Šią savaitę į Šventosios upę Jonavos rajone išleista 30,78 tūkst. vnt. ypač retų ir nykstančiomis Lietuvos upėse laikomų žuvų – skersnukių šiųmetukų. Žuvininkystės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos specialistai, vykdydami „Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius 2022 metų planą“, žuvis sėkmingai paaugino Žuvivaisos departamento Pietų regiono žuvivaisos skyriuje Laukystoje. Vidutinis išleistų skersnukių svoris – 4 g.

Nuo 2000 m. skersnukis yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus specialistai ir žuvivaisininkai jau keletą metų iš eilės deda didžiules pastangas, kad skersnukiai vėl taptų įprasta žuvimi Lietuvos upėse. Dirbtinis šių žuvų veisimas yra sudėtinga, tačiau būtina priemonė skersnukių populiacijai atkurti.  

Šių metų birželio mėnesį išsiritusios skersnukių lervutės į Pietų regiono žuvivaisos skyrių Laukystoje buvo atgabentos iš Lenkijos. Specialioje uždaroje vandens apytakinėje sistemoje auginamos žuvys buvo kruopščiai prižiūrimos. Idealiai pritaikytos žuvų paauginimo sąlygos padėjo apsaugoti skersnukių jauniklius nuo galimo kritimo.

Dalis skersnukių perduota tolimesniam auginimui į Žuvivaisos departamento Rytų regiono žuvivaisos skyrių Trakų Vokėje, kur Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus specialistai formuoja kokybišką skersnukių reproduktorių bandą. Po keleto metų planuojama veisti skersnukius ir Lietuvos upes įžuvinti didesniais jų kiekiais.

2020 m. į šalies upes buvo išleista 20 tūkst. vnt. skersnukių šiųmetukų ir 3 tūkst. vnt. – metinukų. 2019 m. Žuvininkystės tarnybos pastangomis buvo įžuvinta 15 tūkst. vnt. šių žuvų jauniklių.

Apie skersnukius

Skersnukis (lot. Chondrostoma nasus, vok. Nase) – karpžuvių žuvis, priklausanti karpinių (lot. Cyprinidae) šeimai. Kūno ilgis 20–40 cm, rečiau – 50 cm, svoris 1–2 kg. Nugara pilka, šonai sidabriški. Apatinės žiotys su sukremzlėjusiu aštriu apatiniu žandu. Žvynai vidutinio dydžio.

Skersnukiai paplitę Europoje nuo Vidurio Prancūzijos iki Nevos upės. Gyvena srauniose upėse, atitekančiose į Šiaurės, Baltijos, Juodosios, Kaspijos jūras. Lietuva – Šiaurinė arealo riba. Anksčiau Lietuvoje skersnukiai buvo nuolatos aptinkami didesnėse upėse — Nemune, Neryje, Šventojoje, Merkyje, Juroje, Minijoje ir kt. Pastaruoju metu labai reta.

Skersnukis – dugninė upių žuvis, mėgstanti smėlingą ir akmenuotą dugną. Laikosi vidurupiuose, žiemoja duobėse, telkiasi į tuntus. Skersnukiai vengia stovinčio vandens ir labai stiprios srovės. Lytiškai subręsta 4–5 metų, kai būna 20–25 cm ilgio. Neršia balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, kai vandens temperatūra pasiekia +6–10 °C, akmenuotose ir žvirgždėtose vietose.

Jaunikliai minta planktonu, vėliau bentosu, suaugę ištisus metus minta vien tik perifitonu ir detritu. Gali sverti iki 2,5 kg, tačiau mūsų vandenyse gyvenantys skersnukiai retai sveria daugiau nei 1 kg, dažniausiai būna 700 –800 g. Didžiausias Lietuvoje sugautas ir užfiksuotas skersnukis svėrė 2,8 kg.