Negaliu kalbėti apie jaunus žmones, bet visgi ir dabar yra klubų, kavinių. Tačiau mano kartos žmonės, kartais ir vyresni ar jaunesni, rečiau lanko tas kavines, mažiau to gyvo, betarpiško bendravimo. Tai dėl to, kad socialiniai tinklai smarkiai pakeitė mūsų gyvenimo būdą. Dabar kiekvienas, sėdėdamas savo kambarėlyje, bendrauja su krūva žmonių.

Be to, mažiau meno ir kūrybos žmonių vartoja alkoholį. Gyvenimas pasikeitė, jie nori kažką nuveikti, padaryti, nebegali taip atsipalaiduoti. Ta įtampa ir gyvenimo tempas visus verčia susikaupti, įsitempti. Tad socialiniai tinklai ir kapitalizmas – pagrindinės priežastys, pakeitusios bendravimą.

– Ar šiandien menininkų būtų patrauklios?

– Menininkų, rašytojų kavinės galėtų būti puikūs traukos centrai. Ir ne tik menininkams, tai pritrauktų turizmą. Reikėtų tik supratimo ir noro. Juk kai pagalvoji apie tokią įstaigą kaip buvusi „Literatų svetainė“, kurioje dabar „Kentucky Fried Chicken“ užkandinė... Tokią vietą, Katedros šventovėje, atiduoti viščiukų fabrikui – visiškas absurdas, kvailystė.

Žinoma, galima sakyti, kad tai verslas. Tačiau verslas žiūri labai siauriai, neturi fantazijos atkurti literatų kavinę. Ji galėtų būti egzotiška vieta, traukianti turistus ir pan. Galima visa tai atkurti ir pasakyti, kad čia sėdėjo ir Czeslawas Milosas, ir daug kitų lenkų intelektualų. Nuolat Vilniuje vaikštantys lenkų turistų srautai plūste plūstų į tokią kavinę.

– Lietuvos rašytojų sąjunga turėjo savo legendinę kavinę. Ten sėdėdavo ir Ričardas Gavelis, ir Gintaras Beresnevičius.

– Ir ne tik jie. Taip pat ir senieji klasikai, tokie kaip Albinas Žukauskas ir kt.

– Jei Rašytojų sąjunga nuomos konkurse iškeltų tokią sąlygą, kad reikia įamžinti rašytojų atminimą, ar būtų norinčių?

– Sunku pasakyti, tai specifinė to laiko vieta. Ši kavinė nunyko savaime, ne dėl to, kad kažkas ją sunaikino specialiai. Kuo toliau, tuo mažiau menininkų ten rinkosi. Dabar veikia kavinė tuometiniuose Parodų rūmuose – tai būdavo menininkų šurmuliavimo vieta. Ten rinkdavosi ne tik dailininkai, bet ir kompozitoriai, teatralai, visi, kas norėjo.

Tačiau viskas apmirė savaime, keitėsi senoji gvardija, vieni pasitraukė visiškai, kiti – nebeprieina prie tos kavinės. Kai kas užsiima kitais dalykais. Rašytojų sąjungos kavinė taip pat apmirė, ji tapo eksmenininkų ar dar blogiau – „paramenininkų“ girtuokliavimo vieta. Natūraliai tapo beprasmė ir nereikalinga. Dirbtini ją atkurti, manau, nelabai įmanoma. Dabar Rašytojų sąjungoje veikianti kavinė, su joje vykstančiais renginiais, iš dalies šią funkciją atlieka, bet tai – labiau renginių, o ne gyvo bendravimo vieta.

– Ar miesto gyvybei tokios menininkų kavinės būtinos?

– Viena vertus, tai verslininkų neįžvalgumas, nesuvokimas, kad iš to galima daryti verslą. Kita vertus, manau, kad miestui tokios kavinės reikalingos. Prisimenant ir Parodų rūmų, ir Rašytojų sąjungos kavines, ten rinkdavosi ne tik menininkai, bet ir žmonės, norintys pažiūrėti, kaip tie menininkai atrodo, kaip jie bendrauja, norintys patys su jis pabendrauti. Apmaudu, kad to nėra.

– Gal menininkai pasitraukė iš gyvų miesto erdvių, nes jų įtaka visuomenėje – sumažėjusi?

– Visuomenė specializuojasi, literatūra tampa literatų užsiėmimas, menas – menininkų. Be publikos išgyventi tai negali, bet ir publika specializuojasi. Tačiau visa tai veikia ir meno kiekybė. Meno naudotojas specializuojasi ir natūraliai, meno belieka vis mažiau. Konkrečiam poetui reikia konkrečių skaitytojų.

– Jei kas nors uždraustų socialinius tinklus, ar situacija pasikeistų?

– Tai reikšmingas faktorius. Kažkokį žmogų seki „Facebooke“ ir gali įsivaizduoti, kad su juo bendrauji, ko jis vertas kaip žmogus, pilietis ar menininkas. Tačiau yra kaip yra, realus bendravimas persikelia į virtualų. Tai turi ir privalumų – galima spėti daugiau aprėpti, ne tik tai, ką atsitiktinai sutinki, o tai, ką nori pamatyti konkrečiai.