Angelas iš Italijos ir Dievo dovana – taip garsų pasaulyje sūrių ekspertą, technologą, rašytoją ir menininką Angelo Frosio vadina rokiškėnai. Posovietiniu laikotarpiu atvykęs į šį miestą, savo veiklą jis pradėjo nuo gerų darbų – paramos ir labdaros skurstantiesiems. Prieš kurį laiką pasaulį išvydo jo biografinių apybraižų knyga „Karvė išsaugos pasaulį“, kurioje autorius pasakoja apie savo vaikystę, turtingą gyvenimo patirtį, dalijasi įžvalgomis apie šių dienų problemas.
Karvė išsaugos pasaulį
A.Frosio pareiškimas, kad karvė išsaugos pasaulį, nėra provokacija. Tai noras rimtai prisidėti sprendžiant šiuolaikiniame pasaulyje iškylančias problemas. Kaime gimęs autorius supranta, kad vis labiau prarandama istorinė patirtis, būtina žmogaus brandai. Kaip susigrąžinti ir pritaikyti dabartyje gebėjimus pajusti gyvenimo pilnatvę, kurią kaimo kultūra istorijos tėkmėje sugebėdavo išlaikyti ir perduoti – taigi karvė ir yra tas simbolis, kuris turi inicijuoti radikalius perspektyvos pokyčius.
24 metus kas mėnesį po savaitę bendrovėje „Rokiškio sūris“ praleidžiantis Italijos mokslininkas, sūrių gamybos eksperimentatorius ir konsultantas A.Frosio save vadina menininku, kuris tikrąją meno reikšmę supranta kaip bendravimą. „Menas yra mylėti“, – tikina jis, todėl geriausiai, efektyviausiai ir laisviausiai menas gali komunikuoti tik tada, kai dovanoja save kaip neatlygintiną auką kitiems.
Menininkas, rašytojas ir sūrių gamybos ekspertas A.Frosio: „Nuo pat vaikystės buvau įsitikinęs, kad rojus yra šioje žemėje.“
A.Frosio gimė 1946 m. Botajano di Ričengo miestelyje netoli Kremonos septynių vaikų šeimoje. Vaikystė prabėgo kaime, Lombardijoje, kuri, pasak A.Frosio, labai panaši į Lietuvą, Alpių slėnyje. Vyriausiam gausios šeimos sūnui teko nelengva našta – Angelo rūpinosi gausiu broliukų ir sesučių būriu, taip pat turėjo padėti tėvams užsidirbti duoną. Šeima tikėjosi, kad vaikinas po vidurinės nemokamai studijuos kunigų seminarijoje, tačiau Angelo suprato, kad tai ne jo kelias. Pasirinkęs sūrininkystės mokyklą, turėjo dirbti įvairius darbus, kad galėtų susimokėti už mokslą. Laisvalaikiu Angelo piešdavo, kurdavo eilėraščius, dainas, svajojo mokytis muzikos. Siekdamas svajonės, įstojo į muzikos mokyklą, tačiau atsitiko nelaimė, užkirtusi kelią jo, kaip atlikėjo, karjerai – prarado dalį kairės rankos piršto. Tačiau muzika išliko jo gyvenime – sūrių ekpsertas iki šiol groja pianinu ir gitara.
Menas priklauso visiems
„Viduje visuomet jaučiausi menininku, – prisipažįsta A.Frosio. – Šis aiškus sąmoningumas lydi mane nuo pirmųjų prisiminimų, ir tai visada buvo didelis bei palaikantis tikrumas.“
1960 m. A.Frosio surengė pirmąją parodą ir nuo to laiko jo vardas tapo žinomas menininkų sluoksniuose. Jis dalyvavo daugelyje parodų su kitais avangardistais. Jo tapybos ir koliažo temos labai įvairios, savo kūriniams jis naudoja įvairiausias medžiagas – nuo atliekų iki... sūrių.
