Gyvename stresinėje aplinkoje, to neišvengsi – pasaulis arba pereis į aukso amžių, arba susinaikins, LRT RADIJUI sako aktorius Andrius Žebrauskas. Anot jo, su metais atsiranda vis didesnis malonumas gyventi, nes reikia labai nedaug išorinių impulsų: „Įkvepiu šviežio oro, skaniai pavalgau – ir pasidarau laimingas“.

– Gamta jums labai svarbi? Daugeliui gamta – stiprybės ir energijos šaltinis, bet ar jums to reikia? Atrodo, kad su stresu susitvarkote.

– Gamta man pirmoje vietoje. Streso vis tiek yra, nes mes gyvename stresinėje aplinkoje. Ir pasaulis yra tokioje kryžkelėje – arba pereis į aukso amžių ir atsiras kažkas gražaus, arba susinaikins. Nori nenori, ta įtampa persiduoda.

– Jau apie pasaulinius procesus kalbate. Politika jums nesvetimas dalykas?

– Nesvetimas, tapo įdomi ir pasaulio politika. Daug spalvingų veikėjų atsirado, pavyzdžiui, ir Marine Le Pen, ir Donaldas Trumpas, ir Emmanuelis Macronas. Labai ryškios asmenybės ir labai teatrališkos, yra į ką pažiūrėti.

– Esate ir viešojo kalbėjimo lektorius. O politikai turi išmanyti šią sritį.

– Be abejo. Tarkim, E. Macrono istorija su jo mokytoja, 24 metais vyresne. Jie susipažino per teatrą, literatūrą. Manau, kad ji tikrai kartu ruošia kalbas – tokias, kurios paliečia, užkabina žmogų.

– Pats Prancūzijos prezidentas sakė, kad, jei 24 metais būtų vyresnis vyras, niekam klausimų nekiltų. Bet dabar klausimų kyla. O kas jums žaviausia tarp dviejų žmonių? Koks bendravimas?

– Matyt, sielų artumas, kai daug bendrų interesų, kai jie mato pasaulį panašiai, jiems tiesiog gera būti kartu. Pagal save sprendžiu. Jei vienas žmogus vieversys, kitas pelėda, vienas mėgsta roką, kitas klasiką, vienas futbolą, kitas to nekenčia, manau, kad gana sunku gyventi kartu.

– Manote, nepavyktų?

– Žmonėms pavyksta. Sako, kad santykius reikia kurti, tai darbas ir pan. Bet aš tingiu dirbti. Šeimoje aš ilsiuosi, mes tiesiog kaifuojam ir būname kartu, kiek galime. Paslaptis – panašūs interesai, panašiai matome pasaulį.

– Gimėte 1959 m. Rusijoje, Sverdlovske. Ar galite kiek plačiau papasakoti?

– Mano tėvai – baleto artistai. Tėvas pernai iškeliavo. Mama – rusė, iš Maskvos. Į Operos ir baleto teatrą iš Maskvos vis atveždavo rusaičių balerinų. Tėvukas, kaip katinas, surado mano mamą, bet buvo neaišku, ar čia myli, ar nemyli. Todėl norėjo meilę patikrinti. Išvažiavo į Sverdlovską pabūti atskirai, ir mama suprato, kad be jo negali, todėl irgi nuvyko į Sverdlovską. Ten buvo labai geras teatras, tėvas jame šoko penkerius metus. Ir ten aš gimiau, aštuonių mėnesių atvažiavau į Vilnių.

– Ką jums reiškia baletas?

– Klasikinį baletą nelabai mėgstu, nes daug rafinuotumo ir judesių, net žmogaus skeletui netinkančių. Puantai irgi gadina kaulus. Mano dukra lankė baletą, tai vis laukiau, kol pasakys, kad nebenori. Kai pasakė, kad nenori, neįkalbinėjau toliau lankyti.

Bet šokis man svarbus. Kai man buvo 11–12 metų, pasileisdavau muziką ir šokdavau po 2–3 valandas iki ekstazės. Per gimtadienį kaip tik buvo išėjus opera „Jesus Christ“ ir aš gavau įrašą – su draugais nesustodami šokome gal 8 valandas. O prieš 10 metų atradau penkių ritmų šokį ir prisiminiau, kad vaikystėje šokdavau tokius ekstatinius šokius, tai man svarbu.

– Prisimenat jausmą, koks buvo atradus operą „Jesus Christ“ ir išprotėjusį šokį? Dažnai toks laisvės pojūtis atsikartodavo?

– Muzika tada veikdavo dar stipriau, tiesiog netilpdavau savyje. 14–15 metų, kai eidavau į šokius, ta atmosfera, ilgi plaukai, šviesos taip užvesdavo, kad grįždavau marškiniais ištąsytais, prakaituotas. Kaip buvo gera.

– Tėvai nesakydavo, kad per vėlai grįžtate?

