Pastaruoju metu daugiau dainuoti nei vaidinti pamėgęs ilgametis sostinės Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava sako, kad šios dvi veiklos tarpusavyje konkuruoja nuo pat vaikystės. „Aš tik žiūriu, kad tai netaptų kova be taisyklių“, – juokauja A.Kaniava. Ir iš karto prisipažįsta nekantriai laukiantis rudens, mat vasara jau spėjo pabosti.

Gyvena priepuoliais

Andrius save vadina nepastoviu žmogumi. Ilgai besitęsiantys dalykai jam atsibosta. Ir vasara, pasak aktoriaus, jau užsitęsė, metas užleisti vietą spalvingajam rudeniui. „Toks jau esu: žiemą ilgiuosi pavasario, kai ateina ilgai laukta vasara, pasiilgstu rudens. Ir dabar pasąmonėje jaučiu rudens laukimą. Norisi ir konkretesnių darbų, kurie dažniausiai prasideda būtent rudenį“, – savo vasaros pabaigos nuotaikas atskleidžia aktorius.

Su A.Kaniava kalbamės jam važiuojant į Palangą, kur vaidins pagal Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ savo paties režisuotame monospektaklyje „Tūla ir kiti“. Jau šiandien jis stovės Vilniaus mokytojų namų kiemelio scenoje, kur dainuos savo kūrybos dainas, o netrukus po to riedės į Šiaulių rajone esančius Naisius, kur su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“ dalyvaus festivalio „Bardų vasara Naisiuose“ uždarymo renginyje.

Koncertų ir vaidinimų Andriui netrūko visą vasarą. „Gyvenu priepuoliais, nesvarbu, koks metų laikas, todėl vasara man nėra vien poilsio ar vien darbo metas“, – sako aktorius.

Negali be žirgų

Nors gyvena nuolatinio lėkimo ritmu, Andrius visada randa laiko savo aistrai – žirgų sportui. Žirgai su juo – nuo pat vaikystės. Šis pomėgis toks senas ir įprastas, kad aktorius nė nepamena konkrečių priežasčių, kuo kada jį, dar vaiką, taip patraukė šie gyvūnai. Šiandien be jų A.Kaniava nebeįsivaizduoja savo gyvenimo.

„Beveik 80 proc. laisvo laiko skiriu žirgų sportui. Dėl to šis pomėgis kartais tampa darbu, rutina. Kita vertus, žirgų sporto nebevadinčiau tik pomėgiu, tai yra tapę mano gyvenimo dalimi. Dažnai su žirgais būna sunku, bet be jų taip pat nebegaliu“, – atvirauja A.Kaniava.

Būdamas su žirgais aktorius jaučia ramybę, kuri, pasak jo, šiame pašėlusiame gyvenime, kur skaičiuojamam kiekviena sekundė, yra itin didelė vertybė. Be to, tai galimybė pabūti su savimi. „Nežinau, gal to reikia ne visiems, bet man patinka savo paties draugija“, – greitakalbe beria Andrius.

Nesvetimas jam ir pomėgis keliauti. „Kaip ir kiekvienas normalus lietuvis, mėgstu keliones. Jei tik atsiranda laiko ir finansinių galimybių, stengiuosi pakelti sparnus“, – prisipažįsta aktorius.

Gyveno šia diena

A.Kaniavą daugelis sieja su Keistuolių teatru ir ten sukurtais giliai į atmintį įsirėžusiais jo vaidmenimis. Pradėjęs vaidinti vaikams, vėliau Andrius sukūrė ir daugybę rimtų vaidmenų suaugusiesiems, dar vėliau ėmėsi režisūros. Tačiau, kaip pats sako, aktoriumi tapo iš nevilties.

