Architektas, dailininkas ir skulptorius Alius Berdenkovas savęs nevadina nei menininku, nei skulptoriumi, nei architektu, geriausiu atveju prisistato kaip dailininkas. Pasak jo, anksčiau svariai ir solidžiai skambėjusios sąvokos šiandien smarkiai devalvavosi. Jam ne itin mielas ir šiuolaikinis požiūris į meną, kai idėja tapo svarbiau už formą. Kūrėjas neabejoja, kad tikrojo meno yra labai mažai. Įstabias interjero skulptūras iš medžio drožiantis vyras nepataikauja jokiems meno pasaulio mados vėjams, daro tik tai, kas jam pačiam patinka, ir, kaip pats sako, tam, kad gyventi būtų įdomiau.

Peiliukas – geriausias vaikystės draugas

Pirmaisiais savo drožiniais A.Berdenkovas vadina vaikystėje sėdint ant tvoros paprasčiausiu peiliuku išdrožtus pistoletus. „Šiandien peiliukų vaikams turbūt niekas neduoda, sako, kad tai – pavojinga. Tačiau anksčiau, kai žaislų buvo nedaug, dažnai juos gamindavome patys. Todėl ir turėti peiliuką buvo tikras įvykis. Tai buvo geriausia dovana“, – prisiminė žymus skulptorius. Pastebėję sūnaus kūrybiškumą, jau nuo septintos klasės tėvai leido jį į įvairius dailės būrelius. O ir pats A.Berdenkovas gana anksti suprato, kad savo ateitį norėtų sieti su architektūra. Jaunuolis svajojo apie tada prestižinį Vilniaus dailės institutą, kuris dabar vadinamas Vilniaus dailės akademija. „Tuo metu įstoti į Dailės institutą, ypač į vaizduojamojo meno specialybes – tapybą, skulptūrą ar grafiką – buvo labai sunku. Priimdavo labai mažai žmonių. Tais laikais tai buvo išskirtinė mokykla, kurioje ne tik dirbo geriausi to meto dailininkai, bet ir buvo daugiau laisvės, nebuvo karinės katedros, studentus rengiančios kariuomenei, jaunuoliai nebuvo verčiami trumpai kirptis plaukų ir t. t. Visa tai labai traukė“, – pasakojo Alius. Kad turėtų daugiau šansų pakliūti į Vilniaus dailės institutą, A.Berdenkovas pasirinko stoti į taikomąsias specialybes – architektūrą, interjerą, dizainą, mat šios buvo mažiau vertinamos nei vaizduojamasis menas, todėl įstoti buvo daugiau galimybių. „Tada svarbiausia buvo papulti į šį institutą, nesvarbu, į kokią specialybę“, – prisiminė skulptorius.

Nenorėjo priklausyti nuo kitų

Į interjero ir įrengimų specialybę įstojusį A.Berdenkovą paskyrė į landšafto, kitaip dar vadinamo kraštovaizdžio architektūra, skyrių. Nors tuo metu jaunas vyras labiau domėjosi interjeru ir baldų gamyba, rinktis negalėjo. Tačiau dabar šią patirtį vertina palankiai ir pripažįsta, kad tai atvėrė platesnį akiratį. Be to, trokštamų dalykų galėjo išmokti iš bendrakursių, kurie mokėsi kituose skyriuose. „Tada tai buvo vadinama „negravimu“. Buvo garbės reikalas, jei vyresnis studentas pasikviesdavo padėti“, – apie draugišką studentų bendradarbiavimą pasakojo dabar toje pačioje įstaigoje dėstytoju dirbantis kūrėjas.

