Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je jau įpras­ta ma­ty­ti su­au­gu­sį žmo­gų, ne­ši­ną sa­vo mu­zi­kos in­stru­men­tu. Jau ne­be pir­mus me­tus ne­iš­si­pil­džiu­sios vai­kys­tės sva­jo­nės mu­zi­kuo­ti, no­ras gi­liau su­si­pa­žin­ti su mu­zi­ka at­ve­da ir su­au­gu­siuo­sius į mu­zi­kos kla­ses, mat mo­kyk­la rū­pi­na­si ir ne­for­ma­liuo­ju su­au­gu­sių­jų mu­zi­ki­niu švie­ti­mu. Jo­ni­nių iš­va­ka­rė­se ypač il­gai ir šur­mu­lin­gai vie­no­je erd­vė­je lie­jo­si ar­mo­ni­kos, akor­de­o­no, smui­ko, kan­klių, lū­pi­nės ar­mo­ni­kė­lės mu­zi­ka. Šį kar­tą jau­nas die­nas pri­si­mi­nė, sa­viems ge­bė­ji­mams va­lią da­vė gar­baus am­žiaus Aly­taus sen­jo­rai, tarp­tau­ti­nio pro­jek­to „Tra­di­ci­niai me­nai kaip prie­mo­nė stip­ri­nan­ti su­au­gu­sių­jų švie­tė­jų so­cia­li­nės įtrauk­ties kom­pe­ten­ci­jas“ da­ly­viai. Į pir­mą­jį pro­jek­to už­si­ė­mi­mą su­si­rink­ta ypač gau­siai. Dau­gu­ma pro­jek­to da­ly­vių – ke­lias­de­šimt me­tų mu­zi­kuo­jan­tys, kon­cer­ta­vę, da­ly­va­vę res­pub­li­ki­niuo­se ren­gi­niuo­se, šven­tė­se ir šian­dien dar gro­jan­tys sa­vų žmo­nių su­si­bū­ri­muo­se.

Mū­sų kraš­to žmo­nės mė­go su­si­bėg­ti per gi­mi­nės, re­li­gi­nes šven­tes, o ir po sun­kių dar­bų baig­ties su tal­ki­nin­kais su­sės­da­vo pa­si­sė­dė­ti. Be mu­zi­kos, dai­nos ne­bu­vo įsi­vaiz­duo­ja­mi to­kie pa­si­sė­dė­ji­mai. Kiek­vie­nas kai­mas tu­rė­jo dai­nin­gų ir mu­zi­ka­lių žmo­nių. Tik anais lai­kais bū­ti mu­zi­kos pro­fe­sio­na­lu, baig­ti ati­tin­ka­mus moks­lus, o ir nu­si­pirk­ti mu­zi­kos in­stru­men­tus bu­vo di­de­lė pra­ban­ga. Tad į mu­zi­kuo­jan­tį­jį bu­vo žiū­ri­ma ki­taip, jis bu­vo vi­sų ma­to­mas, iš­skir­ti­nis, tar­si pa­ki­lęs virš var­to­to­jiš­kos kas­die­ny­bės. Mu­zi­ka nuo se­no ver­ti­na­ma kaip žmo­gaus kū­ry­bos, in­di­vi­du­a­ly­bės iš­raiš­ka.

„Mu­zi­kuo­jan­čio jau­nuo­lio ar pro­fe­sio­na­laus at­li­kė­jo ne­re­tai klau­sia­ma: „O kaip tu at­ėjai į mu­zi­ką?“ Ir daž­niau­sias at­sa­ky­mas: „Ma­no se­ne­lis bu­vo mu­zi­kan­tas.“ Ste­buk­lin­ga fra­zė. Mes su mo­ky­to­ja me­to­di­nin­ke Aud­ro­ne Venc­kū­nie­ne pa­gal­vo­jo­me, kad la­bai mie­la ir svar­bu bū­tų su­kvies­ti žmo­nes, ku­rie jaut­rūs mu­zi­kai, ku­rių gy­ve­ni­mas ne vie­ną de­šimt­me­tį ei­na su mu­zi­ka. Ir kaip šian­dien pa­ma­čiau jus be­si­ren­kan­čius, su­pra­tau, kas jus iš­ski­ria iš ki­tų. Šyp­se­na. To­kia jau mu­zi­kan­tų na­tū­ra, jie į gy­ve­ni­mą žiū­ri ki­taip, su šyp­se­na. Kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas žmo­gui su­tei­kia ki­tą sa­vi­ver­tę“, – kal­bė­jo pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė pro­fe­so­rė Al­do­na Vil­ke­lie­nė.

Di­de­lį įdir­bį ne­įga­lių­jų, sen­jo­rų švie­ti­mo sri­ty­je tu­rin­ti moks­li­nin­kė šį kar­tą pro­jek­tą vyk­do su ko­le­go­mis iš Lat­vi­jos ir Es­ti­jos: tad pra­dė­ję nuo na­cio­na­li­nių sen­jo­riš­ko am­žiaus mu­zi­kan­tų dis­ku­si­jų, im­sis pa­tir­ti­mi da­lin­tis su kai­my­nais. Pir­mo­je pro­jek­to da­ly­je iš­si­sa­ky­ta, iš­si­dis­ku­tuo­ta ir pa­de­monst­ruo­ti mu­zi­ki­niai ge­bė­ji­mai.

Ko­dėl im­ta­si mu­zi­kuo­ti? Gal ga­li­ma ir be to gy­ven­ti?

Kiek­vie­no ke­lias į mu­zi­ką skir­tin­gas, bet ir kaž­kuo pa­na­šus. Tė­vai dai­na­vo, gro­jo, dar kai­my­nas grau­džiai ar links­mai smui­ke­lį virk­dė.

„Kai­my­nys­tė­je vy­ko ves­tu­vės, man bu­vo ko­kie ket­ve­ri, bet la­bai pa­ti­ko ar­mo­ni­kos mu­zi­ka, ku­rią sklei­dė mu­zi­kan­to pirš­tų pa­lies­ti myg­tu­kai. Tai­gi par­lė­kiau na­mo, su­si­ra­dau ly­ges­nę mal­kos trin­ką, pri­si­ka­liau vi­nių ir „gro­jau“, – me­na Al­gir­das Ku­da­raus­kas.

Nie­kas jo į mu­zi­kos moks­lus ne­pa­stū­mė­jo, pats ga­ny­da­mas už­si­dir­bo pi­ni­gų ir 1964 me­tais nu­si­pir­ko ar­mo­ni­ką. La­bai pa­ti­ko smui­ko gar­sas, tad po ket­ve­rių me­tų įsi­gi­jo ir jį. Al­gir­das pui­kiai gro­ja ne tik smui­ku, ar­mo­ni­ka, bet ir akor­de­o­nu, ba­ja­nu, jo­ni­ka.

„Ma­no se­ne­lis ei­da­vo gie­do­ti į šer­me­nis. Ir ma­ne ves­da­vo­si. Kar­tu su šei­ma ei­da­vo­me ir į ves­tu­ves. Man bu­vo įdo­mu klau­sy­tis liau­diš­kos mu­zi­kos ir dai­nų. Tė­vai pa­ste­bė­jo, kad prie sta­lo at­si­sė­du­si daž­nai pirš­tus ju­di­nau, tar­si ar­mo­ni­ka gro­jau. Nors ir ne­ma­žus pi­ni­gus kai­na­vo, bet man bu­vo nu­pirk­ta akor­de­o­nu­kas „Be­lo­rus“. Jis kaip bran­giau­sia re­lik­vi­ja iki šių die­nų yra ma­no sau­go­mas“, – pir­muo­sius žings­nius mu­zi­kos ke­liu me­na Mei­lu­tė Mi­liaus­kie­nė, „Bo­čių“ ka­pe­los va­do­vė. Bū­da­ma penk­to­kė Mei­lu­tė jau gro­jo vo­kiš­ku akor­de­o­nu.

Vy­riau­sias iš pro­jek­te da­ly­vau­jan­čių sen­jo­rų – Al­fon­sas Pla­tū­kis, jis pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais, sie­kian­čiais 1948 me­tus. „Tais me­tais ma­ma par­da­vė kar­vę ir nu­pir­ko man vo­kiš­ką ar­mo­ni­ką. Ja gro­ti iš­mo­kau per ke­lis mė­ne­sius. Vė­liau, jau po ka­riuo­me­nės, nu­si­pir­kau akor­de­o­ną. Per tris­de­šimt me­tų ves­tu­vė­se gro­jau, net ke­lioms ka­pe­loms pri­klau­siau. Ir šian­dien dar gim­ta­die­niuo­se pa­gro­ju“, – sa­ko prieš ke­le­rius me­tus de­vy­nias­de­šimt­me­tį per­ko­pęs Al­fon­sas.

Ja­ni­na In­ge­le­vi­čie­nė, Aly­taus TAU va­do­vė, mu­zi­kan­te ne­ta­po, ta­čiau pa­si­tai­kius pro­gai no­riai dai­nuo­ja liau­dies dai­nas. „Kai­my­nys­tė­je gy­ve­no nuo ka­ro lai­kų li­kęs vo­kie­tis. Jis la­bai gra­žiai grie­žė smui­ku, ku­rį iš sa­vo gim­ti­nės, Vo­kie­ti­jos, bu­vo at­si­ve­žęs. Ir da­bar, kai tik iš­girs­tu smui­ko me­lo­di­ją, prieš akis at­si­ve­ria gim­to­jo kai­mo vaiz­dai, di­džiu­lis tė­ve­lio už­veis­tas so­das, ap­ima šil­ti vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai. Anuo­met jau­ni­mas daug dai­na­vo, šim­tus dai­nų bu­vo įsi­mi­nęs. Ir džiu­gu, kad tos dai­nos, jų me­lo­di­jos dar ne vi­sų pa­mirš­tos. Ne­se­niai su TAU lan­ky­to­jais vy­ko­me į Rad­vi­liš­kį. Grįž­tant na­mo, vi­są ke­lią mū­sų jau­nys­tės lai­kų dai­no­mis links­mi­no mu­zi­kuo­jan­tis vi­suo­me­ni­nin­kas Vac­lo­vas Goš­tau­tas. Šiam žmo­gui jau­tė­me di­de­lę pa­gar­bą, kad iš­sau­go­jęs di­džiu­lį liau­dies dai­nų lo­by­ną“, – kal­bė­jo J.In­ge­le­vi­čie­nė.

Jos vy­ras Zig­mun­das In­ge­le­vi­čius ir­gi tu­rė­jo kuo pa­si­da­lin­ti. Jam tė­vas taip pat bu­vo nu­pir­kęs akor­de­o­nu­ką, bet jau­nuo­lis juo gro­jo tik sa­vo šei­mo­je, ne­iš­drį­so į pla­tes­nius mu­zi­kos van­de­nis iš­plauk­ti.

„O šiaip tai ar­mo­ni­ka man pa­ti­ko. Vai­kys­tė pra­ėjo trem­ty­je. Ten ir­gi skam­bė­jo mu­zi­ka. Pui­kiai ar­mo­ni­ka me­lo­di­jas vin­gu­ria­vo vie­nuo­li­ka­me­tė Liu­ba. Mes taip su­si­kau­pę jos me­lo­di­jų klau­sy­da­vo­mės“, – apie sa­vo mu­zi­ki­nę pa­tir­tį kal­bė­jo Zig­mun­das.

Ži­bu­tė Sal­du­kai­tė akor­de­o­nu gro­ti iš­mo­ko stu­di­juo­da­ma pe­da­go­gi­ką. Stu­den­tams tai bu­vo bū­ti­na dis­cip­li­na.

Pen­si­nin­kės Lio­nės tė­tis bu­vo mu­zi­kan­tas, ta­čiau jai jo gro­ji­mo gir­dė­ti ne­te­ko, ka­ro me­tu ar­mo­ni­ką kaž­kas niek­šiš­kai su­pjaus­tė. „Iš dai­nin­gos šei­mos pa­vel­dė­jau no­rą dai­nuo­ti. Ta­pu­si pen­si­nin­ke šį po­mė­gį nu­ta­riau su­ak­ty­vin­ti, pra­dė­jau lan­ky­ti mo­ky­to­jos Aud­ro­nės su­au­gu­sių­jų mu­zi­kos kla­sę. Įsi­ti­ki­nau, kad gro­ji­mas ir dai­na­vi­mas tar­si te­ra­pi­ja, pa­de­da at­si­kra­ty­ti ne­igia­mų emo­ci­jų“, – ti­ki­no Lio­nė.

Gro­jant ne tik la­vi­nie­si, bet ir už­si­mirš­ti

Mu­zi­kuo­jan­tys sen­jo­rai tei­gė, kad mu­zi­kan­tas be in­stru­men­to – ne mu­zi­kan­tas. Al­gir­das Ku­da­raus­kas in­stru­men­tų at­si­ne­šė tiek, kiek pa­jė­gė. Jo ran­ko­se, ti­kė­ti­na, ir se­niau­sias ša­ly­je smui­kas. „Il­gai ty­ri­nė­jau, do­mė­jau­si, klau­si­nė­jau spe­cia­lis­tų ir ma­nau, kad tai yra XVII am­žiaus smui­kas. Ga­lu­ti­nę iš­va­dą pri­ėmiau iš­gir­dęs smui­kų meist­ro Juo­zo Zub­ric­ko ko­men­ta­rą. Jis re­mon­ta­vo ir šį smui­ką, pa­ma­tęs pa­gal kak­liu­ko mat­me­nis re­ziu­ma­vo, kad tai yra ba­ro­ko sti­liaus smui­kas. Man jis pa­kliu­vo kaip se­nas ir nie­kam ne­rei­ka­lin­gas. Iš­li­kęs lo­go­ti­pas su rai­dė­mis ir kry­žiaus at­vaiz­du, kas reiš­kia – Die­vo ga­ly­bė, lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, kad tai ga­li bū­ti Gvar­ne­rių (Gu­ar­ne­ri) šei­mos smui­ko meist­rų dar­bas. Tik ne­aiš­ku – tė­vo ar sū­naus?“ – ko­men­ta­vo Al­gir­das, ku­rio anuo­met va­do­vau­ja­ma Ry­liš­kių ka­pe­la pre­ten­da­vo į ge­riau­sios Lie­tu­vos ka­pe­los ti­tu­lą.

(Gvar­ne­rių šei­ma – tai Ita­li­jos smui­ko meist­rai, dir­bę Kre­mo­no­je. Pir­ma­sis šios šei­mos smui­kų meist­ras bu­vo An­drė­jas Gvar­ne­ris (1626 –1698) – Ni­ko­lo Ama­čio mo­ki­nys ir An­to­ni­jaus Stra­di­va­ri­jaus ben­dra­dar­bis – A.K.)

Al­gir­das dar pa­de­monst­ra­vo per šim­to me­tų se­nu­mo akor­de­o­ną, ku­riuo gro­jo Kau­no „Met­ro­po­lio“ res­to­ra­no akor­de­o­ni­nin­kai. Jo ar­mo­ni­kai taip pat apie 100 me­tų. Al­gir­das tu­ri ir dau­giau re­lik­vi­nių in­stru­men­tų, jis net ruo­šia­si su­reng­ti jų pa­ro­dą.

Mu­zi­kos in­stru­men­tų at­si­ne­šė ir ki­ti sen­jo­rai. Tai­gi dar skam­biai lie­jo­si mu­zi­ka ir dai­nos. Juk ne vel­tui sa­ko­ma, mu­zi­kan­tui ne­duok val­gyt, duok pa­grot. Ne vie­ną kū­ri­nį at­li­ko ir 92 me­tų Al­fon­sas Pla­tū­kis, še­šių „Duo­kim ga­ro“ kon­kur­sų da­ly­vis.

An­ta­nas Rat­ke­vi­čius pa­gro­jo ir anuo­met ma­din­ga lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le. Jis at­li­ko vai­kys­tės dai­ną, ku­rios jo­kiuos dai­ny­nė­liuos ne­už­tik­si. Mik­liais pirš­tais se­ną akor­de­o­ną virk­dė Vac­lo­vas Goš­tau­tas. Lio­nė pri­sė­do prie kan­klių ir, mo­ky­to­jai Aud­ro­nei pa­de­dant dai­na, at­li­ko ke­lis liau­diš­kus kū­ri­nius.
Sklin­dant gy­vai mu­zi­kai iš pa­čių sie­los gel­mių, vi­sų pro­jek­to da­ly­vių vei­dai švy­tė­jo. „Čia yra taip sma­gu, kad jau­tie­si lyg bū­tum tarp pa­čių ar­ti­miau­sių žmo­nių. Ačiū, pro­fe­so­re Al­do­na, kad į vie­ną bū­rį mus su­ve­dė­te“, – dė­ko­jo Ja­ni­na In­ge­le­vi­čie­nė. Šios ati­tar­ta, kad di­de­lė do­va­na ir jai mu­zi­kuo­jan­čių sen­jo­rų bu­vi­mas Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.

Kad gro­da­mas ne tik la­vi­nie­si, bet ir už­si­mirš­ti, tai ak­cen­ta­vo mu­zi­kuo­jan­tys sen­jo­rai. Čia pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė A.Vil­ke­lie­nė pa­da­rė eks­kur­są į moks­li­nin­kų veik­los erd­ves. Aust­rų mu­zi­kos te­ra­peu­tai me­di­kai tu­ri už­mies­ty­je kli­ni­ką. Kaip svei­ka­ti­ni­mo prie­mo­nė tai­ko­mas ėji­mas gry­bau­ti.

Pa­sak prof. dr. A.Vil­ke­lie­nės, tik iš pir­mo žvilgs­nio, ro­dos, nie­ko ben­dro su gy­dy­mu ne­tu­rin­tis veiks­mas. Bet ei­ni miš­ku su­si­kon­cen­tra­vęs ras­ti gry­bų, kit­ką pa­mirš­ti, ieš­kai tik gry­bų, kvė­puo­ji ty­rą orą. O vi­si pri­tū­pi­mai prie ras­to­jo – jau fi­zi­niai pra­ti­mai… Pa­ra­le­lė ga­li­ma ir su mu­zi­ka­vi­mu.

Mu­zi­kuo­jan­tys Aly­taus sen­jo­rai dis­ku­ta­vo, ko­kias sa­vy­bes tu­ri tu­rė­ti šian­die­nos mu­zi­kos mo­ky­to­jas, kad kuo dau­giau žmo­nių pri­kal­bin­tų mu­zi­kuo­ti? Kas pri­trauk­tų jau­nuo­lius? At­sa­ky­mas vien­bal­sis: jei­gu no­ro nė­ra, tai ir mu­zi­kan­tu ne­bus.

Ne vie­no sen­jo­ro ti­kin­ta, kad jų anū­kai pra­šo se­ne­lius ne tik pa­gro­ti, bet ir pa­dai­nuo­ti. Va­di­na­si, mu­zi­ka­vi­mo tą­sa vyks. Juk jie pa­tys prieš daug de­šimt­me­čių be jo­kios tė­vų prie­var­tos (kas ne­re­tai pa­ste­bi­ma da­bar) pa­si­rin­ko to­kį po­mė­gį.

Tra­di­ci­niuo­se me­nuo­se, ypač mu­zi­ko­je, kas gra­žu, kas vei­kia klau­sy­to­jo emo­ci­jas šian­dien, jas ly­giai taip pat veiks ir po dau­ge­lio me­tų. Tik rei­kia tai iš­sau­go­ti.