Puoselėdamas idėją, kad menas priklauso visiems, 1975 m. A.Frosio Lodžio mieste įkūrė Bergonjonės meno mokyklą, kuri yra idėjos, kad menas yra visų, įgyvendinimas tik-rovėje. Mokyklos studentai – įvairaus amžiaus, socialinės padėties, kai kurie iš jų turi fizinių negalių ar psichologinių ir egzistencinių problemų. „Bet aš siekiau, kad aklieji pieštų, o nebyliai dainuotų, – pasakoja menininkas. – Yra žmonių, kurie nesupranta, kodėl aš to ėmiausi. Galbūt tai susiję su tuo, kad man gyvenime labai pasisekė, todėl norėjau padėti tiems, kuriems mažiau pasisekė.“
Sėkmės kelias
Kai prieš dvidešimt ketverius metus A.Frosio „Rokiškio sūrio“ kvietimu atvyko į miestą, čia rado gyvybingą ir aktyvią bendruomenę, pasiruošusią priimti iššūkius, svarbius visos Lietuvos socialinės ir ekonominės aplinkos keitimuisi ir atsinaujinimui. Menininką pakerėjo aplinka, labai primenanti jo gimtinę, kurios turtas – ypatinga ir neužteršta biologinė įvairovė. „Palyginti su kitais Lietuvos kraštais ir miestais, Rokiškis nusprendė protingai panaudoti turimus talentus ir savo istorinę pieno ir sūrių gamybos tradiciją. Sūrinės direktorius Antanas Trumpa instinktyviai suvokė, kad, atsivėrus pasaulinei rinkai, bus įmanoma greitai augti ir padidinti įdarbinimo galimybes vietiniams“, – savo atvykimo detales prisimena A.Frosio. Tuomet jis, kaip sūrių gamybos ekspertas, buvo pakviestas sukurti produktus JAV rinkai. Juos puikiai žino ir Lietuvos pirkėjai – pagal A.Frosio sukurtas technologijas gaminami rokiškėnų kietieji sūriai „Goja“, „Rokiškio Grand“, „Montecampo“ ir minkštasis sūris „Mozzarella“.
Ar iš tiesų karvė gali išsaugoti pasaulį – knygą parašęs sūrių ekpertas A. Frosio tuo įsitikinęs.
Pasak A.Frosio, direktoriaus A.Trumpos verslumas padėjo „Rokiškio sūriui“ užimti neginčijamas meistriškumo pozicijas pasauliniu mastu. „Ir šiandien, praėjus daugeliui metų, matau didelį potencialą tęsti pradėtą sėkmės kelią – „Rokiškio sūris“ tebeturi gyvybingą ir smalsią verslumo dvasią, o pasaulinė rinka atveria naujas galimybes.“
Vaistas nuo ligų
Angelo įsitikinęs, kad ateinančios kartos būtų kur kas laimingesnės, jei nepamirštų savo protėvių tradicijų. Sūrių gaminimas – viena iš jų. „Aš niekada nesvajojau turėti „Ferrari“, vilų ar turtų, – teigia A.Frosio. – Kai buvau paauglys, mano didžiausias siekis buvo sukurti vaistus nuo vėžio.
Svajojau, kad vieną dieną visi universitetai ims tyrinėti mano sukurtą produktą – skystą vieno ypatingo sūrio ekstraktą (išrūgas), išgautą pagal mano sugalvotą technologiją. Man tiesiog rankos nusvirdavo, kai išgirsdavau iš manęs juokiantis tariamus draugus ir instituto kolegas. Jie liepdavo išmesti tas, anot jų, supuvusias ir smirdančias atliekas.
A.Frosio idėja rėmėsi natūraliai gamtoje esančių gyvų probiotinių ląstelių panaudojimu. Šios ląstelės turėjo užkirsti kelią kancerogeninėms ląstelėms ir apsaugoti sveikąsias. Tokia buvo pradžia kuriant ypatingą sūrį.
