Alo­viš­kei Au­rai Gri­ga­ra­vi­čiū­tei-Čes­nu­lie­nei kraš­to­ty­ri­nė veik­la – vie­nas iš po­mė­gių. Dar vai­kys­tė­je pa­de­da­ma tė­čio, ku­ris do­mė­jo­si is­to­ri­ja, nu­si­brai­žė pir­mą­jį gi­mi­nės me­dį. O vė­liau, įkvėp­ta tė­čio ir mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų, pra­dė­jo rink­ti ir kaup­ti įvai­riais ke­liais gau­na­mą in­for­ma­ci­ją apie Alo­vės kraš­tą. Pa­klaus­ta, kaip ją pri­sta­ty­ti „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jams – pa­gal po­mė­gį ar tie­sio­gi­nį dar­bą – Au­ra at­sa­kė: „Juo­kau­ju, kad esu ty­rė­ja ir pa­gal tie­sio­gi­nį dar­bą, ir pa­gal po­mė­gį.“ Au­rą Gri­ga­ra­vi­čiū­tę-Čes­nu­lie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Au­ra, esa­te ket­vir­to­ji kar­ta, gy­ve­nan­ti to­je pa­čio­je vie­to­je Alo­vė­je, Jū­sų vai­kai – penk­to­ji kar­ta. Tur­būt esa­te vie­nin­te­lė alo­viš­kių šei­ma su to­kiu sva­riu ke­lių kar­tų pa­vel­du?

– Ne­ma­nau, kad vie­nin­te­lė. Na, pen­kios kar­tos iš tie­sų jau at­ro­do sva­ru, ta­čiau po 3–4 kar­tas, gy­ve­nan­čias to­je pat vie­to­je Alo­vė­je, tik­rai ne­sun­kiai su­skai­čiuo­ju.

Ma­no pro­se­ne­lis Juo­zas Gri­ga­ra­vi­čius tru­pu­tį dau­giau kaip 2 ha že­mės įsi­gi­jo 1928 me­tais, Bal­to­sios Alo­vės dva­ro par­ce­lia­vi­mo me­tu, nau­jai su­for­muo­ta­me Skir­gai­lių kai­me ir dar il­gai už ją mo­kė­jo vals­ty­bės iž­dui. Pro­tė­viai ver­tė­si sun­kiai, vai­kų tu­rė­jo daug, o že­mės – ma­žo­kai. Bet mei­lę jai per­duo­da­vo iš kar­tos į kar­tą ir ji tik stip­rė­jo.

Nė vie­na kar­ta nė aki­mirks­nio ne­pa­gal­vo­jo apie so­dy­bos per­lei­di­mą ki­tiems, par­da­vi­mą. Ne­tu­riu net men­kiau­sios abe­jo­nės, kad mū­sų vai­kai ga­lė­tų pa­si­elg­ti prie­šin­gai. Pra­džią Alo­vė­je me­na ir na­muo­se iš­sau­go­tas pro­tė­vių plūk­tos as­los frag­men­tas.

– Jau du de­šimt­me­čius kau­pia­te kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą apie Alo­vę, svar­biau­sius jos ob­jek­tus. Ko­kie at­ras­ti do­ku­men­tai, liu­di­ji­mai Jus la­biau­siai džiu­gi­na ir ste­bi­na?

– Džiu­gi­na, kad vis dau­giau in­for­ma­ci­jos ga­li­ma ras­ti ne­iš­kė­lus ko­jos iš na­mų. Vi­suo­me­nei at­ve­ria­mi vis di­des­ni ar­chy­vų klo­dai. Pa­vyz­džiui, šie­met Vil­niaus re­gio­ni­nis vals­ty­bės ar­chy­vas at­vė­rė pri­ei­gą prie res­pub­li­ki­nio že­mė­tvarkos ins­ti­tu­to 1951 me­tais su­da­ry­tų ae­ro­fo­tog­ra­fi­jų ne­ga­ty­vų. At­ro­dy­tų, ne to­kie ir se­ni duo­me­nys, bet iš­ties ver­ti dė­me­sio. Ga­li­me su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kaip at­ro­dė mies­te­lis, jo ap­gy­ven­di­ni­mas, bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­ja ir ki­ta. Liū­de­sys ap­ima, kai ben­drau­jant su alo­viš­kiais, pa­aiš­kė­ja, jog jie su­de­gi­nę ar ki­taip su­nai­ki­nę sa­vo gi­mi­nės nuo­trau­kas.

– Pa­kal­bė­ki­me apie džiu­gią ži­nią. At­ra­do­te ben­dra­min­čių, tuoj ra­sis kny­ga apie baž­ny­čios, įne­šu­sios di­de­lį in­dė­lį į mies­te­lio gy­ve­ni­mą, is­to­ri­ją „Alo­vės Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čia is­to­ri­jos vin­giuo­se“, ku­rios ma­ke­tą ir vi­zi­ją su ben­dra­au­to­riu­mi jau pri­sta­tė­te ben­druo­me­nei. Ka­da kny­ga pa­sieks skai­ty­to­jus?