Vaikystėje pamilęs žirgus, kurį laiką įsivaizdavo save tik šioje srityje, tačiau medikų nustatyta trumparegystė sumaišė visas kortas ir nebeleido profesionaliai užsiimti žirgų sportu. „Aktoriumi tapau iš nevilties. Dabar daugelis jaunuolių, sulaukę vos 12-os ar 13-os, jau aiškiai žino, ką nori veikti ateityje, ir atkakliai žengia užsibrėžto tikslo link. Mūsų karta buvo kitokia, gyvenome šia diena ir žiūrėjome, kaip pasisuks gyvenimas. Taigi, viena vertus, aktoriumi tapau gana spontaniškai, neplanuotai, kita vertus – tai tarsi buvo numatyta, mat abu mano tėvai dirbo teatre. Ši terpė man buvo gerai pažįstama, todėl tarsi logiška, kad ji mane ir įtraukė“, – po praeitį mintimis klajoja Andrius.

Iš savo vaikystės jis pamena tik atskirus epizodus. „Įtariu, kad mano vaikystė buvo normali, gal dėl to daug atsiminimų galvoje ir neužsifiksavo. Dienas leisdavau Vilniaus senamiestyje, jo kiemuose, palėpėse, gatvėse, su visa tuometine atributika ir sovietiniu kvapu“, – pasakoja A.Kaniava.

Į poetus nepretenduoja

Daugiau nei 20 m. scenoje praleidęs vyras nebeįsivaizduoja savęs veikiančio ką nors kita. Sako, nieko daugiau ir nemokantis – tik vaidinti ir dainuoti. Ir priduria, kad net staliumi mokytis jam jau būtų per sunku.

Šiandien Andrius scenoje dažniau dainuoja nei vaidina, tačiau jokiu būdu vienos veiklos neaukština labiau už kitą. „Šios dvi veiklos viena kitai nemaišo. Tiek bardas gali būti „keistuoliu“, tiek „keistuolis“ gali būti bardu. Aktoriai dainuoja nuo senų senovės, jokia čia naujiena. Tačiau turiu pripažinti, kad šiandien manyje muzikavimas laimi prieš aktorystę. O aš tik žiūriu, kad ši konkurencija netaptų kova be taisyklių“, – juokiasi A.Kaniava.

Andrius – ne pirmas aktorius, susidomėjęs dainuojamąja poezija. Tai daro ir kai kurie kiti žymūs Lietuvos artistai. „Priežastis labai paprasta – daugeliui artistų pritrūksta saviraiškos. Ateina momentas, kai nusibosta sakyti kito tekstą, pildyti režisierių kūrybines vizijas. Man dainų kūrimas ir atlikimas nėra tik muzikavimas – tai ir buvimas scenoje, galėjimas kalbėti apie tai, kas pačiam svarbu, reikalinga“, – sako aktorius. Tiesa, savo tekstų jis nevadina poezija ir sako į šį žanrą nė nepretenduojantis.

Kodėl mažėja teatro?

Andrius su nostalgija prisimena Keistuolių teatro pradžią. „Tada vaidindami patirdavome didžiulį džiaugsmą, scenoje kurdavome šventę, kurios nuotaiką perduodavome žiūrovams. O dabar sako, kad teatro mažėja. Kodėl? Todėl, kad artistams vaidyba tapo darbu, rutina. Žmonės eina į darbą, o ten, kur yra darbas, šventei vietos nebelieka“, – pokyčius įvardijo aktorius.

Keistuolių teatro veikla prasidėjo nuo spektaklių vaikams. A.Kaniava įsitikinęs, kad vaidinti mažiesiems yra daug sudėtingiau nei suaugusiesiems. „Vaikai yra tikri, jie nebus taktiški ir nežiūrės spektaklio iš mandagumo. Jei spektaklis nesudomins, vaikai pradės šurmuliuoti, bėgioti ir pan. Su suaugusiais žiūrovais yra kitaip: šiais laikais jie itin taktiški, po spektaklio visada atsistoję ploja, todėl sunku suprasti, kada vaidyba ir siužetas jiems patiko, o kada – ne. Tik vaidindamas vaikams matai, ar dar turi, kur tobulėti“, – įsitikinęs Andrius.