Žymiausių Amerikos ir tarptautinių mokslinių tyrimų institutų pastaraisiais metais atlikti svarbūs tyrimai atskleidžia didžiulius laktobacilų, kurios jau daugelį metų naudojamos kai kurių Rokiškio sūrių gamyboje, privalumus. „Žymiausių mokslo žurnalų straipsniai ir publikacijos šiandien liaupsina pieno bakterijų Lactobacillus Helveticus – Rhamnosus savybes, jos yra pagrindinis pieno raugo, kurį sukūrėme kartu su „Rokiškio sūrio“ technologais, komponentas, – sakė technologas. – Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad tie, kurie valgo sūrius, pagausina savo organizme moksliškai įrodytomis gydomosiomis savybėmis pasižyminčių elementų.“
Pirmasis meno kūrinys
Tačiau sūris – ne vien maistas. Menininko teigimu, tai yra pirmasis žmonijos istorijoje sukurtas meno kūrinys. Juk viskas prasideda nuo pieno, kuris turi universalią vertę, persmelkiančią ir apibūdinančią visas kultūras ir epochas, kiekvieną Žemėje egzistuojančią rasę, tautą ar regioną. Pieno istorija nuo neatmenamų laikų susijusi su žmonijos istorija. Nuo pat gimimo tarp pieno ir žmogaus užsimezga ypatingas ryšys, kurį sukuria ne tik baltymai ir maistingosios medžiagos. „Šį ryšį man patinka priskirti nenusakomam, jaudinančiam, labai giliam dvasingumui, esančiame šioje medžiagoje, – sakė menininkas. – Dėl šios priežasties nusprendžiau viso pasaulio muziejuose eksponuoti sūrį kaip meno kūrinį, kūrybos objektą.“
2007-aisiais per Kalėdas net 50 milijonų žmonių televizorių ekranuose išvydo A.Frosio, kai CNN nufilmavo, kaip jis iš sūrio kūrė prakartėlę.
Rokiškio krašto muziejus, prie kurio restauracijos prisidėjo ir iš Italijos atvykęs A. Frosio.
Odė Kurlandijos moterims
Menininkas tvirtina, kad Lietuvos moterys – gražiausios pasaulyje. „Bet mano vertinimas gali būti ir šališkas. Apie legendinę Kurlandiją, kurios teritorija buvo tarp Lietuvos ir Latvijos, man pasakas vaikystėje sekė mama, – sako A.Frosio. – Ir šiandien šiose meiliose ir kartu rimtose, nuolankiose ir drauge išdidžiose moteryse aš atpažįstu savo motinos ir jos seserų veidus.“
Jis pripažįsta, kad tarp jo aplinkos vyrų vyrauja nuomonė, kad šios Rytų Europos moterys yra tiesiog laimikis, daugelis jų atvyksta į šiuos kraštus viliojami lengvų meilės užkariavimų perspektyvos. Tačiau jis visose moteryse įžvelgia būtybes, aukštesnes už vyrus, ir vis dar tiki, kad tas, kuris nuskriaudžia moterį, nesugeba suvokti, kad vyrai yra menkesni už jas.
„Daugelis mano draugų vis dar mano, kad aš gudrauju kalbėdamas apie lietuves moteris, bet iš tikrųjų kiekvieną kartą su jomis susitikęs lieku nustebintas jų drąsos, ryžto, gebėjimų, taip pat ir jų akių, kuriose matau begalinę dangaus žydrynę ir jūros gelmę“, – teigia A.Frosio. Šią gelmę jis įprasmino kurdamas pelėsinį sūrį „Baltic Blue“.
Knygos „Karvė išsaugos pasaulį“ pristatymo iškilmėse – iš kairęs į dešinę Rokiškio miesto meras Antanas Vagonis, Angelo Frosio ir Italijos ambasa¬dorius Lietuvoje Stefano Taliani de Marchio.
Neslėpdamas susižavėjimo lietuvėmis, technologas ir menininkas pripažįsta, kad jos sukelia meilės, pagarbos ir susižavėjimo kupinas mintis. Kaip tikras italas, jis kelia klausimą, kuris dažnai nutylimas dėl apsimestinio drovumo: kaip myli Baltijos šalių moterys? Ir pats atsako į klausimą. Šios moterys nesitenkina meilužių vaidmeniu. Jos vienu metu turi būti motinomis, seserimis ir draugėmis.
„Tik į jas pažvelgęs pajunti išskirtinį jų moteriškumą – kaip jos vaikšto, kaip elgiasi tarpusavyje ir su kitais, kaip kalba, kaip žiūri į tave su šypsena, užgimstančia akyse bei lūpose ir perbėgančia visu kūnu, – sako A.Frosio. – Kai kalbu apie šias moteris, sakau, kad savo magišku apkabinimu jos tave pagrobia, kad nuneštų toli toli. Jei tu atsiduosi ir pasitikėdamas leisiesi nešamas, Kurlandijos moterys tave nuves takais, kuriais anksčiau niekada nevaikščiojai, užtikrintai tave vesdamos tarp atodūsių ir įkvėpimų, kad galėtum gardžiuotis esencija, kurią gali suteikti tik tikra meilė.“