Baigęs institutą, A.Berdenkovas pusantrų metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po to dirbti architektu išvyko į Klaipėdą, kurioje praleido kelerius metus. „Ten ir atėjo tikrasis suvokimas, ką norėčiau daryti. Pamenu, dieną braižydavau, o vakare drožinėdavau. Kartą gavau užsakymą Klaipėdos centre sukurti vieną viešą interjerą. Nuoširdžiai stengiausi, man tai buvo svarbu, tačiau rezultatas išėjo visai ne toks, kokį projektavau. Tai labai nuvylė. Supratau, kad norėčiau vienas būti atsakingas už savo kūrinius, nepriklausyti nuo kitų žmonių. O juk kai droži, taip ir yra. Nuo pat pradžios iki pabaigos pats sukuri daiktą, tada nesunku ir visą atsakomybę prisiimti“, – apie lūžio tašką kalbėjo menininkas. Netrukus Alius grįžo į Vilnių, čia kiek laiko dirbo įvairius su architektūra susijusius darbus, tačiau jau tvirtai žinojo, kuriuo keliu suks.

Vakarykštės dienos nenugyvensi

Tiesa, skulptūromis savo darbų A.Berdenkovas stengiasi nevadinti. Skulptūra jam labiau siejasi su lauke, atvirose miesto erdvėse stovinčiais akmeniniais ar bronziniais kūriniais. „Savo kūrinius vadinu mažąja plastika. Tai – maži daiktai, skirti interjerui. Ir jų kūrimo specifika yra visai kitokia: autorius, kuriantis skulptūrą, kuri stovės kokioje nors aikštėje, tarsi kalbasi su mase žmonių, su anonimais. O kai kuri mažą daiktą, kalbiesi su individu. Tai labai intymu. Dėl šios priežasties visada atkalbinėju žmones pirkti meno kūrinį kaip dovaną. Mano skulptūros kurtos mano rankomis. Tikiu, kad jos turi tam tikrą energiją, todėl ją pajusti turi tas, kas perka daiktą sau“, – kalbėjo autorius. Be to, tai – nepakartojami kūriniai. Alius prisipažino, kad kartą bandė antrą kartą išdrožti itin nusisekusią skulptūrą, tačiau bandymą vadina nesėkmingu. „Forma išėjo panaši, bet kūrinys – neįdomus. Tačiau reikėjo pabandyti, kad įsitikinčiau. Gi negalime nugyventi vakarykštės dienos. Taip yra ir su kūryba. Droždamas niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Visada jis būna kitoks, nei įsivaizdavau, bet tai ir yra įdomiausia. Ir tai atrodo teisinga“, – sakė A.Berdenkovas.

Paklaustas, kodėl kuria, Alius atsakė neabejodamas – kad būtų įdomiau gyventi. Jam patinka galvoje kylantiems vaizdiniams suteikti formą. Menininkas prisipažino, kad kai kuriuos vaizdinius galvoje nešiojasi ir 10 metų, vis laukia tinkamo laiko jiems įforminti. „Ir nežinai, kada tas metas ateis, o gal ir visai neateis“, – sakė įstabių medžio kūrinių autorius.

Tik savo rankomis

Pažvelgus į Aliaus kurtas išraiškingas skulptūras, dažnai kyla abejonė, iš kokios medžiagos jos pagamintos. Iš medžio kūrinius drožiantis vyras nesistengia pabrėžti pačios medienos, jam kūrybos medžiaga svarbi tik tiek, kiek iš jos galima išgauti pageidaujamą formą. „Kodėl medis? Juk Lietuvos kultūra yra „medinė“. Be to, medis – lengviausiai pasiekiama medžiaga: pasiimi malką ir droži. Su kitomis medžiagomis sudėtingiau, akmenį reikia skaldyti, kai kuriuos akmenis vežtis iš svetur, bronzą reikia lieti, o tokios tradicijos Lietuvoje nėra, todėl mažai kas moka tai daryti. O su medžiu viskas paprasta“, – pasakojo skulptorius. Beveik visi jo darbai išdrožti iš liepos. Pasak Aliaus, šio medžio mediena plastiškiausia, paslankiausia, ji neskali ir neporėta, kaip ąžuolo. Bandė drožti ir iš ąžuolo, ir iš raudonmedžio, ir iš kitokių medžių, kol rado tokį, kuris labiausiai tiko. „Medienos, kaip medžiagos, aš neeksponuoju. Man įdomi tik pati medžiaga ir forma. Mediškumas jaučiamas tik palietus“, – pasakojo menininkas. Droždamas skulptūras, A.Berdenkovas nenaudoja jokių elektroninių prietaisų. „Jei pjūklas, tai rankinis, jei kirvis – tik paprastas su kotu“, – primityvios technikos principus dėstė kūrėjas.

