Aloviškei Aurai Grigaravičiūtei-Česnulienei kraštotyrinė veikla – vienas iš pomėgių. Dar vaikystėje padedama tėčio, kuris domėjosi istorija, nusibraižė pirmąjį giminės medį. O vėliau, įkvėpta tėčio ir močiutės pasakojimų, pradėjo rinkti ir kaupti įvairiais keliais gaunamą informaciją apie Alovės kraštą. Paklausta, kaip ją pristatyti „Alytaus naujienų“ skaitytojams – pagal pomėgį ar tiesioginį darbą – Aura atsakė: „Juokauju, kad esu tyrėja ir pagal tiesioginį darbą, ir pagal pomėgį.“ Aurą Grigaravičiūtę-Česnulienę kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Aura, esate ketvirtoji karta, gyvenanti toje pačioje vietoje Alovėje, Jūsų vaikai – penktoji karta. Turbūt esate vienintelė aloviškių šeima su tokiu svariu kelių kartų paveldu?
– Nemanau, kad vienintelė. Na, penkios kartos iš tiesų jau atrodo svaru, tačiau po 3–4 kartas, gyvenančias toje pat vietoje Alovėje, tikrai nesunkiai suskaičiuoju.
Mano prosenelis Juozas Grigaravičius truputį daugiau kaip 2 ha žemės įsigijo 1928 metais, Baltosios Alovės dvaro parceliavimo metu, naujai suformuotame Skirgailių kaime ir dar ilgai už ją mokėjo valstybės iždui. Protėviai vertėsi sunkiai, vaikų turėjo daug, o žemės – mažokai. Bet meilę jai perduodavo iš kartos į kartą ir ji tik stiprėjo.
Nė viena karta nė akimirksnio nepagalvojo apie sodybos perleidimą kitiems, pardavimą. Neturiu net menkiausios abejonės, kad mūsų vaikai galėtų pasielgti priešingai. Pradžią Alovėje mena ir namuose išsaugotas protėvių plūktos aslos fragmentas.
– Jau du dešimtmečius kaupiate kraštotyrinę medžiagą apie Alovę, svarbiausius jos objektus. Kokie atrasti dokumentai, liudijimai Jus labiausiai džiugina ir stebina?
– Džiugina, kad vis daugiau informacijos galima rasti neiškėlus kojos iš namų. Visuomenei atveriami vis didesni archyvų klodai. Pavyzdžiui, šiemet Vilniaus regioninis valstybės archyvas atvėrė prieigą prie respublikinio žemėtvarkos instituto 1951 metais sudarytų aerofotografijų negatyvų. Atrodytų, ne tokie ir seni duomenys, bet išties verti dėmesio. Galime susidaryti vaizdą, kaip atrodė miestelis, jo apgyvendinimas, buvusio dvaro teritorija ir kita. Liūdesys apima, kai bendraujant su aloviškiais, paaiškėja, jog jie sudeginę ar kitaip sunaikinę savo giminės nuotraukas.
– Pakalbėkime apie džiugią žinią. Atradote bendraminčių, tuoj rasis knyga apie bažnyčios, įnešusios didelį indėlį į miestelio gyvenimą, istoriją „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia istorijos vingiuose“, kurios maketą ir viziją su bendraautoriumi jau pristatėte bendruomenei. Kada knyga pasieks skaitytojus?
– Su bendraautoriumi Gintaru Lučinsku esame pažįstami jau gerą dešimtmetį. Jis nepaprastai daug prisidėjo prie knygos „Alytaus apskrities policija 1918–1940 m.“ išleidimo į dienos šviesą. Išsikalbėjome, kad abu turime sukaupę nemažai informacijos apie Alovę. Taigi, pradėjome nuo Alovės Švč. Trejybės Bažnyčios. Beje, Gintaro šaknys taip pat Alovės parapijoje. Knygos maketą jau turime, o leidyba – visų mūsų rankose. Žinau, jog Alovės bendruomenė „Susiedai“ paskelbusi kvietimą aukoti šios knygos leidybai, todėl viliuosi, kad jau labai greitai turėsime leidinį.
– Ir mes viliamės, nes, kiek teko girdėti, aloviškiai džiaugiasi entuziastais, kurie turi įkvėpimo ir randa laiko jam realizuoti. O Jūs sukaupėte iš tiesų daug kraštotyrinės medžiagos. Gal rastųsi ir kituose bažnytkaimiuose, kaimiškose vietovėse aktyvių žmonių, kurie sektų Jūsų pėdomis, rinktų savų vietovių istorines žinias, bet nežino, nuo ko pradėti. Pasidalinkite patirtimi, kokiais keliais gaunate informaciją, kiek jos paieškai skiriate laiko?
– Laiko tam skiriu iš tiesų nemažai. Kaip ir minėjau, didžioji informacijos dalis yra pasiekiama viešai, daugybė fondų yra suskaitmeninti ir atviri visuomenei. Maždaug 2–3 savaites per metus skiriu Vilniaus archyvams ir vykstu ten ieškoti informacijos kontaktiniu būdu, jau žinodama ko konkrečiai.
Dar pasikeičiame turima informacija su bendraminčiais, būna, deja, ir taip, kad žmogus turi informacijos, tačiau ja nesidalina, ją savinasi dėl jam vienam žinomų priežasčių.
– Įdomių dalykų turbūt galima rasti visų miestelių istorijoje. Pavyzdžiui, iki šių dienų netyla kalbos apie Alovės lobį, nors nuo jo atradimo praėjo vos ne septynios dešimtys metų?
– Tada ėjo 1955-ieji, mokyklinio amžiaus vaikai Juozas Milaševičius, Romas Karkauskas, Alikas Muchamadejevas, Alvydas Vakauskas, Algis Garliauskas ir Jonas Baranauskas žaidė buvusio dvaro teritorijoje, netoli melioracijos mašinų stoties. Šokinėjo nuo kalvos žemyn, nušliuožus žemėms rado molinę, ornamentais išpuoštą puodynę, pilną sidabrinių pinigų. Vaikai nelabai suprato, kas tai yra, radinį pasidalino tarpusavyje. Kas svarelius meškerėms pasidarė, kas išmėtė pievose. Sužinoję apie radinį suaugusieji pranešė mokytojui Vladui Abromaičiui, kuris pasistengė lobio likučius surinkti. Po keturių metų, 1959-asiais, archeologas Adolfas Navarackas, atvykęs į Alovę pas gyventojus dar surado likusią lobio dalį.
Alovės lobį sudaro XIV–XV a. sidabriniai lydiniai ir monetos: du pusiau perkirsti trikampio pjūvio lydiniai, kurių masė 91,72 ir 94 g; 5 lietuviški pinigėliai su Vyčiu vienoje ir Gedimino stulpais kitoje pusėje; 56 Prahos grašiai, kaldinti Vaclovo IV valdymo metais. Alovės lobį saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.