– Tėvai manimi pasitikėjo ir leido paauglystėje išgyventi visus klystkelius, išragauti, išbandyti, nusidėti. Kai grįždavau kaip katinas išsilakstęs, apdraskytas, jie apkabindavo ir paguosdavo. Paauglys mokosi būti savarankiškas, o tėvai nori, kad jis nekartotų jų klaidų, jiems atrodo, kad jis gali pasimokyti iš jų istorijos. Bet paaugliui būtina pačiam paragauti.

– Papasakokite apie sovietinės okupacijos metus. Kiek jums rūpėjo politika? Ar buvo apie ją kalbama?

– Šeimoje per daug nekalbėdavome politiniais klausimais. Tai buvo realybė. Nujaučiau, kad kažkas ne taip, norėjosi protestuoti, tik neaišku prieš ką.

–  Jei reikėtų pasakyti kelis sakinius apie vaikystę, už ką esate dėkingas tėvams?

– Gimęs vaikas yra toks dievas, jis dar visai švarus, bet paskui jam reikia gyventi visuomenėje ir jam uždedami tam tikri blokai. Mano tėvai mažai mane spraudė į kažkokius rėmus, išklausydavo. Visada, kai aš kažką pridarydavau, tėvo pirma reakcija būdavo nuoširdi šypsena. O paskui pakalbėdavome – kad ne aš blogas, o elgesys, kurį galima keisti. Nebuvo įtampos, nereikėjo meluoti, visada sakydavau tiesą, nes neapsimokėjo meluoti. Kad būtų pasitikėjimas, svarbiausia – bendravimas.

– Koks buvo jūsų kelias į aktorystę?

– Kelias visiškai atsitiktinis. Baigdamas mokyklą buvau įsimylėjęs. Teko ruoštis egzaminams, važiavau to daryti į sodą su mylimąja. Žinoma, mes nesiruošėme, todėl mokyklą baigiau labai prastais pažymiais. Į kariuomenę eiti taip pat nenorėjau, neturėjau kur stoti, tad stojau į fotografijos mokyklą be egzaminų. Po metų ją baigiau ir draugas pasiūlė – va, yra aktorinis, šiuo metu moko. Iš jo išgirdau, kad ten smagu, taip ir patekau.

– Kokie buvo jūsų dėstytojai, kokie kurso draugai?

– Po pirmo kurso norėjau išeiti. Buvau jau pagyvenęs, net 19 metų – daug matęs vyras. Supratau, kad man ten nepatinka. Tačiau antro kurso metu atėjo Rimas Tuminas ir viskas pasikeitė. Kalbėjome jau ne apie drugelius, o tikrus dalykus. Buvo labai linksma. Repetuodavome nuo ryto iki vakaro, juodavomės, naktimis diskutuodavome. Buvo labai gera.

R. Tuminui buvo 27 metai, man – 20. Visada sakau, kad R. Tuminas mano pirmas tikras mokytojas, kuris padėjo patikėti savimi, atskleisti gabumus. Iš tikrųjų, įstojau sunkiai, bet R. Tuminas leido patikėti savimi.

– Kaip išgyvenate netektis?

– Stipriausia netektis – mano tėvo, kuris iškeliavo praėjusiais metais. Manau, kad netektis laikina. Jaučiu, kad jis iškeliavo kitur, gal susitiksime, gal ne. Kartais nesimatydavome po mėnesį ar du, bet jis būdavo. Taip ir dabar jis kažkur yra, tik nežinau, kur. Taigi nėra begalinio skausmo, kančios. Labai greitai vėl susitiksim, nes žmogaus gyvenimas toks trumpas. Kai jaunystėje kas nors sakydavo tokius žodžius, negirdėdavau. Dabar, kai artėja 60 metų, suvokiu, koks gyvenimas trumpas.

– Ar vėl norėtumėte būti paauglys?

– Ne, kuo toliau gyvenu, tuo didesnis atsiranda sodrus smagumas gyventi. Reikia labai nedaug išorinių impulsų, kad būtum laimingas. Įkvepiu šviežio oro, skaniai pavalgau – ir pasidarau laimingas.

– O kaip suvokiate laiką? Jis gali būti valdomas labai įvairiai. Vienos dienos praeina lyg niekur nieko, kitos – pilnesnės.

– Kaip kada, pagal nuotaiką. Kartais laiko visai negaila. Pavyzdžiui, eini ir nežinai, kur ar kodėl. Sustoji ties apsamanojusia tvora ir gali dešimt minučių žiūrėti į tas samanas. Tu tiesiog esi, apima kažkokie poetiniai jausmai, kurių nemoku sudėti į eiles.

Kartais laiko gaila, nesinori jo eikvoti be reikalo ir skaityti nereikalingų tekstų, istorijų, kurios suteikia tik neigiamas vibracijas, žiūrėti neįdomių filmų. Supranti, kad per dieną į save norisi paimti kažką, kas tas vibracijas padarys tik subtilesnes.

Richardas Jonaitis