Tarp­tau­ti­nės pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­jo die­nos pro­ga – in­ter­viu su Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­ja Rai­mon­da Striau­šie­ne.

– Kas Jums su­tei­kia stip­ry­bės kiek­vie­ną die­ną tu­rė­ti rei­ka­lų su vai­kais?

– Man pa­tin­ka dirb­ti su vai­kais, nes jie nuo­šir­dūs, ge­ri, rū­pes­tin­gi, nes aš juos tie­siog my­liu. Jie ma­ne la­bai ža­vi. Kiek­vie­nas iš jų yra ypa­tin­gas ir ki­toks, kaip tos žvaigž­dės dan­gu­je. Vai­kai mo­ka nu­ste­bin­ti ir džiu­gi­na ma­no šir­dį sa­vo ne­pa­pras­tu­mu, kū­ry­bin­gu­mu, su­si­do­mė­ji­mu, o daž­nai – ir iš­reiš­kia­ma bei jau­čia­ma mei­le ir man, kaip jų mo­ky­to­jai, ir ma­no dės­to­mam da­ly­kui – pran­cū­zų kal­bai. Ne­su­vai­din­tos emo­ci­jos ir ge­ros nuo­tai­kos, kai ma­ne po pa­mo­kos ap­ka­bi­na, pa­dė­ko­ja už pa­mo­ką – to­kie vai­kų spon­ta­niš­ki po­el­giai įkve­pia. Aš ti­kiu ir sa­kau, kad blo­gų vai­kų ne­bū­na, bū­na tik kar­tais iš­dy­kę vai­kai.

– Ar tai­sy­ti tes­tus iki vi­dur­nak­čio yra Jū­sų kas­die­ny­bė?

– Ma­nau, kad kiek­vie­no mo­ky­to­jo dar­be ir kas­die­ny­bė­je vis­ko pa­si­tai­ko… Taip, man anks­čiau yra te­kę tai­sy­ti tes­tus iki vi­dur­nak­čio ir net il­giau, bet da­bar ti­kiuo­si, kad at­ei­ty­je teks kuo ma­žiau taip il­gai va­ka­ro­ti dėl dar­bo rei­ka­lų. La­bai svar­bu mo­ky­to­jų dar­be kruopš­čiai pla­nuo­tis dar­bo lai­ką ir dar­bus su­spė­ti pa­da­ry­ti pa­gal pri­ori­te­tus.

– Ar la­bai sun­kus mo­ky­to­jo dar­bas?

– Dau­gu­ma mo­ky­to­jų tur­būt at­sa­ky­tų, kad ne­leng­vas. Man at­ro­do, kad vi­suo­se dar­buo­se, ką žmo­gus be­dirb­tų, rei­kia įdė­ti daug pa­stan­gų, ener­gi­jos ir jė­gų, taip ir mo­ky­to­jo dar­be. Ja­me rei­kia la­bai daug kan­try­bės, su­pra­tin­gu­mo, gai­les­tin­gu­mo, ge­ru­mo ir svar­bu la­bai my­lė­ti vai­kus ir bū­ti bei jaus­tis mo­ty­vuo­tu žmo­gu­mi, pa­si­rin­kus to­kį gy­ve­ni­mo ke­lią. Mo­ky­to­jo dar­bas – tai dar­bas iš pa­šau­ki­mo. Ka­dan­gi aš dir­bu man pa­tin­kan­tį dar­bą, jis su­tei­kia daug lai­mės bei džiaugs­mo. Aš no­riu, kad ir ma­no mo­ki­niai, ku­rie pa­si­rin­ko mo­ky­tis pran­cū­zų kal­bos, jaus­tų­si ge­rai ir bū­tų lai­min­gi ją be­si­mo­ky­da­mi.

Mo­ky­to­jo dar­bo sun­ku­mas, ma­no nuo­mo­ne, yra tai, kad tu­ri­me au­ko­ti daug sa­vo lai­ko, ku­rį ga­lė­tu­mė­me pra­leis­ti su sa­vo šei­ma ir ar­ti­mai­siais, bet mes tu­ri­me dirb­ti ir iš­ėję iš mo­kyk­los.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­jo kar­je­rą?

– To­dėl, kad kiek pri­si­me­nu sa­ve nuo mo­kyk­los lai­kų, man vi­sa­da pa­ti­ko pran­cū­zų kal­ba. Aš jos pra­dė­jau mo­ky­tis 5-oje kla­sė­je ir nuo ta­da ji ta­po man la­bai svar­bi. Bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir iš­lai­kiu­si eg­za­mi­nus, ap­si­spren­džiau stu­di­juo­ti pran­cū­zų kal­bą ir sie­ti sa­vo at­ei­tį su šia už­sie­nio kal­ba. Man tur­būt pa­si­se­kė, nes jau­čiu, kad su me­tais ma­no mei­lė pran­cū­zų kal­bai tik di­dė­ja, o tai, ma­nau, svar­bu, nes tai yra ma­no kas­die­ny­bė, dar­bas ir, ga­liu pa­va­din­ti, sa­vo­tiš­ka gy­ve­ni­mo aist­ra.

– Ar Jums pa­tin­ka Jū­sų kar­je­ra?

– At­sa­ky­siu la­bai pa­pras­tai į šį jū­sų klau­si­mą. Ka­dan­gi ma­no dar­bas man pa­tin­ka, tai ir ma­no kar­je­ra man pa­tin­ka. Mo­ky­to­jo dar­bas yra la­bai įdo­mus ir ne­mo­no­to­niš­kas. Mes nuo­lat tu­ri­me to­bu­lė­ti, keis­tis ir mo­kė­ti pri­si­tai­ky­ti prie be­si­kei­čian­čio pa­sau­lio, ak­tu­a­li­jų ir, ži­no­ma, tu­ri­me mo­kė­ti su­pras­ti įvai­raus am­žiaus vai­kus. Nors mo­ky­to­jas ki­tus mo­ko, bet ir pats tu­ri nuo­lat mo­ky­tis įvai­riau­sių da­ly­kų, su ku­riais sie­ja­si jo dar­bas ir at­ei­tis.

– Kaip nu­spren­dė­te bū­ti mo­ky­to­ja?

– La­bai ge­ras klau­si­mas. Tie­siog nu­spren­džiau, kai at­ėjo tam lai­kas, ir jau­čiau, kad tu­riu ei­ti dirb­ti dar­bą pa­gal sa­vo spe­cia­ly­bę, nes my­liu vai­kus ir man la­bai pa­tin­ka pran­cū­zų kal­ba. At­ėjau dirb­ti į mo­kyk­lą la­bai ryž­tin­gai nu­si­tei­ku­si įkvėp­ti kuo dau­giau sa­vo mo­ki­nių, kad jie pa­mil­tų pran­cū­zų kal­bą. Nors man pa­čiai pa­tin­ka įvai­rios kal­bos ir, ma­nau, kiek­vie­na kal­ba yra la­bai gra­ži ir iš­skir­ti­nė, vis dėl­to no­rė­jau ir te­be­no­riu, kad šiuo­lai­ki­nis jau­nas žmo­gus no­rė­tų mo­ky­tis ne tik an­glų, bet ir pran­cū­zų kal­bos. Mes, mo­ky­to­jai, ge­rai pa­žin­da­mi sa­vo mo­ki­nius, su­pras­da­mi, ko­kie jie vi­si skir­tin­gi su sa­vo cha­rak­te­riais, tem­pe­ra­men­tais, pa­tir­ti­mis, ga­li­me įkvėp­ti ug­dy­ti­nius ne tik, kad jie siek­tų ir steng­tų­si kuo ge­riau iš­mok­ti mū­sų dės­to­mą da­ly­ką, bet taip pat, ra­dę ke­lią į jų šir­dis, ga­li­me pri­si­dė­ti prie to, kad jie aug­tų ge­rais, kul­tū­rin­gais, gai­les­tin­gais ir dė­kin­gais žmo­nė­mis. Vi­ve le francais! Te­gy­vuo­ja pran­cū­zų kal­ba!