Pralaimėta kova

Nors šiandien A.Berdenkovas – gerai žinomas skulptorius, jis pripažino, kad kartais apima baimė, kai atrodo, kad nieko negali sugalvoti. Būna, kai kyla ir egzistencinių klausimų, kam visa tai daro ar kokia to prasmė. Kartais atrodo, kad jo meno kūriniai neturi jokios prasmės ir vertės, o kitą dieną vėl viskas stojasi į vėžes. „Meno kūriniai – loterija. Jų vertė ir kaina sunkiai nusakomi“, – neabejojo menininkas. Ypač daug abejonių dėl savo kūrybos A.Berdenkovui kilo laikotarpiu, kai šalyje ėmė keistis požiūris į meną. „Po Nepriklausomybės atgavimo menininkams buvo aukso dešimtmetis, kai įvairių sričių kūrėjai aktyviai būrėsi į draugijas, rengė parodas, intensyviai visur dalyvavo. Tačiau maždaug nuo 2000-ųjų viskas ėmė keistis. Menas ėmė darytis projektinis. Populiarus tapo konceptualusis menas, apie kurį reikia daug kalbėti, kurti mitus, fikcijas, legendas. Mes šią kovą pralaimėjome“, – pripažino Alius. Iki tol 18 metų vien iš kūrybos gyvenęs skulptorius pamažu ėmė dairytis papildomo darbo, nes pragyventi darėsi vis sunkiau. 2004-aisiais pradėjo dirbti dėstytoju Vilniaus dailės akademijoje, kur dėsto iki šiol.

Teigti sunkiau nei neigti

Pasak A.Berdenkovo, šiame miksų, hibridų ir kompiliacijų laike, kai viskas jau kažkur naudota, matyta, tik kitaip pateikiama, tikrojo meno yra labai nedaug. „Šiandien paprastas daiktas atneštas į tam tikrą vietą ir apipintas kažkokiomis legendomis, miglotais pasakojimais tampa menu, ypač jei taip pasakė kažkokie vertintojai ar kritikai. Kritiškai žiūrėti per savo prizmę tampa nepopuliaru. Kita vertus, jei kritikuoji, tai kažkuria prasme neigi. Tačiau daug sunkiau – teigti“, – neabejojo skulptorius. Pačiam Aliui menas – ne garsusis vamzdis Vilniaus Neries krantinėje ar garsusis Marcelio Duchampo pisuaras, skambiai pavadintas „Fontanu“, o iš „nekaltos“ medžiagos, tokios, kaip drobė, gabalas medžio, marmuro ar pan., sukurtas visiškai autentiškas darinys – paveikus, individualus, unikalus ir nepakartojamas. Jis taip pat mano, kad reikėtų atskirti meno sąvoką nuo idėjų deklaravimo. „Dabar labiau vertinama idėja, o ne atlikimas. Tačiau jei nėra amato pagrindų, formos, kas ta idėja? Tik žodžiai. O juos kaip nori, taip ir interpretuoji, kaip nori, taip ir supranti“, – mintis dėstė A.Berdenkovas. Nesvarūs ir ne tokie reikšmingi, kaip anksčiau, jam atrodo ir skambūs žodžiai „menininkas“ bei „architektas“. Anksčiau „menininkas“ reiškė garbingą statusą, o dabar taip vadinami visi bandantieji kažką kurti. „Panašiai yra ir su architekto sąvoka. Ką ji reiškė gotikos laikais, o ką dabar? Esu architektas, bet dirbu su popieriais. Nebeliko nei svorio, nei atsakomybės. Liko tik žodžiai, bet jie neturi jokio turinio“, – sakė kūrėjas.