rai, nes daug pa­dė­jo ma­no pa­žin­tis su nuo­sta­bia mo­ky­to­ja Ri­ta, ku­ri ne tik mo­kė lie­tu­viš­kai, bet ir la­bai pa­lai­kė“, – sa­ko Li­za.

Į Aly­tų uk­rai­nie­tė at­va­žia­vo su ma­ma, jos gy­ve­no milijoni­niame Dnip­ro mies­te, ku­ris nuo bom­bar­da­vi­mų la­bai nu­ken­tė­jo nuo pir­mų­jų ka­ro die­nų. „Iš pra­džių sun­kiau­sia bu­vo tai, kad ne­mo­kė­jau lie­tu­viš­kai, nes kal­bė­ti gat­vė­je, ko nors pa­klaus­ti ru­siš­kai la­bai dro­vė­jau­si ir ne­no­rė­jau kal­bė­ti ši­ta kal­ba…“ – sa­ko Li­za, nuo pir­mų­jų die­nų Lie­tu­vo­je tvir­tai pa­si­ry­žu­si iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bos. Mer­gi­na džiau­gia­si, kad jos su ma­ma pa­si­rin­ko gy­ven­ti Aly­tu­je, kur su­lau­kė daug pa­gal­bos, vi­siems tiems žmo­nėms, ku­rie pa­dė­jo, pa­lai­kė ji sa­ko „ačiū“.

„Aly­tus man yra ypa­tin­gas. Iki šiol man ne­te­ko ma­ty­ti, kad gy­ven­to­jai taip gra­žiai at­si­liep­tų apie sa­vo mies­tą, kaip aly­tiš­kiai. Vis­kas čia bu­vo ge­rai, ren­gi­nių la­bai įdo­mių te­ko ap­lan­ky­ti, gra­žiai tvar­ko­mas, šva­rus mies­tas. Bet man ro­dos, kad svar­biau­sia yra gy­ven­to­jų po­žiū­ris“, – sa­ko Li­za. Bai­gu­si mo­kyk­lą ji da­bar gy­vens Vil­niu­je, ta­čiau Aly­tu­je lie­ka ma­ma, ku­ri čia tu­ri dar­bą, at­va­žia­vu­si ap­lan­ko ir sa­vo mo­ky­to­ją Ri­tą.