Tęsdami pažintį su Jonynų gimine prisiminkime alytiškiams turbūt geriausiai žinomą – Antaną Jonyną. Alytuje jo vardu pavadinta gatvė Putinų mikrorajone, veikia memorialinis muziejus Liškiavos gatvėje. Tai rašytojas, publicistas, spaudos darbuotojas, vienas iš Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) kūrėjų ir puoselėtojų. Šiemet gruodžio 14 dieną minėsime 100-ąsias jo gimimo metines.
Aš atėjau nepasirinkdamas.
Nes pasirinkti
Nieko
Negalėjęs būčiau
Nuostabesnio ir brangesnio. (eil. Aš atėjau į Lietuvą)
Vaikystė
A. Jonynas ne kartą savo gyvenimą lygino su dvikamieniu beržu, kuris augo prie jo vaikystės namų Alytuje. Vienas kamienas – darbas Aklųjų draugijoje, kitas – rašytojo kūryba.
Pasak A. Jonyno, nė vieno iš jų negalėtų atplėšti nesužalojęs savo prigimties. Tas beržas augo prie vartų medinio namelio, kurį 1927 metais miesto pakraštyje pasistatydino rašytojo tėvai Ignas ir Morta Jonynai. Ir apsigyveno jie už geležinkelio prie miško, netoli pylimo, Dailidės ežerėlių.
Čia prabėgo Antano šviesi, nerūpestinga vaikystė, paauglystė. Antanas augo su dvejais metais jaunesne seserimi Petrute. Šeima į savo namus priimdavo ir giminaičių iš kaimo vaikus, kai šie įstodavo mokytis į Alytaus gimnaziją.
Dėdės Igno namuose gyvenusi Monika Jonynaitė-Makūnienė prisimena, kad namelis buvo pilnas jaunimo. „O pusbrolis Antanėlis buvo toks greitas, smalsus. Kaip išdykęs vėjelis – tai šen, tai ten nulekia. Žiūrėk, jau parlekia iš miško kokius du grybus radęs ar kelias uogeles. Ir, rodos, šviečia visas džiaugsmu, lyg turtingiausias ir laimingiausias žmogus būtų.“
Miesto pakraštys Antanui atvėrė gamtos grožį, erdves žaidimams, išmonei, vaikiškai vaizduotei pasireikšti. Čia galėjai miško gėrybių prisirinkti, ežere išsimaudyti, Nemune valtimi paplaukioti, nuo pylimo viršaus medžių viršūnėmis gėrėtis: Guliu ant pylimo stataus / Ir Nemuno čiurlenimo klausausi. Patiko Antanui ir didelis, tėvo puoselėjamas sodas prie namų: prisišveičia obuolių, kriaušių, į medį įsiropščia ir svajoja.
Mokyklą A. Jonynas lankyti pradėjo šešerių metų, gimnaziją – devynerių. Mokykloje labai pamėgo skaityti. Vakarais su malonumu skaitydavo garsiai visai šeimai. Perskaitė visas Alytaus viešosios bibliotekos knygas. Per tuos skaitymus kartais net pamokų neparuošdavo, šposų prikrėsdavo. Tėvo palieptas, būdavo, sėdi prie stalo, ruošia pamokas, o po stalu ant kelių koks nors romanas paslėptas. Kai tik tėvai išeina virtuvėn ar į kiemą – jis romaną išsitraukęs skaito. Pusseserės Monikos nuomone, Antanui buvo „sunkoka susikaupti, nes viduje turėjo per daug veiklos variklių.“ Klasės draugas Vaclovas Seilius prisiminė Antaną buvus linksmą, geraširdį vaikiną, puikų draugą, savo mokėjimu bendrauti pritapdavusį prie visų bendramokslių. Klasėje jis buvęs jauniausias ir žemo ūgio, todėl gimnazistai jį Svirpliuku vadino.
Gimnazistai privalėjo sekmadieniais lankyti bažnyčią. Antanas taip pat eidavo, kurį laiką net tarnavo ministrantu, kitaip sakant, klapčiuku. Nors draugai ir pasišaipydavo, Antanui šios pareigos, kaip kiekviena nauja veikla, patikdavo – pakylėdavo šventinės giesmės, apeigos. Visos veiklos jam buvo įdomios. Dėl savo smalsumo, žingeidumo dalyvaudavo visur: gimnazijos šventėse, turnyruose, sporto varžybose, ekskursijose.
Gimnazijoje Antanas mokėsi 1933–1940 metais. Jam patiko istorija, algebra, o labiausiai – literatūra. Turėjo puikią atmintį, mintinai mokėjo daugybę eilėraščių. Kūrė noveles, dramas, užrašydavo įspūdžius iš ekskursijų, leido ranka rašytą klasės laikraštėlį. Eilėraščius rimčiau pradėjo rašyti ketvirtoje gimnazijos klasėje. Rašė daug – ir namie, ir per pamokas, ir per pertraukas, o pavasarį arba rudenį – vaikščiodamas po mišką.
Didelę įtaką gimnazistams padarė klasės auklėtojas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vytautas Maknickas (Maknys). Jaunas, aukštos erudicijos, atsidavęs profesijai pedagogas daugeliui mokinių įskiepijo meilę literatūrai.
Pastebėjęs Antano gebėjimus, mokytojas V. Maknickas paskatino jį lankyti jaunųjų literatų būrelį, kuriam pats vadovavo. Antanas lankė du būrelius: jaunesniųjų ir vyresniųjų literatų. Būrelių nariai rašydavo referatus, skaitė kūrybą, rengdavo literatų vakarus, kūrė inscenizacijas. Alytaus gimnazijos atmosfera, humanitarinis lavinimas buvo palankūs formuotis A. Jonyno asmenybei, skleistis jo gabumams.
Neregys
1940 metų pavasarį, po Velykų atostogų, Antanas į mokyklą nebegrįžo. Klasės draugams ašaros riedėjo sužinojus – Antanas po ligos komplikacijų neteko regėjimo. Nelaimė pakeitė šešiolikmečio gyvenimą, susiaurėjo pažinimo galimybės. Apakimas pakeitė jo santykį su žmonėmis, aplinka. Net tėvai ir sesuo nežinojo, kaip su juo bendrauti. Apėmė neviltis, bejėgiškumas, vienatvės jausmas. Tų pačių metų gruodį dar vienas likimo smūgis – mirė motina. Prireikė laiko atsitiesti, įveikti izoliaciją ir priimti aptemusį pasaulį. Draugystė su mokytojų Bartlingų šeima, gimnazistu Algimantu Voščiku, Jonynų namuose gyvenusia Irena Novicka padėjo Antanui įveikti vidinę kovą su aklumu, tapti savarankiškesniam.
1941 metų rugsėjį tėvo lydimas išvyko į Kauną. Priimtas į Aklųjų institutą, išmoko Brailio rašto, baigė visą pradinės kursą ir tapo jaunesniųjų mokinių korepetitoriumi. Vasarą grįžęs į Alytų intensyviai rašė ir į Kauną jau atsivežė didelį pluoštą naujų eilėraščių. Kauno dienraštyje „Ateitis“ buvo išspausdintas pirmas A. Jonyno eilėraštis („Ant motinos kapo“).
1942–1944 metais A. Jonynas mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Čia jis buvo pirmaujantis mokinys, seminariją baigė beveik vienais penketais. Daugiausia laiko skyrė literatūrai. Auklėtoja Vanda Kulytė prisiminė: „Skaitėme daug. Daugiausia poeziją. Kas Antanui patikdavo – užsirašydavo ir čia pat pakartodavo atmintinai. Stebino Antano neeiliniai gabumai, labai gera atmintis, literatūrinis išprusimas, nepaprastas darbštumas, greita orientacija, įžvalgumas, tvarkingumas. Dykinėjančio jo niekad nemačiau.“
A. Jonyno bendražygis, bičiulis Valentinas Toločka jį prisiminė kaip lyderį, kuris seminarijoje organizuodavo šventinius vakarus, poezijos skaitymus, literatūrinius-muzikinius montažus su mokyklos choru, redagavo moksleivių laikraštį, mokėjo šimtus lietuvių poetų eilėraščių.
Vėliau A. Jonynas po dvejus metus studijavo Vilniaus universitete ir Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje.
Kūryba
A. Jonyno plunksnai priklauso per dvidešimt originalių knygų. Parašė poezijos, prozos kūrinių, publicistikos, apybraižų ir reportažų, kūrinių vaikams ir jaunimui. Tarp jų – apysaka „Laimės ratas“, kurią įkvėpė autoriaus prisiminimai apie prieškarinio Alytaus gimnaziją. Išleido satyrinių apysakų knygų. Apysakos apie žmonių tarpusavio santykius buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Šventieji žiedžia puodus“ veiksmas taip pat vyksta Alytuje.
Daug rašė apie gamtą, jaunystę, pavasarį, tėvynę. Buvo romantikas, neramios širdies kūrėjas. Populiariausias jo eilėraštis „Sentimentalus romansas“ tapo daina „Aš mylėjau tave tau nežinant“. Poeto lyriniai kūriniai yra išleisti sūnaus Antano A. Jonyno sudarytoje rinktinėje „Rugsėjo pilnatis“ (2003).
A. Jonynas pirmasis neregys, 1949 metais priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Pergalės“, „Moksleivio“ redakcijose. Rašytojo kūryba buvo įvertinta respublikine (1974); LAD meno (1977); LAD tiflologijos (po mirties, 1979) premijomis.
Veikla Lietuvos aklųjų draugijoje
Pokario metais A. Jonynas buvo labiausiai išprusęs aklasis Lietuvoje, turėjęs gebėjimą organizuoti žmones veiklai. 1944 metais jis paskirtas įgaliotiniu steigti aklųjų organizacijai, o LAD pirmininko pareigas ėjo beveik dvidešimt metų (su pertraukomis). Visa savo esybe buvo draugijos narys. Su bendraminčiais kūrė aklųjų gamybinius mokymo kombinatus, statė gyvenamuosius namus, plėtė švietimą Brailio raštu, organizavo aklųjų ir silpnaregių kultūrinę veiklą.
A. Jonyno iniciatyva buvo pradėtas leisti LAD žurnalas „Mūsų žodis“, įvairi tiflologinė literatūra. 1963 metais tapo pirmuoju draugijos leidyklos direktoriumi. Aklųjų integracijos idėjas kėlė knygoje „Žmogiškoji reabilitacija“. Jį jaudino aklojo vieta visuomenėje, entuziastingai rūpinosi aklųjų reikalais visą gyvenimą. Primygtinai kartojo, kad žmogus, praradęs regėjimą, nepraranda savojo „aš“!
Aklas aš, aklas.
Bet saulės
Dar mano širdis nepamiršo… (eil. O kaip seniai…)
* * *
Kur bedirbtų, A. Jonynas rūpinosi žmonių reikalais, ieškojo būdų jiems padėti. Be draugų negalėjo gyventi, visiems buvo atviros jo buto durys. Draugavo su Mykolo Sluckio šeima, su Pauliumi Širviu, Algimantu Baltakiu, kitais kolegomis. Rūpinosi, kad deramai būtų įvertintas mirusių rašytojų atminimas. Buvo puikus oratorius, mokėjo dalykiškai ir sklandžiai kalbėti, taikliai pajuokauti. Nemėgo verkšlenimo, savęs gailėjimo, tuščio pasipūtimo. Su žmona Stase užaugino šešis vaikus: tris dukras ir tris sūnus.
Žmogui apakus, regėjimas kompensuojamas klausos, lytėjimo pojūčiais, išryškėja sinestezija – pojūčių junginiai, jų asociacijos, pavyzdžiui, spalvotas garsas. Kaip prisiminė V. Kulytė, „vienu metu Antanas „dažė“ spalvomis balsų tembrus. Jo kolekcijoje buvo „auksinis“, „sidabrinis“, „degančios žvakės liepsnos“, „samanų“ ir kitokių spalvų bei atspalvių balsai.“ Neregio vaizduotė neribota – pagal balsą susikuria žmogaus išvaizdą, būdą, charakterį. Alytaus miesto sodininkas Stasys Marcinkevičius yra pasakojęs, kad A. Jonynas, dažnai su šeima vasarodamas Alytuje, lankydavosi Miesto sode. Visada atsisėsdavo ant to paties suoliuko. „O svarbiausia – jis kvėpindavo rožes. Paima žiedą abiem rankom iš apačios, pakvėpina, pakvėpina, ilgai… Galvoja. Ir sako: „Balta.“ Kitą kvėpina: „Raudona. Bordo. Rožinė.“ Visada atspėdavo.“
1971 metais laiške savo bičiuliui Juozui Marcinkui, kuriam pauglystėje karo sprogmuo nutraukė dešinės rankos plaštaką ir atėmė regėjimą, A. Jonynas rašė: „Iš prigimties akli būna darbštūs, stropūs, bet didesnės energijos ir polėkio, vaizduotės – neturi. <…> O vėlai, subrendusiame amžiuje, pagyvenusį žmogų ištikęs aklumas jau nebeleidžia jam lanksčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Paauglystėje apakti – tinkamiausias laikas. Mums pasisekė, po velnių…“ A. Jonyno vizualinėje atmintyje išliko visa, ką jis patyrė iki šešiolikos metų. Tai galėjo būti Lietuvos kunigaikščių atvaizdai ant namų sienų, daržas su burokėlių lysvėmis, astrų žydėjimas, šunelis kiemo kampe prie būdos... kitapus vartų du berželiai iš vieno kamieno...
A. Jonyno gyvenimas nutrūko einant 53-ius metus. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė