Prasidėjo ši istorija 1953 metais liepos 10 dieną, penktadienį, Alytaus miesto pliaže. „Buvo gana karšta. Saulės spinduliai svilinte svilino ir net joks vėjelis nedvelkė. Tą dieną, kaip ir visuomet esant gražiam orui, Alytaus miesto pliaže buvo gausu besimaudančios publikos. Vieni kaitinosi saulės atokaitoje, kiti maudėsi Nemune. Be žmonių čia šildėsi taip pat ožkos, karvės, arkliai, kurie ėdė vešlią kranto žolę tarp poilsiautojų.“
Keturi draugai Antanas, Pranas, Juozas ir Eduardas, patogiai išsidrėbę, mėgaudamiesi saulės voniomis, bandė patikėti kaimyno kalbomis, kad Vykdomasis komitetas šiemet tvarkys pliažą ir gerins miestiečių gyvenimą. Šių kalbų aplinkiniai klausėsi su ironiška šypsena, prisiminę neseniai organizuotas privalomas talkas, po kurių arbatinėse ar užkandinėse net nepavyko normaliai troškulio numalšinti. Ką jau ten kalbėti apie užkandžius ir aptarnavimo kultūrą. Tačiau apie viską iš eilės.
Susinervinusi ožka
Prisiklausė ketveriukė kalbų ir įrodinėjimų, jog valdžios įstaigos pliažu jau beveik pasirūpino: plūdurais pažymėta maudymosi vieta, gelbėtojui sėdėti kioskas ir valtis atvilkti. Nesvarbu, jog vienas nuolat užrakintas, o kita – be irklų guli ant šono. Svarbiausia, geri norai. Išmintis, jog gerais norais pragaras grįstas ir gerai būtų, kad šuva katės gyvenimą turėtų ir žiemą ant pečiaus gulėtų, šioje situacijoje buvo nutylėta.
Vyrai nutarė išsimaudyti. Vėsus Nemuno vanduo kaipmat atgaivino kūnus ir pasimiršo ką tik tauzytos kalbos. Išlipusi į krantą kompanija ne iš karto puolė rengtis ir eiti namo, šiek tiek dar pasėdėjo. Nutarus, jog laikas – Antanas niekaip negalėjo rasti savo marškinių. Į paieškas atskubėjo draugai. Subruzdimu susidomėjo ir aplinkiniai. Akylesnis pilietis patarė atkreipti dėmesį į ožką, kuri įnirtingai kramsnojo, o po jos barzda maskatavo rankovė. Visi puolė gelbėti marškinius. Ožka lengvai pasiduoti nesiruošė. Kažkas jai stuktelėjo per šonkaulius, ši negalėdama apsikęsti tokios nepagarbos savo personai – grybštelėjo ragu.
Peštynės baigėsi tuo, jog susinervinusi ožka išspjovė tuos nelemtus marškinius. Ir kai visi jau patikėjo, jog nugalėjo ožką, pasirodė, kad ji šį raundą laimėjo 0:1 – marškiniai buvo sugadinti ir netinkami nešiojimui.
Nusiminęs Antanas burnojo ant to Vykdomojo komiteto ir jo ketinimų pliažo atžvilgiu. Sakė, pradžioje bent uždraustų gyvulius ten ganyti – būtų jaukiau ir švariau.
Po kurio laiko ožka tapo įžymybe – apie šį nutikimą buvo parašytas feljetonas vietiniame laikraštyje. Tai buvo ne pirmas kartas, kai Alytaus ožkos pateko į spaudą. Metų pradžioje paskelbta, jog kai kurios Komunalinio ūkio butų valdybos nesirūpino medelių priežiūra. Todėl prieš metus nemažai jų apgraužė ožkos, kita dalis – išlaužyta niekdarių.
Bokalų nėra ir sitro, trenkiantis klijais
Norėdami paguosti Antaną draugai ketino jį pakviesti bokalo alaus, tačiau šios minties greitai atsisakė, prisiminę, kiek laiko to alaus laukė paskutinį kartą užsukę į bufetą. Pradžioje gerą pusvalandį laukė padavėjos, po to – nebuvo laisvų bokalų. Atsilaisvinus vienam bokalui, draugai pasakė, jog palauks visai ketveriukei. Negers gi visi iš vieno bokalo. Viskas baigėsi tuo, jog po 2,5 valandos laukimo draugai išėjo nieko negėrę, subjurusia nuotaika ir net atsisakę minties šūksniais pasipiktinti ar paprašyti skundų knygos.
Čia irgi turėjo ne kokią patirtį net laikraštyje aprašytą: „Jaukiai pasijaučia piliečiai, užėję į naujai atremontuotą Alytaus Vartotojų kooperatyvo arbatinę. Vidujinis vaizdas teikia puošnią išvaizdą. Tačiau po pirmo susitikimo su padavėja klijentas priverstas pakeisti savo nuomonę, nes jis aptarnaujamas nemandagiai, patiekalai paduodami nešvariai ir t. t.
Daug pastangų turi padėti klijentas, kad gautų iš bufeto skundų ir pageidavimų knygą. Charakeringa tai, kad klijentų pastangos dažniausiai tikslo nepasiekia – nueina veltui, nes aptarnaujantis personalas jokiu būdu šios knygos „negali“ surasti.“
Patraukė draugai į autobusų stoties bufetą gerti šalto sitro. Sitro – gaivusis vaisinis gazuotas gėrimas, plačiai gamintas Sovietų Sąjungoje. Jis buvo tapęs bendriniu visų „limonadų“ pavadinimu. Sitro buvo sukurtas parinkus citrinos rūgšties, cukraus, aromatizatorių ir įvairių citrusinių vaisių sirupų derinį.
Pateko Antanas, Pranas, Juozas ir Eduardas į patį diskusijų ir ginčų įkarštį. Pamanė gal kas susimušė ar kas ką apvogė. Nepasitenkinimo objektu tapo sitro... „Ištroškęs keleivis godžiai siekia sitro ir, greitai atkimšęs bonką, pilasi į stiklinę. Bet gaivinantis skystis slypi bonkoje ir nebėga. Pagaliau į stiklinę pradeda tekėti sitro, tačiau jis labai neįprasto pavidalo: teka pamažu, plona srove...
– Čia, matyt, nauja rūšis, – vėl kreipiasi į kaimyną, kuris irgi jau pluša su bonka. – Pirmą kartą matau tokį tirštą. Ir skonis jo, tur būt, neblogas.
Tačiau jo nuomonė pasikeitė. Keleivis, tik pamėginęs nuryti porą gurkšnių gaivinančios skysčio, įremia klaikų žvilgsnį į pardavėją.
– Ką jūs man davėte?! – išgąsingai klausia.
– Sitro.
– Koks čia sitro, jeigu jis tirštesnis už kisielių ir turi medžio klijų skonį? – piktinasi keleivis.
– Kokį pramkombinato vaisvandenių dirbtuvė pagamina, tokį ir pardavinėjam, – mėgina teisintis pardavėja.
Ir taip piliečiai, veltui sumokėję pinigus, skirstosi, minėdami brokdarių ir chaltūrininkų vardus.“
Paskui juos patraukia ir draugų ketveriukė, nutarusi, jog šiandien ne itin vykusi diena. Išeidami dar nugirdo, jog užkandinėje „Nemunas“ padavėjai atsisakius pardavinėti tokį nekokybišką sitro, jai buvo išrašytas papeikimas.