– Su ben­dra­au­to­riu­mi Gin­ta­ru Lu­čins­ku esa­me pa­žįs­ta­mi jau ge­rą de­šimt­me­tį. Jis ne­pa­pras­tai daug pri­si­dė­jo prie kny­gos „Aly­taus ap­skri­ties po­li­ci­ja 1918–1940 m.“ iš­lei­di­mo į die­nos švie­są. Iš­si­kal­bė­jo­me, kad abu tu­ri­me su­kau­pę ne­ma­žai in­for­ma­ci­jos apie Alo­vę. Tai­gi, pra­dė­jo­me nuo Alo­vės Švč. Tre­jy­bės Baž­ny­čios. Be­je, Gin­ta­ro šak­nys taip pat Alo­vės pa­ra­pi­jo­je. Kny­gos ma­ke­tą jau tu­ri­me, o lei­dy­ba – vi­sų mū­sų ran­ko­se. Ži­nau, jog Alo­vės ben­druo­me­nė „Su­sie­dai“ pa­skel­bu­si kvie­ti­mą au­ko­ti šios kny­gos lei­dy­bai, to­dėl vi­liuo­si, kad jau la­bai grei­tai tu­rė­si­me lei­di­nį.

– Ir mes vi­lia­mės, nes, kiek te­ko gir­dė­ti, alo­viš­kiai džiau­gia­si en­tu­zias­tais, ku­rie tu­ri įkvė­pi­mo ir ran­da lai­ko jam re­a­li­zuo­ti. O Jūs su­kau­pė­te iš tie­sų daug kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos. Gal ras­tų­si ir ki­tuo­se baž­nyt­kai­miuo­se, kai­miš­ko­se vie­to­vė­se ak­ty­vių žmo­nių, ku­rie sek­tų Jū­sų pė­do­mis, rink­tų sa­vų vie­to­vių is­to­ri­nes ži­nias, bet ne­ži­no, nuo ko pra­dė­ti. Pa­si­da­lin­ki­te pa­tir­ti­mi, ko­kiais ke­liais gau­na­te in­for­ma­ci­ją, kiek jos pa­ieš­kai ski­ria­te lai­ko?

– Lai­ko tam ski­riu iš tie­sų ne­ma­žai. Kaip ir mi­nė­jau, di­džio­ji in­for­ma­ci­jos da­lis yra pa­sie­kia­ma vie­šai, dau­gy­bė fon­dų yra su­skait­me­nin­ti ir at­vi­ri vi­suo­me­nei. Maž­daug 2–3 sa­vai­tes per me­tus ski­riu Vil­niaus ar­chy­vams ir vyks­tu ten ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos kon­tak­ti­niu bū­du, jau ži­no­da­ma ko kon­kre­čiai.

Dar pa­si­kei­čia­me tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja su ben­dra­min­čiais, bū­na, de­ja, ir taip, kad žmo­gus tu­ri in­for­ma­ci­jos, ta­čiau ja ne­si­da­li­na, ją sa­vi­na­si dėl jam vie­nam ži­no­mų prie­žas­čių.

– Įdo­mių da­ly­kų tur­būt ga­li­ma ras­ti vi­sų mies­te­lių is­to­ri­jo­je. Pa­vyz­džiui, iki šių die­nų ne­ty­la kal­bos apie Alo­vės lo­bį, nors nuo jo at­ra­di­mo pra­ėjo vos ne sep­ty­nios de­šim­tys me­tų?

– Ta­da ėjo 1955-ie­ji, mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai Juo­zas Mi­la­še­vi­čius, Ro­mas Kar­kaus­kas, Ali­kas Mu­cha­ma­de­je­vas, Al­vy­das Va­kaus­kas, Al­gis Gar­liaus­kas ir Jo­nas Ba­ra­naus­kas žai­dė bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­jo­je, ne­to­li me­lio­ra­ci­jos ma­ši­nų sto­ties. Šo­ki­nė­jo nuo kal­vos že­myn, nu­šliuo­žus že­mėms ra­do mo­li­nę, or­na­men­tais iš­puoš­tą puo­dy­nę, pil­ną si­dab­ri­nių pi­ni­gų. Vai­kai ne­la­bai su­pra­to, kas tai yra, ra­di­nį pa­si­da­li­no tar­pu­sa­vy­je. Kas sva­re­lius meš­ke­rėms pa­si­da­rė, kas iš­mė­tė pie­vo­se. Su­ži­no­ję apie ra­di­nį su­au­gu­sie­ji pra­ne­šė mo­ky­to­jui Vla­dui Ab­ro­mai­čiui, ku­ris pa­si­sten­gė lo­bio li­ku­čius su­rink­ti. Po ke­tu­rių me­tų, 1959-asiais, ar­che­o­lo­gas Adol­fas Na­va­rac­kas, at­vy­kęs į Alo­vę pas gy­ven­to­jus dar su­ra­do li­ku­sią lo­bio da­lį.

Alo­vės lo­bį su­da­ro XIV–XV a. si­dab­ri­niai ly­di­niai ir mo­ne­tos: du pu­siau per­kirs­ti tri­kam­pio pjū­vio ly­di­niai, ku­rių ma­sė 91,72 ir 94 g; 5 lie­tu­viš­ki pi­ni­gė­liai su Vy­čiu vie­no­je ir Ge­di­mi­no stul­pais ki­to­je pu­sė­je; 56 Pra­hos gra­šiai, kal­din­ti Vac­lo­vo IV val­dy­mo me­tais. Alo­vės lo­bį sau­go Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus.