Buvo pavakarys. Gražus, koks tik gali būti tarp Dzūkijos kalvų vidurvasary, kai šiluma įsigeria į žemę ir vandenis. Gražus dar ir todėl, kad svarbiausi darbai buvo nudirbti, o rūpesčiai nekvaršino galvos. Ne visada taip būna, o kai kurie nei tokio pavakario, nei tokios dienos nesulaukia. Vieniems kažkas turi padėti, o kitiems niekas negali padėti ir pakeisti jų dalios.
Taigi sėdėjome ant mielo ežero kranto, netoli miško ir vešlios pievos. Ežeras įsitaisė tarp kalvų, tarsi prasmego gilioje duobėje, todėl jo dugnas buvo dumblu nuklotas. O sumeškerioti ešeriukai puikavosi tamsiomis nugarėlėmis, kai kituose ežeruose su smėlėtu dugnu jie būna žalsvi.
Buvome pasistatę palapinę, todėl nakvynė prie ežero turėjo būti, galima sakyti, poniška.
– Šiandien žuvims pasninko diena, – nutarė eigulys Vytautas. – Jei visi sugausime ešeriukų prastokai žuvienei, tai galėsime pasidžiaugti, jog pasisekė.
– Nepranašauk, – sudraudė mokytojas Stepas, – nes tai gali nuteikti kaip blogas ženklas.
Studentas Arnas pareiškė, jog reikėjo įsitaisyti priešingame ežero krante, kitoje pusėje, kur turėtų įtekėti mažas upeliukas. Niekas nekreipė dėmesio į jo nuomonę, nes, pasirodo, studenčiokas suaugusiems ir daug gyvenimo mačiusiems ne autoritetas.
Tačiau kaip tekantis upės vanduo graužia krantus, taip ir laikas pakeičia žmonių nuotaikas, nuomones, o kartais priverčia ir garsiai ištartus žodžius atsiimti atgal. Šitaip daro ne tik paprasti žmogeliai, bet ir dideliais apsimetę vadai, paprastų žmonių vedliai, anot jų, tiesiantys kelius į šviesų rytojų. Daugelis jais patiki ir būriais garbina tokius vedlius, bliaudami kaip pulkas avelių. O paskui, pamatę, jog tas kelias ne ten nuvedė, vėl bliauna kaip avelės iki kitų rinkimų, kai vėl reikės rinktis iš kelių, vienas į kitą panašių.
– Kitas krantas dabar mums kaip astronomams kita mėnulio pusė, – sukrizeno garbaus amžiaus Stanislovas, buvęs kariškis, dalyvavęs dideliuose mūšiuose. – Na, tai eik, studente, ir pasižiūrėk. Tau kilo mintis apie kitą krantą, tau ir garbė padaryti žvalgybą. Laiko marias turime.
Studentas pakilo ir nužingsniavo grauždamas obuolį. Po valandos grįžo ir pareiškė, jog kita pusė visai neįdomi, nes ten prie kranto šviečia plačios seklumos, tinkamos vaikams maudytis. Tad žvejams ten nėra ką veikti.
Visai nenusiminėme, nes jau ir palapinę sausoje vietoje buvome pastatę, ir laužui vietą buvome akmenimis aptaisę.
Mokytojas Stepas kažkaip niūriai išklojo filosofines mintis, kaip labai dažnai žmonės, lyg galvodami apie kitą mėnulio pusę, lengvabūdiškai greitai ieško naujos žmonos ar kito vyro, o paskui visai pasiklysta naujos išeities ieškodami.
Eigulys Vytas, neseniai parsivedęs naują žmoną, pasilenkė prie žemės, tarsi pievoje kažko ieškotų, tačiau nieko nepasakė apie mokytojo Stepo filosofines išvadas. Ir iš jo veido negalėjai spręsti, jog jis susirūpinęs.
Buvęs kariškis Stanislovas paaiškino, jog žmogus kasdien ieško tos antrosios pusės. Tai pasirinkdamas, ką savo laukuose sėti ir auginti, tai vietoje naudotos technikos ieškodamas našesnės. Kiti šitaip pakeičia darbus ir net profesiją. Paskui sukritikavo tuos, kurie tiki gražiomis pasakomis apie vadus ir didvyrius. Pasak jo, tos pasakos už pinigus gimdomos. Jis prisiminė gerą bičiulį, apdovanotą visokiais ordinais ir didvyrio žvaigžde.
– Apie jį buvo daug prirašyta, – prisiminė Stanislovas. – Rašė ir pasakojo, jog jis niekada nejautė baimės, vadinasi, buvo bebaimis žmogus. Tie pasakojimai buvo viena mėnulio pusė. Tačiau mes žinojome ir antrąją: baimę jis jautė kiekviename mūšyje, kaip ir kiti, galvojo apie gyvenimą ir žūtį. Tačiau mūšyje jis buvo ryžtingas karys. Apie tai jis ir draugams pasakodavo. Mums gražesnė ir mielesnė buvo, vadinkime taip, antroji mėnulio pusė.
O tada ėmė kibti ir didesni ešeriai.
Petras NARAŠKEVIČIUS